Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovēje : paraszyti per Simoną Daukantą, philosophijos magistrą, 1850 metuose

Pasakojimai

apie

Veikalus Lietuviu tautos senovėje,

paraszyti
per
Simona Daukania

Philosophijos Magistrą, 1550 metuose.

(Pirmas iszleidimas),

>=
RA S ( AS A
Ti oi 7 Jai, L)
m + L Ša Pa
————L7T7-—TTA 7
M - “ +2 . * | 7
G 5 P * "a 5

Iszleista ngr J. K. Kauniszkį.
1893.

V 444

Non est generosorum hominum res alienas gua-
ercre et pati suas per ignorantiam amitti.

Dionysius Halicarnasensis Histor. Lib. V.

——- SE Ci ——

Alle Rechte vorbehalten.

Pratarmė.

Tas katras nori kokios norint tautos veikalus ap-
raszyti, turi buti vyras augszto mokslo ir turtingas
kad galėtu perveizdėti garsias kninginyczes ir vietas,
kuriose yra laikomi dokumentai. Nės dar sunkiaus
yra apraszyti veikalus Lietuvių tautos, kurioje nėra
nei kninginyczių įsteigtų, nei surinktų dokumentų,
kurie tuom tarpu kas diena ivairias pragumais gaiszta.
Amžiną atilsi duszeliai Reseinių Marszelkos Jomylistos
Jurgio Ploterio, jis buvo pradėjęs rankioti kningas ir
dokumentus Lietuvių tautai ir krasztui priderinczius;
vienok ir tą nenugailimą vyvą jaunoje jaunystėje
smertis nelaiku nuvarė ing kapus. Norins visko to
man dejuojent ir stokojant, vienok meilė ir gailestis
taip garbingos Lietuvių tautos gundina ir skatina
manę vargo pelę negurti (neabejoti) savo rižimuose; jei
neatbutinai tobulai Lietuviu veikalus iszguldyti, tai
bent vieną jų dalį dėl užlaikymo paczios jų kalbos
paraszyti. Bet skaugus mano likimas ir to man ne-
leidžia atlikti kaip reikiant: kaipo-gi sunku yra netur-
cziui ką noris gerą padaryti savo vientaucziams, veltu
jis trumpins savo pailsi, veltu nesziosis kningų risZi-
nėli laipiodamas isž vieno cziukuro i kitą vis vildamos
bene gaus pragumo pažvelkti, ką tenai raszo apie
Lietuvių tautą, kad tuom tarpu alkis ir nuogis skatins
ji diena ir naktį kitą darbą sunkiai dirbti; kas piktes-
ni vargai, rupescziai ir sunkus darbai ilgainiui ir

1

geležine jo sveikatą suvirin, o pražilęs ką benuveiksi?
Tai mielas skaitytojau, jei ėsi augsztai mokytas vyras
atminęs, jog man nebuvo nei galės, nei valės, nei dide-
lio aky Ilumo, nerugok ant manęs nerasdamas czia nei
pragmatinęs, nei "sinkroninęs Lietuvių istorijos, tiktai
trumpą apraszymą jų veikalų be iszguldymo ju prie-
žasczių. Vadovai mano tame raszte buvo Karamzin
istorija Gudų. J. Voigt istorija Prusų, Kojalowycze
ir T. Narbutas istorija Lietuvių.

Tavęs mielas Lietuvi skaitytojau meldžiu, kad
netužtumiai ant manęs, jog ne tavo parakvijos kalbą
vasziau, gali pats vieną kartą perskaitęs antrą kartą
skaitydamas nusuokti žodžius pagal suoką savo para-
kvijos. Asz rasziau pagal kalbą tos apikartos, "kurioje man
rodės busę daugiau skaitytojų arba skaityti mokanczių.
Žodžius svetimus isimaisziusius i musų kalbą iszmecziau
o i jų vietą tikrus lietuviszkus žodžius pastacziau, kad
praszalaitis skaitydamas musų kningas netartu musų
tautą ėsanczią saniniesziniu visokių tautų.

——— t S T —

Ižengimas.

TN cišdanios, kad mano pasakojimas mielam
skaitytojui visur butų permanoinas, tarviaus,
reikalingu ėsant apraszyti ivairius vardus Lietavių tau-
tai nuo praszalaiczių duodamus, jos platuma, jos
srietis ir upes, kurios teka per Lietuvių pastvietį.
Daugiose vietose kitu vardų nei minavonės nėra, ir
kuriuos tiktai senovės rasztuose te zali rasti.

Žodis Lietuva, isztariamas yra pavelkinai. kaip
butu paraszytas Leatuva; ką tas žodis reiksztu, ne-
gali sziadien aiszkiai numanyti. Vieni taria ji pa-
einanti nuo Grykonu žodžio leatos, kursai ženklina
buri, kiti iszveda nuo Lotinų žodžio litus, lazda, tar-
damies, jog augseziausis kuningas Lietuviu leido svie-
tui isaky mus, liepdamas savo lazda perneszti. Kiti
vėl sako paeinant nuo lietaus: Kada- -gi iki neiszkirtus
girias Lietuvoje buvo daug ežerų i balų. Bet kaip
visa kalba Lietuviu iki szios dienos nė.a dar isz bur-
nos svieto suraszyta, tai ir negal aiszkiai numanyti,
ka tas žodis Lietuva reiksztu. Vienok sziadien dar
yra tarema, i didį kariautoji, karios vyrs, 1 didi
vedytoji ukės vyrs, į didi gūdrincziu lietas vyrs,
tai butu žodis atliepentis 1 Teutonų žodi Staastmann.
Norins tas žodis Lietuva yra jau žinomas antram
amžiuje gimus Kristui: kaipo-gi Plinius sako: už

=“

Panonijai (sziądien Vengrų žiamė) juo i sziaurę yra
tauta Latovici vadinama*).

Žiloje senovėje Lietuvius vadino Gete kuriu vardu
ne vien vidutiniuose amžiuose, bet dar penkioliktame
amžiuje nekurie Tasztininkai juos vadino tuomi vardu.

Kiti vėl rasztininkai vadino Lietuvius Heruliais
arba Giruliais, nuo to, jog jie neiszžengiamose giriose
gyveno. Pats žodis Germanija yra sudėtas isz lietu-
viszko žodžio Girė ir tautoniszko mann, Girių vyrai.

Ant galo vadino Lietuvius Ėstais, užvis Teutonai,
Danai ir Anglai, dėlto, jog jiems Lietuvių pasvietis
pagal jų pasvieti buvo saulėtekėje. Teutonai Est va-
din saulėtekį.

Lietuvių tauta dalijos i szeszes gimines, kurios
tarp savęs mažu nusuokimu kalbos ivairiavo.

Taip vadinami Lietuviai dalijosi, pirmiausiai į
augsztaię Lietuvą arba kalną, nuo to, jog tenai prasi-
dėjo upės: "Tripentė Gudiszkai Pripec, Berczina,
Neris arba Vilija 17 Niamunas.

Antroji vadinos žiamoji Lietuva, nuo to, jog upės
nuo augsztai žiamyn i jurias tekėjo, beje Niamunas,
Nėris, Venta, Nevėža, kurioje nėra vėžių, Dubysa, jog
daubomis tekėjo, gyventojai jos vadinos Žiaimaicziais
arba Žiamgaliais, taip save patis vadin surinkime
bažnyczios mieste Konstanc metuose 1416. Ziamgaliais
vadinos save nuo to, jog jų žiamė pasibengia ir jurios
prasideda**).

Treczioji Latvių giminė traukės pajūriu i saulė-
teki, per kurius tek upės: Venta, Lėlupė arba Musza
ir Daugava po Ryga, kure upe Vokiecziai vadin Dina

—

*) Plinius hist. Lib. IV. kap. 25.
**) Herm. von der Hardt in historia magnį Concilii Constantien
sis Tom. 11. pol. 4322.

T

o Gudai Dzvina. "Tie Latviai dalijos i dvi dali, szia-
pus Daugavos upės i saulėleidi vadinos Kursziai arba
Kurszininkai, nuo to, jog toje dalije Kursza, kuri isi-
kisza kuo tolesniai i juria ir vadinas sziadien Domas
— nėsa gyvena Kuresara, tai yra balų gyventojai
Pinų kiltės. Kada badmiriai Danų ir Žuvėdų ateidami
per jurias tenai sav duonos grieti, kaipo i visų arti-
miausiji sav krasztą, vado tus Kurus gyvenanczius,
tai ir visą tą sritę praminė Kurszu lotiniszkai Curonia,
norins tolesniai gyventojai Latviai. Žiamaicziai vadina
tus Kurus Libiesziais, kaipo garsius žavėtojus.

Antroji dalis, Latvių už Daugavos i sauleteki
vadinas Vidžiamė, tai yra Vitių-žiamė arba ricierių
žiamė; nes-gi atėjusiejie isz juvios Vokiecziai visupirmiau
užkariavo ta pasvieti per kuri teka upė Daugava ir
Goiva.

Latvis yra pagadintas žodis Lietuvis. "Žinoma
yra, jog viduriniuose amžiuose raszydami lotyniszkai
viduryje žodžio balsę arba literą u, skaite kaipo loty-
niszka V, ir taip raszė Latuis o skaitė Latvis. Enri-
kas Latvis apraszydamas gyvenimą Rygos vyskupo
Alberto ir jo kares su Latviais, nežino kaip juos at-
skirti nuo Lietuvių, todėl Latvius vadin savo rūaszte
Letoneš o Lietuvius Lietuvonės.

Ketvirtoji giminė vadinos Parusiais, nuo to, jog
tenai buvo garsi žynyczia, pas kurė szventa amžiną
ugnis rusėjo, kur ėjo Gudai ir Biskai savo tikėjima
jautoties. Sziadien užraukdami balsę a, vadin Prusiais
arba Prusais, o kraszta vadin Parusis. Czia Niamunas
upė įtek dviem žarėm (persidalinęs i dvi szakas) i
kursziszkas mares ir dwo salą Rusne vadinama, se:
novėje praszalaicziai Žiamaiczių jurią arba Baltiszka
vadino Rusų juria (Rusorum maze) Per tą giminę

— BO

tekėjo upės: Sirgune arba Sargune, Drevena, Ossa,
Ysla arba Vysla, Pragaras 17 Niamunas.

Penktoji giminė vadinosi Jadvėžiai gyvenantiejie
tarp upių Niamuno, Narevos ir Bugo.

Szesztoji giminė vadinosi Krivicziai, arba Krieviai
kurius sziądie vadin Baltaisiais Gudais, nuo to, kad
toki pat aprėdą dėvėjo, kaip ir kiti Lietuviai: ant
kaboto arba kailinių visados balta tiinyczių kirėjų
arba ploszczių. Per tą giminę tėkėjo upės: Daugava,
Niperis, kuri Gudai vadin Dniepr, Berczina, Tripentis
1 Dina.

Nevien dabar minavotos giminės iki szios dienos
tebyra; bet dar senovėje Lietuvos tautos gyveno i
saulėleidi visu pajuriu ZŽiamaiczių jurios tarp upėms
Odros ir Elbos arba Labos. Tą stygavo (tvirtina)
vasztininkai, kurie rasz0 sziądien istorijęs Pamarionų,
Brandenburga ir Meklenburga*).

Kiti vėl sekdamies s-novės rasztais sako, jog Lie-
tuvių tauta senovėje gyvenusi nekuriuose Anglijos
krasztuose; rodydami, jog kaip Lietuvių tautą valdė ir
rėdė dvasiszka valdžia, taip pat ir Anglų tautos ku-
ningai rėdė, paskesniai dar tarp savęs per ilgą laiką
pažintis užlaikė, ukės reika'uose siuntinius leido, žiamo
už szventą laikė kaip Anglai taip i“ Lietuviai ir
szerna jei aukavo arba apieravojo**).

Pasvietis tu Lietuvių giminių dalijos dar i sritis.
Ir taip augsztojo Lietuvoje buvo sritės: Neroma,

- *) Jahrbūcher dos Vereins Meklenbur ;ische Gaschichto und Alter-
thumskunde, Schwerin 1836. 9. tomai.

Giesebrech's Wendisthe Geschichte. Berlin 1843 m.

Kronika Villshardouin, raszyta 1199 metuose apskelbia rankos
raszta Paulin. Parižiuje 1838 m.

**) Wait. Aleksan. Maicejowski Fierwotne dzieje Polski i Litwy.
Warszawie 1946 m. |

> 4 2.

Peluzia, Deinova ir Sudauja, kur sziadien miestai,
Vilnius, Gradnas, Minskas.

Žiamojo Lietuvoje arba Ziamaicžiuose buvo sritės:
Medininkai, Panemuniai, Sziauliai, Upyta ir Deinava
sziądien Skersnemunė.
Latviuose arba Kursze buvo sritės: Lemeikija,
Žiamgalija ir Salone arba Sala, vokiszkai Selen.
Reik žinoti jog visas tas paszales arba malas Kurszo,
kurios eit nuo Dūnaburgo pylęs iki pat Rygos ir Dūna-
mindės pylėms Kurszo pusėje, vadinas Sala. Nuo to
jog priesz Dūnaburga yra daug ežerų Kurszo pusėje,
isz jų prasideda upė vadinama Niamunėlis, kursai tekė-
damas pacziu rubežiu tarp Kurszo ir Žiamaiczių suūsi-
ner su upe Musza po Bauskapyle, nuo kur darosi
Lėlupė arba didėji upė, kuri įteka pas Diūnamindės
pyli i jurias, tai tos trys upės Daugava, Niamunėlis i?
Lėlupė daro salą. "Ta dar stygavo (tvirtina) bažnyczia
Salgalė vadinama, tai yra salos galas, ant vieszkelio
kursai eit isz Panevėžio į Ryga antra puse Lėlupės.

Antroje dalije Latvių arba Vitių-žiamėje (Vidžia-
1nėje) buvo sritės: Salesėlė, Letgalija ir Rosula.

Jadvežiu pasvieczio nėra žinomų sniezių, gyveno
kaip sakiau virsziaus neiszžiangemose giriose iv balose,
buveinė jų buvo Droiczinos pylė.

Krivyczių arba Baltųjų Gudų buvo sritės: Ba-
lostekes, arba. Palaika, kurę Vokiecziai vadino Ploste-
kia. Bulota upė sziądien Polota vadinama įteka 1
Daugavos upe, nuo kurios ir pati pylis praminta
Balostekė. (Czia deszimtam amžiuje gyveno kunin-
gaiksztis vardu Rykvaldis, senovėje Lietuvių kalboje
Rykis, ženklino karalių, rykija karalystė, gudiszkai
Rochwolod yra vadinamas tas Rykvaldis. Kitos sritės
yra Orsza senovėje Rosa vadinos, Vitesbe arba VI-
tebska, Moileva i“ Rogaczeva.

mi NS 1

Parusių arba Prusų buvo tos svitės: Pamedžio-
nija arba Pamezonija nuo medžės arba didelios girios
taip vadinama pa Yslė aiba pa Vyslė ėsanczios, czia
stovėjo Viti-varai arba rubežiaus sargai. "Toje sritėje
Vysla dviem žarėm tekėjo į Žiamaiczių jurią ir darė
salą kurę Gudai vadina Salavije, Lenkai Zulavije pa-
gadintu žodžiu isz salcs. Kitos sritės buvo: Page-
zonija, Varmija, Galindija, kuri rubežiavo su Mozie-
vija, (Mozovija) Natangija, Bartija, Nadrauija, Sambija,
ir Szalauija. 3

Visos tos sritės kaip augsztojo Lietuvoje, Ziamai-

cziuose, taip ir Parusėje arba Prusuose Latvijoje ir
Krivicziuose buvo padalytos i mažas pavietes, kiekvie-
noje tokioje pavietoje buvo tėvunas, kursai su vėczai-
seis arba seneis tarp sukersztusių teisybe atitiesia.
+ Lietuvos pasvietis rubežiavo i saulėleidi upe Vysla,
Mozurais ir Lenkais, i pietus su Gudais, i saulėteki
taip pat su Gudais ir Igauniais arba Estais i sziaurę
su Baltaje arba Ziamaiczių jura.

—2 "11 x —

e e6 e
Pirmoji dalis.
Pasakos apie Lietuvių tautą senovėje.

Visų tautų kilimas arba pradžia yra tamsi 1 ne-
žinoma, tas patsai yra ir su Lietuviu. Vienok szlos
gadynės rasztininkai sulygindami tautų kalbas, sakos
susęką, jog Lietuviai ėsą atėję isz augsztosios Azijos
jau žiloje senovėje ing tą pasvieti, kuriame sziadien
tebgyvena: kaipo-gi Sanskritų rasztuose randa iraszyta
tą patarlę: Devas dadau dantas, Devas dAsyetė eva
danas. Lietuviai ta paczią patarle taip sako: Dievas
davė dantis, Dievas duos ir duonos*).

Nes kuriuo kelių ir kokiu pragumu i szios dienos
pasvieti atėjo, kur ateidama buvo apsigyvenusi Lie-
tuviųu tauta ir su kuomi yra kariavusi, kokius vargus
toje kelionėje yra kentėjusi: to butinai nei jokie rasz-
tai neminavoja, todėliai, jog kitais vardais ne Lietuviais
buvo vadinami.

*) P. von Bohlen Ueber die Verwandtschait zwischen der Litauische
und Sanskritisehe Sprache Konigsberg.

Grekonų žinės.
S1.
Apie Lietuvių tautą, pirm gimimo Kristaus,
Lietuvos žiamės vaisius gintaras būvo jau žiloje
senovėje žinomas ir brafginamas, kuri nevien su
auksu, bet su pacziu žemeziugu ir brangakmeniais ly-

gino: kaipo-gi kningose szvento raszto yra jau mina-
vojamas, kuri vadino sakala*).

Saulėtekio tautos gavo tą vaisiu nuo Penicijonu,
kurie buvo garsingi prekėjai (kupcziai) senovėje, patis
yrėsi juriomis ing Anglų pasvieti cinos pirkti o ing
Žiamaiczius gintarų: kaipo-gi' yra sziądien didžių
rasztininkų, kurie stygavoja (tvirtina), jog Penicijonai
nevien žinoje Žiamaicziu pajurias; bet dar tenai 1 savo
naujokynes turėjė**).

Garsingas Grekonų rasztininkas gyvenęs keturis
szimtus metu pirm gimimo Kristaus raszė, jog gintarai
esantis gaunami Hespėrijos pasvietėje, kame ėsanti
upė Eridanus vadinama***). Taip-gi Grekonu prekė-
jai žiloje senovėje žinojo jau pasvieti gintarų, su jūomi
prekiojo ir daug jų turėjo pas savę, kad Ajaksas savo
garbinga vyti arba ricierių jam mirus ant gintarų
krosnio sudėgino laidodamas. Paczios moteriszkosios
Giekonų brangino sav gintarą kaip ir žiameziugus****).

Tas patsai Herodotas kaipo buvęsis pajuriuose
juodosios jurios, minavoja upes Ister arba Dunojų,
Tyrulę arba Dniestr ir Boristenes arba Niperis. Visus
gyventojus to pasvieczio vadin Skytais, tarp tų Skytų
vienus valin Getais, kitus Budinais, Gelonais ir
Neireis.

Buda tu Skytu taip apraszo. Vieni sako neturintis
nei pastogių, nei namų tiktai banda gano tyruose,
vienck dorybė ir teisybe myli ir saugoja. Kiti
*) J. Vogt Geschichte Preussen B. 1. k. 1. s, 18
**) Heeren Ideen ūber Politic den verkher und Handel der alt.
volker. 1. B. s. LYU

***) Harodot hist. Liber. LV.

****. Stan. Šiestrzencevicz Precis des recherches historigues ch.
XX p. 167 seconde Edit. St. Petesbourg 1824.

> "25

Skytai daugiaus į sziauvę gyvenantiejie mokėję arti

[2

javus sėti ir gyvenę namuose.

Toliaus jis pasako, nustipus ligoniui, jei nedoras
buvęs jojo gyvenymas, toki lavoną is2meta laukan po-
nui žvėrims it paukszeziams, o toki kursai dorai gyve-
nes szioje pasaulėje, numirus jam padėčavo jo lavo-
na ant malkyno su isztikimu jo tarnu ir su visu tuo-
mi, ko gyvendams reikalavo sudegino. Paskiaus gen-
tys ir jo bendrai supylę pelenus ing molini arba ak-
menini indą padėdavę ant žiamės 1 ant jo virszul 1
kiauszi paveidžę kalvelę supilą. Augsztumai tų kapu
sako buvo nelygus, vieni turėje dvylika uolekczių augsZ-
czia kiti asztuonius 0 kiti keturius uolektis. Kapus
sarbinguju rykių arba karalių ir kitų gaismgų vylų
visa tauta pila per kelius metus. Tokių kapų sziądien
dar gali regėti daugiose vietose Lietuvoje Žiamaicziuos
ir Parusėje arba Prusuose. la pasaką paraszau skai-
tytojui dėl vien to, J0g Lietuviai senovėje tokiu pat
budu savo numirėlius laidodavo.

Tas-gi virszui minavotasis rasztininkas toliaus dar
taip pasako. "Tu Getų giminėje buvęs garsingas vyras
vardu Gyveleižis, kursai regėdamas savo ukininkus mai-
tinanties gilėmis, uogomis IT žolėmis pasigailėjęs jų IT
iszmokinės juos javus sėti, už toki jo giardarymą go-
doje ji kaip Dievaiti, kursai žmogaus gyvybė gerbias
i auklėjas. Toje giminėje (žetų dar be rėdos gyve-
nanezioje atsivades antras garbingas vyras sekmame
amžiuje pirm gimimo Kristaus vardu Zomolksis myliąs
dorybė 0 neapkenczias nedorybe, norėdamas savo
tauta palaiminti, buk mokinės savo ukininkus, JOg
kiekvienas Žinogus nebengias gyvenimą szioje pasaulė-
je bet persikelias ing antra daug laimingesni gyveni-
ma, labjaus tie, kurie gindami savo tėvynę karėj mi1-

VŽ

sztą, tie visi gauną augsztybėse nuo Dievų linksmybę
nepabengta 1 saldu atilsi*).

Tas dar yra minėtinas, jog seniejie Lenkų raszyto-
jiai, beje: Gallus, Kadlubek, Dlugosz, Kromer savo
rasztuose Lietuvius vadin Getais.

Rasztuose Kryžokų yra vadinami Jadzvingai arba
Jazigai Getais. Pats Vytautas Did. Lietuvos Kunin-
gaiksztis savo grometoje raszytoje prie Teutonų cėso-
riaus Zigmundo vadin Sudaujus Getais szios dienos
gyventojus apie Augustavą.

Musų amžiaus rasztininkai suseka jog virszui mi-
navotų Getų buvusi ta pati kalba, kurę sziadien Lie-
taviai "kalba**).

Skaidresniai dar mums pasako apie Lietuvių pas-
vieti Massilijos arba Marsillijos ukininkas vardu Pyte-
as, vyras gudrus, pagirtas žvaigždininkas, didis žino-
vas juriu ir pasvieczių gyvenęs trecziuos amžiuos pirm
gimimo Kristaus. "Tas iszgv0vus Tyra garbingą miestą
regis geisdainas naujų pasvieczių rasti ir tuomi preky-
bą savo ukės praplatinti, leidos ant jurių ir atkeliavo
ing Anglų pasvieti i miestą Kantium sziądien
Kanterburg vadinamą, tenai apveizėjęs viena dali
Anglijos, nukeliavo ing Tule sziądien Norvegiją vadi-
nama pasvieti. Paskiaus irkluodamas jau i pietus per
Baltijos arba Žiamaiczių jurią atkeliavo i "Žiamaiczių
pasvieti sziadien Samland vadinamu. „Tame szalta-
me kraszte“ sako jis „žmonės nežino dar skanių arba
gardžių ir lepniu vaisių ir mažai teturi jaukių gyvuo-
Hų, patis mintą lieszais arba žirnikais, vaisiais, szakni-
mis ir kitomis žalesomis; turtingiejie isz javų, i“ me-

*) G. Grodeck Praelec: in Universitūte Vilnuensi ab anno MD“CC-
AVI ad aunum MDCCCX IX. Vilnae.
**) Leo Zeitschrift fūr vergleichende Sprashforschungen. 3. B. s.
176. Berlin 1854.

- 1 ——>

daus gėralą sav darantis. Nėsant giedrų, javus kulę
jaujose o kisimą džiovinanti rejose arba duobose. Ki-
taip sako jis, jų kluonai lauke budami sutižtu nuo
tankių lietų“. |

Toliaus dar tasai Pyteas taip pasako, tenai at-
siautotame kraszte ir iszszerpetotam nuo jurios vilnių
arba bangų gyvenanczios dvi tautos Aestijonų ir Gu-
tonų. Tasai krasztas vadinasi Mentonomon sZesZ1S
tukstanczius stadių platumo, nuo kurio į vieną dieną.
gali nusiirkluoti į salą vadinama Aabalus, kur pava-
sari juria banguodama mėtanti gintara laukan. Gyven-
tojai kurianą juos kaip medžius arba parduoda
Teutonams*).

Tokios tėra žinios iki sziol randamos apie pasvie-
ezius ir paczią Lietuvių tautą, Grekonų rasztuose pirm
gimimo Kuistaus.

*) Vogt Geschichte Preussens 1. B. 1. Kap. s. 18—28.

— — ———

$ 2.

Rymijonų žinios apie Lietuvių tautą gimus Kristui.

Rymijonų pirmosios žinios apie gintarų pasvieti ir
jo gyventojus taip yra menkos pradžioje pirmojo am-
žiaus, jog aiszkiai gali vadinti ji žebelėmis arba
zaunomis, kuręs skaitytojas skaitydamas pats tą pri-
pažins.

Ir taip sukakus kelioms deszimtims metų nuo už-
gimimo Kristaus Rymijonų rasztininkas taip pasako
„Sziaurėn yra didelė jurios atsiauta Kodanijos mare
vadinama, turinti daugybes salų, kurios tenai vande-
nimis jurios ir tankiomis upėmis aptvinusios rodos
iszszerpetotu pasviecziu, kurio prieszakyje yra 5ar-

— 16 —

matų pasvietis, kartais vandenimi aptvinstas, kartais
nudžiustąs 17 ėsąs paveidus į salą“.

Tolesniai tas patsai raszytojas dar zaunyja: „Tame
pasvietyje sako gyven kiauszrijai, beje: žmonės pauksz-
cziu kiausziais ir vizgėmeis arba avižomis mintantis,
tenai gyvenantiejie žmonės ėsa arklakojai, tai yra su
arklių kojomis ir žasausiais vadinami, kurie szv> pliką
kuną savo ausimis kaipo žansų sparnais dangstą“*).!

"Tie patis Rymijonai daug aiszkesnę žinią turėjo
apie gintarų pasvieti pradžioje antroje pusė to paties
amžiaus. Neronas Rymijonų cėsorius paskendęs lepume
ir goslybėje geidė dar didžmoties Rymijonųu akyvaiz-
doje ivauwe grožybe ir turtais. Todėl jis iszsiuntė savo
ramų kavalierių i gintarų pasvieti, tenai ju pirkti kiek
gaunant. Kavalierius paklydęs toje kelionėje visus
metus, norins nežinomais keliais per no*mias ir paojas
tautas, vlenok pargabeno į Rymą didele daugybę gin-
tarų, beje: trylika tukstanczių svarų. isz kurių visokęs
pabuklės, indus, kesczės, szmaigseziai, patis brakliai
ir kotai raguotinių gintarais nusagstyti žibėjo Rymo
džiuginyczioje. Užvis kiekvieną stebėdina vienas luitas
gintaro trylika svaru sverentis.

Gale tojo amžiaus garsingas raszytojas budo ir
dabos "Teutonų, Rymijonas vardu "Tacitus už visus
kitus minavotus raszytojus jau geriaus žino gintaru
pasvieti, ir taip pasako: „Pajuriais Sveonų arba Zvejonu
jurios gyven tauta Astu vadinama, Aprėdas jos ir ap-
siėjimai paveidūs ing Sveonuų, kalba jos artinas kalbai
Bretonų. Žiame tur už szventa, szernų kailiais rėdosi
11 jeis nuo speigu ir visokių darganų dangstos. Kariau
daugiaus su brūkliais ne kaip su geležiniais ginklais,
mokantis arti 1“ sėti, ne kaip kiti tinginiai Teutonai,

*) Pomponius Mela desitu arbis Lib. 114. Kap. 3. 6.

sumanantis eldijas budavoti ir jose po jurias irkluoti
o seklumose pajurių gintarus rinkti. Tai tokio budo
šsas tas Žiamės vaisius, sako jis, tie varu varai tuomi
nerupinas. Gulėjo jis 'jurios mauruose ilga laiką, pa-
kol Rymijonų lepumas ir probanga tenai ji atrado.
Niekam neder jis Aestų pasvietėje: kaipo-gi pirduo-
dami praszalaicziams i“ piningus nuo jų imdami patis
stebiasi, jog daugiuose gintaro szmoteliuose yra
matomas Kuiselis (uodelis), arba kitas koksai vabalelis
užvarvėjęs. Man regis, sako jis, jog tame pasvietyje
kaipo saulėtekėje auga kvepianti medžiai, kurių syvai
nuo vasaros kaitių varvėdami i marę.sustingsta. Vas-
kiaus vėtros ir audros anuos iszmet st maurais I pa-
jurią. Deginant gintarą, jis dega kvepėdamas kaip
kienis ir traszkėdamas kaip derva arba sakai“ *).

To vyro rasztai rodo skaitytojui ta pati, ką Ir
Pyteaus keliais szimtais metų pirmesniai, appipasakoda-
mi beje: jog Aestai gintarų pasvietėje gyvenantiejie
tuo kartu jau kaip regėjome arti Ir sėti mokėję 1
geresniai gyvenen ne kaip Teutonai. Vadin gyvento-
jus Aestais todėliai jog saulėleidžio tautoms Lietuviai
yra sauletekėje. Aest tentoniszkai vadinas saulėtekis.

Tos pažintės Rymijonų su Aestais kasmętą plati-
nosi ir per tris amžius buvo labai tankios: taip-gi Lie-
tuviai lcido i Rymą nevien gintaius, bet ir kitus daig-
tus, beje: kailius sabalų, kiaunių, juodujų lapiu, gyvus
briedžius, taurus iv žirgus, nės tą stygavoja (tvirtina)
nuo senu laikų iki szios dienos Grekonų mw Rymijonų
piningai vario 17 sidabro randami Lietuvoje, Parusėje
arba Prusuose, pa Diugavėje arba Latviuose ir Kursze,
labjaus pirmųjų Rymo cėsorių, tai yra iki ketvirtojo
amžiaus nuo užgimimo Kristaus**).

*) J. Vogt Geschichte Preussens 1. B. k. 8. 36.
**) F. Kruse Erliuterung zu den Ne:rolivonicis s. 78 Dorpat 1845.

2

i GC

Tasai Tacitus toliaus sako, „pas sziauvės tautas.
vykiai arba karaliai ir kuningaikszeziai mažais reika-
lais terupinasis, didžiuosius paliekta sueimai pakol
tėvunai tenai susirinke juos neperveizės“.

„Sueimė tėvunai visi ginkluoti sėd, kuningai
arba žyniai užlaiko tenai tylą ir parėdką. Karalius ar
visų senasis tėvunas pradeda kalbėti, pakareziui kiti
tėvunai kalba pagal savo amžių arba godojima. Dau-
giaus tenai valdo patarimas arba roda, ne kaip asabą.
Kad koksai tarimas daugiam netinka, tad ji atmeta
murmėjimų o kad jis patink, tai kiekvienas skambina
su Taguotine i savo skydą. "Toks karingas pagyrimas
rodos pas juos yra godingiausiu (prakilniausiu) ženklų
patvirtinimo. Tokiame sueime nusprendžia 17 pasmer-
kia užmuszėjus arba galunus. "Tasai sueimas paskir
vyresniuosius pavietėms dėliai attitiesimo teisybės.
Kiekvienas taip tu tėvunų tur szimtą vyi'ų szalip sė-
dineziu iszrinktų nuo svieto. Kurie duod rodą iv spren-
džia lygiai su tėvunu. |

Tarp sziaurės tautų kiltis daro karaliais 0 narsybė
karėje vyresneisiais arba karės vadovais. Karaliai savo
valės netur, įstatymais yra su varžyti. Vyresniejie
Kkarėje ne dėl rykavimo yra; bet dėliai paveikslo savo
kantrybės; nės-gi reik jiems ten atsiženklinti, kad jų
vyresnybė butu godojama ir isz klausoma. Jaunas
«1 buti rykių arba karalių, jei tiktai yva kiltės vyras,
garbingų ir narsių tėvų karėje, tuojau prie tokio kara-
liaus jaunuomenė glaudžias, didin jo dvara ir negėdis
jo tarnais vadinties, norins tie tarnai nevisi lygūs yra.
Kasalius jiems vyresnybes dalija o tarnai per kits kitą
teikias jam itikti, kursai vėl nor turėti tarnus kuo
narsiausius, kantriausius ir guviausius, kad jų spiet-
liųje butu +isados apsiaustas, kurie jam daro jo godonę,

+++

galybę ir atvangą karėje o garbę pakajuje. Taip jie
daros karaliai saviszkiams ir susėdams, kurie jieszko
jų prietelystės per pasiuntinius 0 apturi ji per dovanas“.

„Karėje gėda butu tokiam karaliui nepasirodžius
narsesniu už savo tarnus: (Gėda tunams nelygintiesi
narsybėje savo kuningaikszeziui. Jei atsitiko kovoje
pacziam kuningaikszeziui pakristi, gėda butų ant
amžių tarnams jo gyviems pasilikti. Kuningaiksztis
kariau; kad neprietelius pergalėtu, o jo tarnai kariau,
kad jis neprapultu. Dėl užlaikymo tokių tarnų kuūnin-
gaikszeziui arba karaliui, reikia be perstojimo kariauti,
kad galėtu duoti savo tumnams vienam karės Žirga,
kitam raguotinę suteptą su krauju neprietelių. Kunin-
gaikszezio stalas abstus ir riebus visados patiektas
stovėjo tarnams algos vietoje“ *).

Skaitytojas Lietuvis jei prisiminus senus amžius ar
ne tas pats pas mus buvo senovėje.

Pradžioje antro amžiaus nuo užgimimo Kristaus
jau ir vardas pats Lietuvių reiszkiąs: Kaip Plinius
savo istorijo sako, už Panonijos tautomis linkon sziaurės
yra Latovicė, o Ptolomeus tame patim amžiuje savo
pasaulės apraszyme žino jau Galindus, Sudaujus toje
paczioje vietoje, Kurioje paskesniuose ainžiuose juos
randame, kaipo dalis tos paczios Lietuvių tautos**).

*) C. Tacitus de mor. German. Kap. 11.
**) Siestrzencevicz Precis Čes recherches historigues, de | origine
des Litvaniens. Kap. XX.

$ 3.
Paskesniuose amžiuose ivairus vardai Lietuvių (autos, kurie
kariau priesz Rymo cėsorius.
žarsingas rasztininkas Machiavelis sako, tauta
sziaurės stokodama mitalo susieina i placzius laukus
su savo szeimyna ir tenai persiskiria i tris burius
2

=

padalija savo turtus i tris dalis. Paskui lemia, katram
buriui reikią tėvynę palikti. Nulėmus, tas burys, kuriam
iszpuola iszsidanginti, paima treczia dalį turtų iszsi-
renk sav valdimiera ir traukia i svetimą pasvieti gro-
bio grieti ir naujos tėvynės sav jieszkoti.

Tokič pat spiecziai ir Lietuvos tautos su svetimais
iszsidangino trecziame amžiųje po užgimimui Kristaus
kaipo metuose 253 regime Galindus kariaujanezius tarp
Finų, Vendu ir Vandalų priesz Rymo cėsonių Galų
vadinama.

Paskesnuose metuose 259 m. Valerijonui cėsoriui
Rymijonų kai iujant priesz Nersus, Malabates valdi-
mieras Herulių arba Girulių nuteriojo viena sviti Rymi-
jonu valstijos iki Atenų miesto, isilaužęs i pyli vardu
Cizykum sugi iovė. Sadoraudamas su cėsoriumi isZ-
kaulyjo nuo jo vieną „svite dėl savo žmonių 0 sav
vyresnybė Konsulo Ry m).

Kita dalis Herulių draugėj sa Gotais metuose 269
kariaudami vėl priesz Rymijonus ties pylę Naisus
Dardanijoje paveikta“ nuo Rymijonų gala gavo.

Bengenties trecziam amžiui tas pats Malabates
Hervulių valdinicvas užpuolė garsinga miestą Bizan-
ciumn: vienok nieko nenuveikė.

Kita dalis tu Herulių ir Galindų susibaudusi su
Alanais buvo isztraukę i saulėleidi; bet metuose 366
tapo butinai Rymijonų pergalėti ties upe Ren. Liku-
siejie Hervuliai vėl pargryžo i Getų tyrus.

Tuo tarpų metuose 3145 nesuskaitomos gaujos
svieto vadinamos Hunais su savo karaliu Atila isZ
Azijos atėjos visą Europa aptvino. | Visų pirmiau
Atila ties Niperiu trijose muszose pergalėjo (rotų
karalių Hermanrika, kursai buk valdęs tautomis nuo
juodosios iki Žiamaiczių jurios.

i A ŽG

Metuose 377 tiems Hunams talkinėjo Scyrai,
Sudargai ir Heruliai Dacijoje gyvenantiejie, kūrius
tos gadynės vaszytojai vadin Litiani, perkreiptu vardu
Lietuviai isz lotyniszko Lituini. Tie visi pakėlė
saviszką valdimierą Edukona tulkinėjo Balemberui
Hunų karaliui kuiaujaneziam priesz Rymijonus; bet
ties miestu Plorenci tape Rymijonų paveikti.

Mirus Atilai metuose 453, viena dalis tu Herulių
algavo Rymijonų, cėsoriui Majorianui; nės atsiradus
sedicijoms arba ermideriams Valakuose, Heruliai ėmė
Valakus szelpti. To dėjusis patelkė is: Norikos savo
namiszkius, kurius atvedė Odoxkras E lukono sūnus,
kuri talkininkai pirmiaus Rymijonu, - beje: Alanai,
Tureilingai, Gepidai, Scyrai ir Heruliai metuose 476
pakėlė i savo valdimierą, Odoakvą užėmė du miestų
Valakuose, Pavija ir Raveną, nukėlė nuo sosto Augus-
tuli piskuji Rymijonų cėsorių saulėleidėje. Ir taip
Odoakras valdė garbinga Rymijonų valstybę per 14
metų. Ilgainiui atėjo Ostro-Gotai į Valakus ir pa-
veikė Herulius, Odoakra pati Ravenos pylėje pasalai
nudurė metuose 493 Kovo mžnesije 3 dienoje. Heru-
liai likusiejie visai sugvižo į Daciją, kiti ing Iriją o
viena dalis nupludo ing pasvieti sziadien Meklenburgu
vadinama, tu paskujų yra „tėvemusu“ užraszyta, kuria
czia priduviu, deliai žinojimo koke kalba buvo tu
Herulių: Tabes mus, kas tu ekszan debbesis, svetie
tavas vards, snak mus tavas valstyb2; tavus pratz
bus ekszan debbes tavurs an žemes. Musų dienisze
maise dot mums szoden; pamate mums musa grakie,
ka mes pamet musu paradukem, ne vėde mus launa
padokle, bet passara mus no viselaune“ *).

*) Jaroszewiez o Heralash. Wilno.

S a
8 4.

Žinės sziaurės rasztininkų apie Lietuvių pasvietį.

Antrame amžiuje pirm gimimo Kristaus sziaurės
raszytojai sako, jog Lietuvos pasvietėje buvęs didis
kariautojas ir istatytojas, vardu Odins, kursai turėjęs
savo buvainę pa Daugavės pylėje vardu Azgar. "Tas
nuveikęs visus Žuvėdus i; tapęs valdimierų visos
sziaurės. Pertaisęs svieto draugijos įstatymus ir isakes
svietui Dievą garbinti ir ginti tėvynę nuo savo neprie-
telių. Pagal jo įstatymą svietas vylės igauti po
smerties gera gyvenimą abelnojo Vieszpaties, kursai
kaipo boczius sėdžias ant žibanceziu kalnų, o kuriam
tarnaują devyni vyliai arba vycelei (aiszkiau sakant
devynios galybės); kame prasidedas antras gyvenimas
žmonių po smerties. Odina įstatymai mokino svietą,
kaip savo ukę rėdyti ir teisybę kiekvienam attiesti:
kaipo-gi įsakęs svietui vaikszezioti į sueimus ir tenai
apie ukės reikalus teirauties. Odino surėdymo vyrai
ne namuose pelijo, bet turėjo po visą pasaulę klajoti
pritirdami it gero ir pikto, kad paskui 1mokėtu namuose
rėdyti. Pagal jo istatymus tie tenukako 1 žibanti
kalną, kurie už savo liuosybę ix už gavo namus karėje
mirę ir tie kurie aukavę patis savę Dievams pasku-
tinėj, kad per tokę savo kantrybę paveidautu savo
istatytojui Odinui, kursai dar mirdamas buk pats sav
devynes ronas raguotine isižeidęs, kad tuomi paliktu
svietui paveikslų savo kantrybės ir stangybės kursai
ji sekdamas niekintu savo vargus ir sopulius*).

Metuose 390 buklus jūrininkas Vultstan iszsiunstas
nuo Anglijonų didžiojo karaliaus Alfredo ing Estu
pasvieti jautoties tenai prekybos, raszte savo kelionės
taip pasakoja: „Atkeliaves 1 septynias dienas ir naktis

*) Le Catholigue Jourralė Paris 1526. T. 1. p. 477.

iki i Vyslos upės itaka, kuri upė tekanti 1 Estų juria,
o daugiaus į saulėteki ėsanti antra upė Elfin vadi-
nama, taip pat tekanti Estų juria, tos upės pakrasz-
tyje ėsas miestas "Uruso garsingas prekyba, kuriame
ėsas padėlys prekėjų arba pirklių“.

"Poliaus jis taip sako: „Estų pasvietis ėsas labai
platus, turis daug pylių 17 kiekvienoje pylyje kuninga,
tai yra, pylęs vyra. Tame pasvietyje ėsą daug medaus
ir žuvų. Kuningaikszeziai ir diduomenė gerianti rugusi
kumelės pieną o žmonės midu, alaus nežina, didiai
kersztaujanties tarp savęs. Pas Estus ėsas iprotis
lavonus daugiaus kaip mėnesi laikyti nelaidotus, kurius
moka suszaldyti iki kol visi gentys nesusirinksiant,
ank: zoziaus atėjusiejie girtauja iki palaidojant, o palai-
dojus lavona, pasilikusius turtus mirusiojo dalijanties
ing 5 ar 6 dalis atstu nuo kita kitos, visų geriausi
daigtai yra toliausiai padėti, ir taip pagal prastumą
vis artynlink namų mirusiojo. Paskui raiti nokas,
kas greitesnis, tas visu geresnyjį daiktą atima ir ne-
greitiemsiems atlieka prastiejai. "Todėliai tenai Žirgai
yra labai greiti, bet it didiai brangus. Pas FĖstus yra
iprotis lavonus deginti, jei koki numirėlį nedcginta
rastu, tad labai sunkiai yra kankinami tie, kuriems
reikėjo ji sudeginti“.

Nežinoma buvo iki kelionės Vultstano, koke tauta
Pyteas vadin Aestiones, koke Tacitus Aestais? Jei
nebutu Vulfstanas iraszes tų Estų apsiėjimus kmius
sziadien kiekvianas skaitydamas regi, jog Aestijonais,
Aestais ir Estais senovėje buvo vadinami Lietuviai*).

—— —

*) J. Vogt Geschichte Pieussens 1. B. 111. Kap. s. 206. + Sies-
trzencewicz Precis des 1echeiches historigues de 1' origine des Lithu-
aniens kap. XX. — Buhusz o downosci narodu Litewskiego częsi 1. J.

— — - — -——

— 2 —

' 8 5.
Lietuvių pasvietis ir jų tautos budas.

Senovėje Lietuvių tauta plėtės 1 sziaurės pusę
nuo upės Vyslos iki upės Goivos visu Žiamaiczių
pajuriu, i pietus nuo upės Bugo iki upių Pinos, Tri-
pentės ir Niperia*).

Visame tame pasvietyje auga traszkanczios girios,
iszvagotos upėmis Pasarga, Pragavu, Niamunu, Venta,
Musza, Dubysu, Nevieža, Szventaje, Nėriu ar Vilija,
Daugava, Berczinuų, Pinu, Minija ir kitomis mažomis
upeliomis. Dienos viduryje tose giriose keleivis per
tankmes vasaros saulės spindulių negalėjo regėti, keliau-
damas žiemos laike sekėsi žvaigždėmis. Dar metuose
1564 —6 Lietuvoje žiames be iszmieruojant, pasiliko
daug girių nemieruotu dėl vien to, jog tenai žmogui
nebuvo galima ilysti ir kirviu spindžių praskinti.

Tose giriose nuo neatmenamų amžių Lietuvių
tauta gyveno ivairiais vardais vadinamą beje: Lie-
tuviais, Žiamaicziais, Sudaujais, Galindais, Estais, Ja-
dzvingais, Heruliais, Parusėnais arba Prusais, Latviais,
Letgaliais, Kurszininkais; vienok visi vienokia kalba
kalbantis. vienokius Dievaiczius, viena tikėjima arba
vierą tuintis. Visi luosi per ilgus amžius patis sav
dirba ir pelnosi, nežiną nei duoklių, nei lažų. nei pa-
vienasczių, nei baudžiavų, luosi nuo viso to, diena
namieje triusia arba giriose medžioja, o nakti ilsis,
nieks jų saldžiu valandų negaisziną. Skaudus balsai
vagorių. szaltyszių, deszimtininku ir launinkų niekados
jų szirdis negildė, vienas kita mylėjo ir globė, meilė
artymo ir vienybė tup visų vieszpatavo, visi 1sz jaunų
dienų i vargus ir kantrybę pratinos, kiekvienas rupinos
kaip briedi paristi ar szerną su bruklių nusmogt,

*) Journal Minist. vnutrer diel 1843 god miegjac Fevpal stp. 217.

S

lepumų ir turtų negeide, tardami ne saulės amžių
gyvensentis, svetimų pramonių drabužius ir indus ne
taupė, mergaitės, supintoms kasoms, 0 žinonos paczių
austais nuometais prožinosi, vyriszkius tiktai ginklai
puoszė; visi su savo kakinosi. Vieszęs už vis užlaikė,
sveczią pamylėjus dar ir palydėdavo, saugodami ji nuo
paojaus: dėlto-gi ukėje dorybė o karėje kantrybė per
amžius klestėjo. Savo Dievus garbino vildamies rasti
antrame gyvenime po smerczio už dorybę, džiaugsmą
i» linksmybę augsztybėsia, o už nedorybę pragarį
kanczias ir' vaitojimus kentėti. Visi savo liuosybę
mylėjo ir kiekvienas butu veikiaus toje vietoje nusti-
pes, ne kaip tapęs kieno vergu. Kaipo-gi sziądien
das yra tariama, velnias tav te vergau ne Žmogus,
arba liuosas ir po kerų begyven. Dėlto drasiai gy-
niojo savo tėvynę nuo neprietelių i“ szimta kartu ve-
lyjos namu plėnisa užsirausti ne kaip svetimiems ver-
gauti. Apdaras jiems buvo žvėrių kailiai, gėrimu
midus, gėrė isz tamų arba stumbių ragu, nuo ko
sziadien dar tebvadin geriamą indą taure, tauragi.
Valgė pablaku isz muldų ir rauktinių. Žirgus labai
mylėjo ir raiti kariavo, teisybe užvis saugojo, ir daigė
tam kursai ji užgavo žodžiu ar ranka, tas ant vietos
žekterėjo.
$ 6.
Lietuvių tikėjimas arba viera senovėje.

Lietuviai senovėje ta galybė, kurį per szilumą
buvo visa pasaulę įkūrusi vadino Perunu arba Per-
kunu, kursai buk szi svietą iszperėjęs, taria ji esanti
meilinga ir malonu ir teisinga; todėliai varguose sZios
pasaulės pagalbos ir paguodos nuo jo meilavo. Numi-
"us, už dorius darbus augsztybėsa vilėsi rasti atilsi O
o už nedorius ir neteisingus pragare kentėti.

1 -

Antras jų Dievaitis buvo vadinamas Pergrudis,
kursai pavasari parveda ir žolę želdina, javus laimina.

Tretysis jų Dievaitis vadinos Pikulis, rustas senis
vislab naikinąs, gal vadintis žiemos Dievaitis.

Visų tu trijų Dievaicziu paveikslai stovėjo uksnėsa
visados žaliuojanczio aržuolo pa Rusnė, kame Niamu-
nas ing juria iteka. Perkuno paveikslas buvo senas
boczius, galva jo liepsnota, rankose vylyczias turintis.
Pargrudžio paveikslas buvo jaunas bernelis, galva jo
su varpų vainiku apklėsta. Pikulio paveikslas buvo
iszblyszkęs senis rustas ir liesas su drobulia apsiaustas.

Pas ta aržuolą visados žaliuojantį buvo žynyczia,
kurioje aukas arba apieras tiems Dievaicziams aukavo
ir amžina ugnis aržuolų malka kurstoma degė. 5vie-
tas į ta žynyczia negalėjo įeiti, patis tiktai žyniai
arba. kuningai tenai tetrusė, o svietas pas pažynyczia
meldėsi aukas deginant. "Ta žodi pažynyczia ilgainiui
iszvertė ing bažnyczią.

Netoli nuo tos žynyczios būvo rumai Kivive Kri-
vaiczio augszcziausio žynio arba kuningo, kursai retai
tenai tegyveno;- bet kiti žyniai po jo valdžia ėsan-
tiejie. Visų artimiausiai jo žymiai vadinosi žygovai,
kurie isakymus jo svietui per lazda skelbė, kiti žyniai
arba kuningai vadinos vaideliotai, kurie pasakojo
svietui jo veikalus arba istorija savo tautos praėjusių
amžių jr szventa ugni saugojo kad neužgestų. 'Tre-
tiejie žyniai vadinos krivaicziai, kūrie muszė gyvuolius
aukai arba apierai ir amžinai ugniai aržuolus kirto.

Buvo dar mergaitės, kurios savo mergystą Die-
vams pavedusios szventą ugni kurstė ir saugojo, kad
neužgėstu, nuo ko ugnasargėmis arba ugnakurstėmis
vadinos; jei per jų nekurstyma ugnis butu užgesusi,
tad buva sunkiai korotos, beje, toje paczioje szventoje
ugnyje sudegintos.

Tas Krive Krivaitis paprastai buvo žilas senelis,
kursai ilgus baltus rubus dėvėjo, didei orus ir labai
godojan a; nuo svieto, už laimingą tas savę laikės, kursai
jo rubo žambą praeinant jam gavo pabucziuoti, klausė
jo nevien visos giminės Lietuviu tautos bet ir Krievai
arba Krivycziai, kurie ji vadino baltuoju vieszpacziui
(bielyi car) dėl jo didžios teisybės. Gyveno jis per-
tankėj girios, turėjo lazda krivulių vadinama, leisdamas
kamnorint įsakymą, idavė žygovui tą lazdą neszti.

Su svetimais siuntiniais per žygovus tekalbėjo,
sandoraudamas pakaju ar karę skelbdamas. Jo orumas
taip buvo didis kaip sakiau, jog nevien visos giminės
Lietuvių tautos, bet dar Mozurai ir Krivycziai jo
klausė ir godojo. '

Lietuviai senovėje turėjo szventes; viena buvo
prasidedant pavasariui, antra vasaros laikui, kada buva
visų ilgoji diena, treczioji rudeni javus nuo lauko nu-
valius 17 pasėjus.

Kapai, kovu vietos, buvo laikomi už szventas
vietas, kurių niekas negalėjo palytėti, nei arti. "Taip-
pat turėjo už szventas gives, kūręs patis kuningai
arba žyniai tegalėjo kirsti szventu kirviu; delto musų
pasvietėje taip didelios girios buvo užaugusios.

Savo numirėlius nelaidoja 1 žiamę, bet ant malkų
degina. Ir taip numirus ligoniu, davė žinę gentims 11
artimiems, kurie susirinke budėjo i vaitodami dejavo
ulele, ulele ko numirei? Ar neturėjai greita žinga, kakiūs
piedsakius? ulele, ulele ko numire? Ar neturėjai giava
ginkla turtingus namus, placzia giminę? ulele, ulelė
ko numirei? Ir taip visą jo gyvenimą ir turtas 1sZpa-
sakoja vaitodomi. Tuo tarpu raudės taip vadinamos
moteriszkės verkia gailėdamos mirusiojo 17 aszaras
laszina ing aszarunias taip vadinamus stiklelius arba
mažus puodelius. Paskui kiekvienas užgeria lavona ir

— 8

lugoja (praszo) jo, kad jo gentis i: pažystamuosius
augsztybėsia nuo jo pusės pasveikintu. Ant galo veža
lavona per laukus szaukdami ir su kardais blaszkydami
piktas dvasias, nuvežę ing vieta padėję lavoną ant
malkyno su jo žirgu, ginklais. pėdsakiais, su jo iszti-
kimu tarnu sudegino, o pelenus supilstę i indą padėjo
ant žiamės su aszarunėmis ir ant jū virszaus supila
kalneli paveidų į kiauszi nelygaus augszczio, daugiaus
pagal tai, kaip garbingas vyras buvo. Numirėlio pelną,
jei nesugeria budedami, tad palaidojus ji, kas buvo
dar likę iszdėlioja ing kelias vietas, prastesnius daik-
tus artesniai, o brangesnius tolesniai, tada budėtojai
ant greitų žirgių noko (lenktynioms) tus daiktus pasi-
savinti, kas turėjo visų greicziausi žirgą, tas gavo
visubrangiausi daikta. Taip palaidojus lavoną sugrižo
ing Namus mirusiojo stipas arba pietus valgyti.

Nelaidotu buti savo pasvietė arba buti palaidotu
svetimame pasvietėje buvo visudidžiausia nelaimė, todė-
liai gentys arba prieteliai turėjo tenai keliauti ir kuna
nuo kaulų nukraczius, paczius kaulus giminiai namo
parneszti i“ palaidoti, kaipogi sziadien dar motyna
iszgirdus1 savo sunelį svetimame pasvietyje mirusi tus
žodžius sako: vaikelį brangusis svietima žiam3 tavo
kaulelius apraus. Patailė sziąadien dar yra sakoma:
garbink Dieva kaulus beiszneszi.

————————

87.
Lietuvių ukės rėda.

Svietas turėjo ukės valdžia savo rankoše, , Kvive
Krivaitis augszeziausiasis kuningas uke rėdė pakajui
ėsant. Visus didžius reikalus svietas atliko sueimuose
i kurius augszeziausis kuningas suvadino. Pirniaus

0 —

kožnas tėvunas taip vadinamasis vyresnis kiekvienos
apigardos pasiteiravęs su senaisiais apie savo reikalus
iszkeliavo i sueimę. Tenai tėvunai ing pirmaje vietą
susedžia, o jų vyrai užpakalyje. "Tokiuose sueimuose
perdėjo vyresnius apigardoms, sandoravosi su svetimo-
mis tautomis, av karę apskelbė, pasmerkė užmuszėjus
iv kitus didžius kaltininkus.

Jei tuose sueimuose sutarė kariauti priesz kokę
norins tautą, tad pakėlė narsiausį vyrą hetmonu arba
karvedžiu, kuri tėvunai ant savo peczių neszioja po
rindas svieto i“ kareivių Todydami, jog tas yra visų
vyriausiu valdimieru, kurio tur visi klausyti. Lituviai
paskutini karta tokių budu pakėlė Vilniaus katėdroje
Steponą Batory sav didžiuoju Lietuvos kuningaik-
szezit. Nuo pakėlimo to hetmono, valdžia Krive Kri-
vaiczio augszeziausiojo kuningo pasiliovė. Nubengus
ta karę, tasai hetmonas atsidavė vėl valdžiai augszeziau-
siojo kuningo, o patsai pasiliko tokiu pat ukininku kaip
pirma buvo buvęs. g

Sandora padarius su svetima tauta sudegina balta
žirga ir raguotines sukeiczia vieni su antrais. Apskel--
bius kare svetimai tautai tokių pragumu, sugrąžina jos
raguotine, kurė Lietuviai prie savęs laikė, paskui de-
ganti pagali inmetė per vubežių i tą pasvieti su kuria
tauta 1ižosi kariauti: Kuningai lygiai kariaudavo ir
kareivius drasino patis prieszakyje kariaudami.

Tėvunai su senaisiais attiesia teisybe svietui savo
apigardose arba pavietėsią, jei kas jų sprendimu neka-
kinos, tas jieszkojo teisybės sueimėje. Senovėje netu-
rėjo sudų namu, paprastai sprendžia arba sudyja po
dideliais aržuolais, av kitais medžiais palaukč ar pagi-
rėje medžioti susijojus.

Kaltininkus vienus prie medžio pririszus plakdina,
kitus di nedoresnius karią i sausą medi, sziadieėn dar

= WI“ +

yra sakoma, i prastą žmogų, paszoksi i sausą medi,
sulauksi sausos szakos, kad tu kurę dieną karotumiai
sausoj, szakoj: Kitus gyvus szunimis sudraskydina;
kaipo sziadien dar yra sakomą i nedorą žmogų: szunies
kasnis, arba szunis pamesta neėstu.

Visas Lietuvos pasvietis buvo padalytas i Mažas
pavietas, kurios vadinos karužės arba tėvūnijos, nuo
karužiojo arba nuo tėvuno jos rėdytojo. Szios dienos
pavietės yra senuju keturios, penkios ir daugiau*).

Senovėje Lietuviai neturėjo pylių ir miestų; bet
neprieteliams padėjus grusties i jų pasvieti ėmė kasti
kalnus ir tenai rentini plytų arba rastų rensti, ku-
viame isztaisė tiek kambarių, jog tenai nevien kelis
szimtus vyrų bet it žirgų galėjo patalpinti, kartais
toki kalną medžio ar muro boksztais apdirbo, nuo ko
vadinamos buvo pylės. Pila jas tarp versmiu ir balų,
kad neprieteliai negalėtu prisiartinti, kurių palaikai
sziadien dar kaime ne kame tebesziurpsa, pylės kalnais
vadinami.

Saugoja tokias pylis vycziai arba žiainlonys pakar-
cziui ir tenai susiėję i ginkla pratinas, nuo togi ir
krasztas apikartis arba apigardas vadinos. = Isarės
laike turtai visos apigardos arba pavietės buvo tenai
laikomi. Szalise tu pylių augszti smalini smaigseziai
riogsojo, kurius igule pylės uždega, kad pamato ne-

*,) Metuose 1566 Zigmantas Augustas į szios dienos Vilniaus pa-
vieta sudėjo senosios pavietos: Kernavą, Kurklių, Giedraiczių, Sudervės.
Nemencziua, Rudominos ir Nemežės. kuręs vadin karužijomis savo įsakyme.

I szios dienos Traku pavietą susidėjo senosios: Su miliszkės. Žiz.
marė, Augsztdvario, Lepunų, Valkininkų. Daugavas. Perelajaus, Merai)
cziaus. Did: Nemunaiczių kuręs taippat Karužijom's vadin

1 sabos dienos Kauno pavietą susidėjo senosios: Dorsuniszkės, Berz-
tienų, Punės ir Stokliszkės, kuręs taippat vadin karužijomis.

Acta Lith. L. Pub. Nr. fol. 117.

i —

prielius artinantės, idant gyventojai iszvyde gaisrą
skubintusi pylę gelbėti.

Nuveikus nepr ietelius dėkavodami Dievams už
pergalę aukavo jiems arba degino vyresniuosius neprie-
telių, kurius kovoje buvo sugave.

Grobi sugrietą karioje i tris dalis dalydavo, viena
atidavė kūningams, jog iszmeldžia pergale nuo Dievų,
antra atidave kareiviams, kurie neprietelius pergalėjo,
O troczia dali atdave rubežiaus sargams.

Lietuvos ukė tie buvo vyresniejie: Didis kunim-
gaiksztis valdimieras visos tautos a) ukės Marszelga,
b) Rumų Marszelga, kursai rumus didžiojo kunin-
gaikszezio užveizdėjo, c) Žyminas, kursai ukės žymę
arba peczvieti saugojo, d) Žirgunas, kursai žirginy-
cziomis rupinosi, e) Iszduūnas, kursai iszdą ukės arba
skarbą užveizdėjo. f) Urėdas kursai vieną sriti Lietuvos
pasvieczio 1ėdė, g) Pylies vyras, kursai pyli valdė, k)
karvedis kurs kare rėdė.

Didžiojo kuningaikszezi0 rūmų vyresniejie: a) Vai-
szintojas b) Ragintojas c) Riekėjas d) Virėjas e) Rusinas
Mažiejai vyre sniejie buvo: a) Szieninkas, kursai už-
veizdėjo, kad visos pievos butu giriose iszpjautos dėl
žirginyczių iv taurų, kurius žiemos laike ant lauku
maitina, b) Raktininkas kursai svirną. didžiojo kunim-

gaikszczio užveizdi, c) c) Angininkas kursai pylės anga
saugoja, d) Žuklys, ss ežerus užveizdėjo, e) Parpi-
mnkas, kursai tinklais rupinos, T) Ta kursai
sakalus perino it užveizdėjo, g) Vėbrininkas, kursai
vėbrus gania. h) Medinczius, kursai gives sikėio: 1)
Bitininkas, kursai barezius girioje užveizdėjo 15 medų
kopia, j) Pirtininkas, kursai dėl didžio kuningaikszezio
pirti kureno, k) Szėtrininkas, kursai i karę "traukiant

,

E

+» szėtras užveizdėjo, 1) Tiltininkas kursai tiltais rupi-
nosi, m) Malkininkas, kursai malką statė į Rumus
didž. Kuningaikszczio etc. etc.

a) Vielki Marszalek, b) Marszalek Nadworny, <) Kamlerz, d) Vielki
koniuszy, e) Podskarbi, f) Vojewoda, g) Kasztelan, h) Hetman. Przy-
dworne urzędy: a) Stolnik, b) Podeczasy, <) Krajezy, d) Kuchmistrz, e)
Piwniczy. Mniejsze urzędy: a) Sieny, b) Kliucznįik, c) Vorotny, d) Nie-
wodniczy, e) Parpinmeister, £) Sokolniczy, g) Bobrowniczy, h) Lesniczy,
i) Gajni, į) Laziebnik, k) Namiotnik, 1) Mostouniczy, m) Dsrewniczy.

L —— r

S 8.

Suvaržymas Lietuvių su ukės istaiymais.

Kiekvienas numano kas galėjo atsitikti isz minėtu
žygiu Herulių arba Girulių, Galindų i“ Sudaujų?
Daugybė jų po tokių vargų ir nuopuolių pargrižo 1
Lietuva ilsėtis ką sziadien mums aiszkiai rodo lotyni-
szki žodžiai Lietuvių kalboje ėsanti. "Tie žmonės pap-
ratie maurioti po visa pasaulę daug buvo regėję ir
iszzmokę baldydames po svetimus pasvieczius, įgudę i
plėszimus ir neteisybes, pargrįže ing namus taip-pat
norėjo daugiaus valdžios ir valės turėti ne kaip sekti
daba savo ukės, žodžiu sakant norėjo patis ponais
buti o namiszkius vergti, kaip svetimame pasvietyje
kad darė. "Tokiai nerėdai ėsant ukėj, ilgainiui. Lie-
tuviai nebutu begalėje nuo neprietelių atsiginti.

Augszeziausias kuningas Krive Krivaitis regėda-
mas ta nerėdą, norėjo jai galą padaryti. "Todėl jis
sukėlė svieta i sueimą pavusnėje ties pylę Onega paskui
Balga vadinuna, netoli nuo Karaliaucziaus. Susėjusiam
tenai svietui iszmintingas vyras Vaidevūtas vardu lin-
kėjo jam, kad sau pakeltu ryki arba karalų, kursai
galėtu jų neprietelius sudrausti rodydamas svietui pa-
veikslą biczių, kurios turėdamos bitiną laimingai gyve-

i S io

na. Svietas paklausė jo ir norėjo pakelti į tą vyres-
nybe augszeziausia kuningą Bruteną vardu, kursai
tarnaudamas Dievams ir jų garbe rūupindamos nega-
lejo ar nenorėjo tos vyresnybės priinti ir linkėjo, kad
ję aduotu jo broliui Vaidevutui. Svietas paklausė to
ir pakėlė i karalių Vaidevutą, kursai apsiėms akygaiz-
doje viso susirinkusio svieto rėdyti ukę iszvieno su
savo broliu Brutenu ir visuose reikaluose jo teirautis
kaipo Dievų tarno ir apreiszkėjo jų noro ir valės,
Tame pacziame sueime pripažino szius istatymus. 1)
Kiekvienas tur garbinti Dievus savo žiamės, svetima s ne-
savinties. 2) Turėti augszeziausia kuningą Krive Kri-
vaiti per savo valdimierą ir teisdari arba sudžią. 3)
Garbinti Dievus ir ju klausyti, kurie už aukas arba
apieras ir dorus darbus, užmok aitrūu laimingesniu
gyvenimu 0 už nedorus darbus nustumia ing pragarą
ant kanczių. 4) Tie visi yra broliai, kurie tus paczius
Dievus garbin i kas Lietuvos Dievų negarbin, tas yra
jų neprietelius. 5) Valna vesti tris paczias, viena tarp
jų vadinsis žmona, kuri žmonystą ves. 6) Gal kiek-
vienas ligoje ar sunkiuose sopuliuose Dievams aukautis
susidegindamas savę ant malkyno. T) Kiekvienas svei-
kas norėdamas savę Dievams aukauti, gal savę taip-
pat susideginti. 8) Svetmoteri arba svetmoterę sude-
ginti atstu nuo szventų vietų ir pelenus jų ant vėio
paleisti, o vaikai jų negali buti žyniais arba kuningais.
9) Napaklusnios paczios gal buti sudegintos, jei vyras
to noretu 0 jos seserės begedimis pasiliekti, jog ne-
mokino seseri savo vyro klausyti. 10) Vyriszkis kursai
nepadoriai palytėjo moteriszkę, tur buti sudegintas,
jei to moteriszkė norėjo. ||) Vyriszkis mergaitę
iszžarginęs turėjo ją sav už moteri arba žmoną paimti,
ar buti iszmestu szunims ant suėdimo. 12) Kas užmusz
žmogų saviszki, toki atduoti gentims užmusztojo, kurie
3

BS “—

gal ji sudeginti ar gyvą paleisti. 13) Vagi už pirmajį
vogima įsakė ryksztėmis plakti, antrą kartą sugauta
vytimis deibavoti, už treczią karta szunims iszmesti
ant suėdimo. 14) Niekas negal nei vieną vergti, nei
varyti priė darbo veltui, bet tur samdyti už algą arba
dovanas. 15) Kas ukėj savo dorybe ir teisybe o karėj
narsybe ir kantrybe kitus pranoks, tas būs nuo visų
godojamas. 16) Kariaudami, svetimuose pasviecziuose
sugrieta grobį dalis ing ketures dalis, vieną duos Die-
vams, antrą žyniams, trecziaję kareiviams, kurie ne-
prietelius pergalėjo, o ketvirtaję rubežių sargams. |

Suvaržius ukę tokiais istatymais, Vaidevutas lai-
mingai nubengė kare su Mozurais, taip, jog Ūzemurg
Mozurų valdimieras atėjęs i Parusnį pas augszeziausi
kuninga. Bruteni prisieko jam nuo sziol Lietuvių Dievus
garbinti. Brutenis leido jam aukas arba apieras duoti
Dievams a:žuo'e stovintiems. Sandora su juomi pa-
darė ir balta žirgą sudegino. Nuo to laiko abi tauti
atlėža ir pradėjo su kits kita prekioti, beje: Lietuviai
su Moznrais.

Kuometu tasai yra atsitikęs nėra užvaszyta, tuli
rasztininkai sanprotauja, jog tie nusidavimai yra buvę
penktame amžiuje. +

Ilga laiką svictas sekdamas virsziaus minavotus
įstatymus laimingai gyvenęs pakajuųje. Vaidevutas 11
Brutenis ilgainiui iszkarszo, norėdami dar patvirtinti
savo įstatymus iv ibrukti svietui vienybe iv meilę tarp
saves, rįžosi Dievams savę aukauti. Todėjusius su-
vadino svieta i Parusni po visados žaliuojenceziu ar-
žuolu, kuriame Wievai stovėjo. Susiėjus tenai svietui,
naktyj kėlės baisi perkunyja, kuriai griaunant žiamė
drebėjo, o žaibai tvaskėjo, svietas nusiminęes tvylojo.
Ryta metą skaidriai saulei tekant Brutenis apskelbė
svietui, jog jų Dievai apreiszkę jam szią nakti, kad

svietas ir toliaus sektu virsziaus apskelbtus įstatymus
ir tarp savęs kad gyventu meilėje ir vienybėje, jei
nenor svetimiems vergauti 0 mudu su Vaidevutu
vadin ing augsztybes pas savę ir liep svietui kitą
karalių sav pakelti, o kuningams augszcziausį kuningą
sav paskirti. Ta pasakius Brutenis ir Vaidevutas
pasimylavusiu lipo ant deganczios malkynės ir tenai
abudu liepsnose sutirpo*).

Nesutiko veikiai svietas kitą rykį arba karalių
sav pakelti, nei žyniai sav augszeziausį žynį paskirti,
kėlės tuojaus kersztai ir netaikos tarp paczių. Taip
bekersztaujant vados karė, isz tokios priežasties. Tur-
tingas ir kiltas vyras Mozuras nusergėjęs savo žmoną
su jo kuningaikszeziu glusnojencziusi, persergėjo ję,
bet veltu. Kitu kartu pargrįždamas radęs namnieje
juodu besimyluojent, isz apmaudo abudu su jieszmu
nudurės. Pats krupaudamas, kad neatgiežtų ant jojo
apmauda gentys kuningaikszezio, skubinai i Parusnį
iszsikraustė vildamos (tikėdamas) rasęs užtarimą po
szventu aržuolu. Vienok pajutęs apie ta užmusztojo
kuningaikszezio brolis, sukėlė daugybe kareivių 1 traukė
i Parusnį, kame nuteriojęs visą pasvietį,. rūmus Kuve
Krivaiczio sudegino, didžiuną Mozurą nugalavęs, daug
žynių ir svieto iszžudęs, lt su dideliu grobiu pargrįžęs
1 Lenkus.

Nujautusios tą tolymesnės Lietuvių giminės, beje:
Sudaujai ir Žiamaicziai ėmė vytis Mozurus su ku-
viais taip laimingai grumėsis, jog retas Mozuras
gyvas beiszsprudęs. Ikandine isz kitų Lietuvos giminių
kaip tai: Natangų, Pamezonų, Varmijonų, (zalindų,
traukė rimti buriai i Mozurija griauti ir ant jos nuo-
dėmingų gyventojų apmaudą nugiežti. Vienok Lie-

*) J. Voigt Geschichte Preussens. 1. B. kap. 11. s. 169.

3*

„rū =

tuvos tėvunai sutarė iki kariai nepradėjus pirma sav
rykį arba kuningaikszti pakelti. Tą padarius, sukeltas
svietas traukė priesz Mozurus kutindamas savo kan-
trybe tikėjimu ir vildamos, jog patis Dievai szelps jį
atgiežti apmauda, kuobaisiausiai ant Mozurų, už tokęs
jų nuodėmes. Kaipo-gi Lietuviai ipuolę į Mozuriją
nuteriojo visą pasvietį, daugybes pylių sugriovė o svieto
iv gyvuolių nepaskaitomas gaujas namon parsivarė.

Nės vos buvo Lietuviai Mozurija palikę, kad tuo
tarpų Mozurai įkandine grūdosi į Parusni ir lygiu už
lygų mokėdami plėszė, teriojo ir degino. Lietuviai
vel ant Mozuru grižo. Tokia karė buk patekusi vie-
nuolika metu tarp abejų tautų. Ilgainiui ikyrėjus
abiem pusėm krauja goszti pakajų padarė Lietuviai su
Mozurais. Ilgainiui atlėžus isz apimaudų ir kersztus
užmirszus ėmė kaip po senoviai prekioti, o Mozurai
žynyczia Parusnėje lankyti ir aukas Dievams aukauti*).

Paveidumas tos pasakos dabar minavotų veikalų
yra randamas norins ne suvisu aiszkiai Lenkų rasztuo-
se, kurie skelbia, jog Leszko III Lenkų kuningaiksztis
valdęs nevien visus Lenkus, bet dar Paitos, Peczini-
gus, Gietus, Brutenus arba Prusus ir Žiamaiczius savo
valdžioje tuvėjes. Sunus jo Popielus I rubežiaujanezias
tautas taippat buk valdos.

S 9.
Karės Lietuvių su Žuvėdais.

Skaitytojas regėjo žines Grekonų ir Rymijonų apie
Lietuviu pasvieti, dabar reik žvilgterti ant rasztininkų
sziaurės, ka jie skelbia apie Lietuvių tautą.

Sziaurvės rasztininkai nuo įtakos upes Vyslos iki
. *

*) Voigt Geschichte Preusseus. 1. B. 11. kap. s. 183.

= -

Pinų atsiaustos vadin visa ta pasvieti Austurland,
auszros arba saulėtekio pasvietis, kuriame gyvena Paruūs-
niai arba Prusai, Žiamaiceziai ir Lietuviai. Kaipogi
Teutonams, Danams ir Norvegams tas pasvietis buvo
rytuose. (Reitland arba rytų pasvietis).

Sziaurės pasakose yra minavojama, jog Danų kara-
lius vardu Beding, tai yra saulėleidinių Žuvėdų, buk
žygiaves su ginklu ing ZŽiamaicžių pasvieti ir tenai
kariaudamas, pats kliuvęs i naga. Ziamaicziaims, nuo
kuriu kokiu tenai pragumu iszsprukęs nėra paraszyta.

Kitsai tu Danu vieszpats vardų Frotho, tas ne
vien visą sziaurę valdęs, bet dar baisiai kaviaves su
Žiamaicziais i Latviais, kurius pergalėjęs ir jų kunin-
gaikszti vardu Daniu kruvinoje muszoje nukoves, O į
jo vietą Žiamaicziams už kunigaikszti vardu Dagi
pakėles*).

Kitas vieszpats Danu vardu Frotho IV, iszsiuntęs
jurini galuną Starkoderi sudrausti pamarinius (rudus,
kurie buve patrakę ir nenorėję moketi duoklės karaliui
Frotho, kurius Starkoderis nuveikęs prisuokė jiems duoklė
moketi. Tuomi pasigerinęs karaliui Frothui, norėjo
dar Ziamaiczius nukariauti; todėl patelkęs pamarinių
Gudų valdimiera vardu Vino traukė 1 Žiamaiczius,
kurius tenai kruvinose muszose pergalėjęs padavė juos
Frotho valdžiai; bet Žiamaicziai ikandine patrakę ir
nuo vergybos Danų iszsiliuosavę**)

Tarp metu 400 iki 500, gimus Kristui.

Targnyvus kitsai Žuvėdų vieszpats taip-pat gar-
singas savo amžiuje kantrybę ir narsybę, tasai nuka-
Tiavęs netikt pamarinius (Gudus bet dar kariavės su
Žiamaicziais; bet su kokiu galu, nėra paraszyta.

*) L. A. Gebhardi Geschichte von Lit. Est. und Kurland s. 308,
**) Saxo Grammat. p. 155-—156.

= „SN —

Tarp m. 500—-600, g. Kr.

Tame amžiųje labai giriamas Žuvėdų karalius
vardu Agantyr, buk kariavęs su Žiamaicziais ir Lie-
tuviais; bet tenai jų neapveikęs nusisuko pamarinius
Gudus kariauti, kurius pergalėjęs ir jų valdimieru
pasidaręs.*)

Tarp m. 600-—760, g. Kr.

Tame amžiuje buk Iwars karalius saulėleidmių
Žuvėdų pavergęs visus Žiamaiczių ir Lietuvių kunin-
gaikszezius, kurie vienok vieszpataujant kitam Zuvėdų
karaliui vardu Herald iszsiliuosavę nuo jo valdžios.

Paskiaus karalius vardu Regnar Logbrok valdy-
damas tus paczius Žuvėdus, norėjęs sudrausti neklau-
sanczias jo tautas. Visugarsiausis jo žygis buvęs
i Biarmijos pasvietį, sziądien Permiję vadinamas, labai
turtingas ir partekęs visokių javų, turėjęs aukso 1
sidabro. Regnar sukėlęs labai didelę kariauna traukė
tenai; bet baisios darganos, lietus ir ligos sudergia jo
visą kariauną arba vaiską ir vos tikt patsai likęs gyvas.
Buk jis grižes isz Biarmijos per Latvių ir Žiamaiczių
pasvieti, kurie jam talkavę ir ji szelpę. Regnar toms
talkoms iszdides, grižo vėl i Biarmija, kurios ukinin-
kus nuveikes prisuokė sav duoklę mokėti.**)

Tame patim amžiuje susimuszus Heraldui, Nor-
vegų karaliui su Žuvėdų karaliumi Ring, kuriuodu norė-
damu vienas kitą pergalėti, sutelkė visas sziaurės
tautas, Latviai ir Žiamaicziai talkinėję Heraldui, kursai
turėjęs 74 karvedžius o jo prieszininkas Rings devynes
deszhnt szeszis karvedžius; susigrumus ties pyle Braa-
valla netoli nuo Braavika saulėtekinėje Gotijoje, kurioje

*) Voigt Geschichte Preussens 1. B. 111. kap. s. 201.
**) Voigt Geschichte Preusseus 1. kap. 111.

88 2

muszoje Heraldas ir trisdeszimt tukstanezių jo talki-
ninkų, tarp kurių penkiolika paczių karalių pasiliko
beklaksa karvietėje, Rings pergalėjes ir savųjų talki-
ninkų tikt dvylika tukstancezių tenustojęs. Vieni raszo,
jog ta musza atsitikus! metuose 155, kiti vėl stygavoja
jog metuose 770 gimus Kristui*)

Tarp m. 800 —850, g. Kr.

Kitas vieszpats saulčleidinių Zuvėdų arba Danu
vardu Lothekund buk iszsirėdęs Laivių ir Ziamaiczių
kariauti, kuriems buvęs jau užėmės penkes pylis;
vienok tas žygis jam nevykęs: kaipo-gi Latviai ir
Žiamaicziai pergalėję ji kruvinoje muszoje, kurioje
daugybės jo kareivių paliko beklaksa ant karvietės,
taip-gi dar puse laivų tekusi i rankas pergalėtojams,
vos nevos pats gyvas beiszsprudes, tas buk nusitikę
metuose 623.

"Vam pacziam Lothekundui valdant Danus, radesis
didelis badas, negalėdami iszmisti visus savo bernus
iszvarę laukon, kurie buk atėję i Latvių ir ZŽiamai-
cžių pasvieti, visus vyrus įszmuszę ir su paczloms
apsipacziave.**)

Netrukus Ūlens sziaurinių Žavėdų karalius norė-
damas laimingesnih tapti už Lothekundą, todėliai su-
kėlė labai didele kariauna ir daugybe laivų arba eldijų
pataisydinęs su kurioms pasalų: ipuolė į Latvių pa-
svieti, ir tenai apgulęs pylę Seeborg vadinama, kurė
septyni tukstancziai kareivių kantriai gynioję; vienok
Olens isilaužė ir pyli sugriovė. Paskui atleidęs vieną
dali laivų nusloguotai grobiu i savo Žiamę. NHats nusi-
irklavęs tolesniai į viena upę, kurioje palikęs laivus, 0

*) Deppiug histoire des Normauds. I Livr. kap. 11. p. 40.
*+) Petri Olai chron. Reg: Dani Kap. 1 =. 14i.

"11

su kariauna per penkias dienas ėjes per neiszžengiainas
gires iki iszsibaldęs ant kitos garsios pylės vardu
Apuolė, kurė 5000 ukininkų kantriausiai gyniojo,
vienok stokodami mitalo, devintoje dienoje pasidavė
prisiimdami Žuvėdams gražinti viska ka buvo ateme
nuo Lothekundo; bet prižadėjo dar ir duokle Olenui
mokėti i“ po puse svaro sidabro nuo kiekvienos galvos
duoti*)

Metuose 917 gimus Kristui du galiunu Norvegų
taip vadinamos viėnos dalies saulėlidinių Žuvėdų, vardu
Torlhof ir Tigil atsiirklavusiu i Žiamaiceziu pasvieti
ant kokios tenai mugės, per keturioliką dienu tenai
prekiojusiu nieko pikto nedarydamu. Bet pasibengus
mugiai užpuolusiu gyventojus tos vietos su savo drau-
gais; bet negalėdamu jiems nieko padaryti sugrižuūsiu
1 laivus. Pasiirklave ti 'uputi tolesniai, iszlipe itakoje
upės, kurios vardo neminavoja, tenai pasidalijo i ra-
tas, traukdami per gires kame rado kiemus, tus sude-
gino, gyventojus iszmuszė 0 jų lobi pasisavino. Pa-
jutę apie tai Žiamaicziai sutraukė kareivius ir su Žu-
vėdais susigrumė, kurius pergalėjo ir paczius vadovus
Torlhof 1r Tigil gavo i naga. Buvo ketėję juodu Die-
vams aukauti, vienok vėlu beėsant paliko ta darba
rytui, O sziuodu pririszo prie dybo (stuobrio). Tigil
pasileidęs i kitus iszliuosavęs, paskui apsiginklavę
isilaužė į kleti, kitame tr obesyje iindė i rusi tenai
rade piningų czereslą, kuri iszneszė 1 give. Bet kad
kas.jų nevytu, sugrižo, duris užramstė, paskui uždegė.
Nieko daugiaus nebepavojuodami gr obi 1 laivus „nu-
nesze laimingai namon pagrižo.**p

-—— —- — =

*) L. A. Gebhardi, Geschichte Herzogsthum Kurland s. 309.
*2). L As Gebhardi Geschichte Lif. Ėst. Kurland s. 308.

2 41

Kiti vėl raszo, jog Akvin sunus Heraldo II Danų
karaliaus tarp metų 935—955 parengęs didę laivyne,
pargalėjęs pamarionis, irklavosi 1 saulėteki ir iszlipės
su kariauna i sritę vadinama Sambije, viena dali Žia-
maiczių, tenai su syventojais isztikusi baisi kova, ku-
"ioje Sambijonis pergalėjo Danus. Akvinas nebimany-
damas ką daryti uždegė savo laivus, Danai neregėdami
sav kito nieko, kaip tikt smerti ar ba pergale; tai ki-
bos 1sz antro kar to muszties su Sambijonimis, kuriuos
pergalėje, vyrus užmuszė o su jų naszlioms apsipa-
cziavo, ir tokiu pragūumu ikurę Danai savo naujokyne
szios dienos apigardoje Karaliaucziaus.*) Vienok gar-
singas vasztininkas Mallet, Kursai labai placziai apra-
szė Danų veikalus, tas antrame iszdavime savo Danų
istorijos apraszydamas Lothekundo vieszpatavima apie
tai nieko nežino; lygia dalia pasakodamas veikalus
Heraldo II nemena Danu naujokyne ikūrta Sambijoje,
bet ir pats vardas Akvin nepažistamas. „Jei jis netik-
tai visus iszgalius veikalų iszvaszė; bet dar parodė me-
tus senujų bažnyczia Danijoje, Kkuometu yra įkurtos,
tai tokius atsitikimus tautoje, kaip didelis badas, arba
igavimas Sambijos sritės, kad butu tiesa buvusi nebūtu
užmMirszes.

Virsziaus minavoti karaliai nebuvo didesniai už
dabav minavotus galiunus: Kaipo-gi netaip buvo
karaliais, kaip vadovais arba vyresniais badmyrių burių
iszvarytų i svetimus pasvieczius duonos ir mitalo sav
jieszkoti, kuriems pavykus suplėszti tenai maisto; kad
pagrižo namon su duona namiszkiai i5Z džiaugsmo
daimuodami vyresnį vadino savo karalių, paskui gūn-
dindami kitus į tokius žygius atkartojo tokes dainas
minavodami savo geradėjus, kurie jiems buvo duonos

*) J. Voigt Geschichte Preuss. 1. B. III kap. s. 254.

suteike, ilgainiui po kelių amžių tokes dainas raszti-
ninkai suraszė neparodydami laiką kuometu atsitiko
tokios karžygos. Deping savo istorijoje Normanu arba
Žuvėdų sako: viena eldiją arba vieną tarną turėdamas
vadinas karaliumi, paczioje Norvegijoje buvus szeszes-
deszimt karalių, tokiame siaurame pasvietyje. Raszti-
ninkas M. Ph. le Bas savo istorijoje Zuvėdų ir Nor-
vegų teisingai sako, jog ZŽuvėdai senovėje niekados
neturėje taip didžios szeimynos, kokią mums seniejie
rasztininkai paduoda; nės-gi po pagerinimo ir patobu-
linimo orės paskesniuose amžiuose niekados negalėjo
iszmaitinti didelio skaitliaus szeimynos. Kaipo-gi
žinoma yra, jog Žuvėdai sandoraudami metuose 1710
su Petru didžiuoju Gudų ciesoriumi didelę daugybę javų
iszkaulyjo sav imti isz Gudų pasvieczio be muito.
Neturėdami duonos negalėjo nei gausios szeimynos
isigauti. "Uodėliai sako jis: senų dienų Zuvėdai kiek-
viena pavasari savo Dievus aukavo, kad jų įaunomeniai
pavyktu svetimame pasvietyje duonos gauti, palaiky-
dami namieje tiktai po vieną sunų*).

Tos pasakos Zuvėdų minavoja mums tuos žygius,
kurie jiems pavyko; bet apie tus isz kūrių rasi nei
vienas nepargrižo, nepasako. Vienok isz tų pacezių pa-
sakų gali regėti, jog Žiamaiczių pasvietėje yra buvęs
svietas drasus ir narsūs, Žuvėdų nenusigąstantis; jų pa-
czių rasztai tą rodo: kaipo pradžioje vienuoliktojo am-
žiaus susitare Žiamaicziai, Latviai ir Estai arba INu-
resarai nuteriojo geriausias sritis Žuvėdų pasvieczio
ir jų garsingiausi prekybos miestą. vardu Birką arba
Sigtune su žiame sulyginę.**) i

Pradžioje to paties amžiaus tų paczių Zuvėdų
rasztininkas sako: „Latviai yra visunuožmiausi Žmonės,

*, M. Ph. le Bas I'Univers pitouresųues, I Europe Tom 1. p. 4.

**) L. A. Gebhardi Geschichte Lit. Est. Kurland s. 309.

pk

aitrus stabmeldžiai, norins daug turi aukso ir labai
gražius žirgus; jų gyvenimai yra pilni kuningų, bur-
tininkų, žynių apsirėdžiusių zokaninkiszkais drabužiais.
Isz visos pasaulės tenai yra susivinkusių praszalaiczių
teirautis savo likimo, užvis daugesnei Grekonų ir Isz-
panų jautojanczių savo ateitės.“

Metuose 1048 saulėleidinių Žuvėdų arba Danų ka-
ralius vardu Svend, saugodamas nuo antpuolių Latvių,
Žiamaiczių i“ Kuresavų įstatė draugija arba kekunda
sargų, kurie sergėtu nuo antpuolių paszalius arba ma-
las jo pasvieczio ir jo salų; vienok tie sargai nevien
nesergėjo bet pat savo kaimose gaudė žmones ir par-
davojo Žiamaicziams ir Latviams, kurie sako nevien
prekioję tokiais žmonimis, bet dar patys reikalau vergų
dėl namų darbų ir dėl aukų savo dievams. Karalius
nebeimanydams ka beveikti, perkalbėjo vieną prekėją,
kursai žiemavodavo ZŽiamaicziu pajuriuose, kad jis te-
nai pabudavotu namus ir koplyezią, laikytų kuninga,
rasi kokie didžiunai pagonų prisiverstu i krikszezionių
tikėjima o nuo tų kiti mokintusi; per ta vasi liautusi
nuo užpuolių. Latviai ir ŽiAmaicziai koplyczios ne-
kuszino; bet miszes tenai laikant ir meldžianties ne-
lankė o per tą misija ant nieko pasiliko.

$ 10.

Lietuvos kuningaikszeziai Barkus, Kunas, Dorszprungas ir
Npera, Živilundas, Gimbutas ir Erdvilas. Karės Lietuvių su
Lenkais, Mozurais ir Gudais,

Kad taip Žiamaicziai kariavo sa Žuvėdais, aug-
sztoje Lietuvoje arba kalne deszimtame amžiuje mirus
Palemonui, Lietuvos kuningaikszeziui, pasiliko jo sunai:
Barkus, Spera, Kunas ir Dorszprungas regimai iszsuk-
tas vardas i teutoniszka varda nuo rasztininkų.

——* IA

Barkus valdęs dali Žiamaiczių, kurie yra tarp upių
Niamuno ir Juros iki Paiusenų arba Prusų malės;
santeklėje tiedviejų upių ikuręs pyli arba miesta vardu
Jurbarką.

Kunas turėjo savo dalėje kraszta tarp upių Nerio
arba Vilijos, Niamuno ir Nevėžos, santakoje Vilijos iv
Niamuno ikuvęės pyli vardu Kauna.

Dorszprungas paupėje Szventosios upės ikuręs pyli
vardu Vilkmergė arba Aukmergę, o ne toli nuo tos —
ikurė antrą pylį vardu Deltuva, nuo kurios vadinosi
Dzievaltava kuningaikszezių.

1014 m. g. Kr.

Spera valdęs krasztą juo i saulėteki taip upiū
Nevėžos, Szirvintos ir Szventos upės, paežerėje taip-
pat ikurės pyli vardu Spera. Mirus Barkui bevaikiu,
jo kuningaiksztystė tekusi broliui jo Sperai, tam uke
valdant, kėlės karė saulėleidinėje Lietuvoje isz tos prie-
žasties: giminės vadinamos Galindais, Pagezonais ir
Pamedžionimis talkinėjo «savo susiedams Pamarionims
kariaujentiems su Boleslavu narsiuojų Lenkų karaliumi,
kursai pabengęs karves su Pamarionimis 1įžosi kariauti
su jų talkininkais; ir taip su didele kariauna gulė 1sz
nežinių i saulėleidinę Lietuvą iv baisiai teriodamas
sritis Galindėnų, Pagezonų, Pamedžionų atėjo i Pa-
rusni, tenai žynyczia sudegino, pati Kvive Krivaiti vardų
Lėvaili užmuszė. Boleslavas buk prisuokęs tas gimines
sav duokle mokėti ir upėje Ossa geležini stulpą ikales
kaipo ženklą rubežiaus tarp saulėleidinės Lietuvos ir
Lenkų ukės. Czia gal kas klausti, kam reikėjo stulpo
padarius savo vergais minavotas gimines. "Tame da-
lyke reik perskaityti rasztus Meklenburgo vyskupo
kursai veizėjos i karvę Henriko II ciesoriaus Teutonų

"a

su Boleslavu. Raszo, jog Spera, Lietuvos kuningaik-
sztis talkinėjęs Parusėnams kariaujant su Boleslavu
narsiuoju.*)

1016 m. g. Kr. 1

Vos buvo perėjusi ta audra Lietuvių pasvietėje,
tuojau kita pradėjo szlemszti nuo sziaurės. Kanut di-
dis Danų karalius įlipęs i ukės sostą geidė savo ga-
lybę padidinti; to dėjęs ėmė kariauti Pamarionis, kurie
buvo pasitraukę nuo Danų valdžios, tuos nuveikęs pri-
suokė Danams duoklę arba donį mokėti. Tuomi dar
nesikakindamas traukė su visa kariauna į Parusnį iv
Sambijos sritėje iszlipęs 1sz laivų szios dienos Ka-
raliaucziaus apigardoje iv tenai isztikęs į baisiai Mma-
ringą. muszą su Sambijonimis, kurius pergalėjęs ir savo
sunų Svend jiems rėdytoju perdėjo; bet koke jo ten
buvo rėda ir kaip ilgai juos vedė, to rasztininkai ne-
minavoja. Taip-pat virszui minavotas Mallet, Danų
istorijos raszytojas viso to nei minavote neminavoja,
tiktai sako, jog Kanutas patrakusius Pamarionis su-
draudė ir po seno prisakė juos Danams doni mokėti.**)

1040 m. g. Kr.

Nuo pietu pradėjo Gudai grūstis i Lietuvos pa-
svieti: ta metą Jaroslavas didysis, Gudų kuningaik-
sztis ties miestu Sluonimu paveikė Lietuvius regis 1sZ-
ėjusius grobio grieti, kaip toli Jaroslavas butu lėjęs
į Lietuva po tos pergalės, seniausiejie Gudų rasztinin-
kai nieko nesako.***)

Regis ta karė buvo nuo to kilusi: Jeroslavas pirm
dviejų metu kariavo su gimine pietinės Lietuvos, kurė
vadina, Jatviežais arba Jažygais, kurius norins du kartu

*) Kajelovicz Hist. Lith. Pars. 1. Lib. II p. 88.
**) Mallet. histoire de Danuemargue 3. To. 2 livre 140) p.
***) Karamzin istor. hosudar. Ross. T. 11. kap. 11.

a A

Jaroslavas buvo pergalėjęs, vienok szie ir taip dar ne-
norėjo Jaroslavo klausyti, pasitelkę Lietuvius kaipo
savo vientauczius stojo treczią karta su Jaroslavu
grumties, regis už tą talką Jaroslavas kariavo pa-
skiaus su Lietuviais.

1044 m. g. Kr. “ i

Praleidęs trejus metus Jaroslavas vėl žygiavęs 1
Lietuvą ir kariavęs su Lietuviais, bet su kokia laime
ar nelaime apie tai nieko neraszo Gudų rasztiniukai.

Pirmasis Lenkų veikalų raszytojas, vardu Dlugosz
penkioliktame amžiuje gyvenęs, r 1520, jog Lietuviai Gu-
dams mokėje doni plauszomis, vantomis ir gilėmis.
Ozia mielas skaitytojau atsiminkie kad virszui skaitei,
jog du galiunu Norvegų, vardu Torlhoi ir Tigil, me-
tuose 917 Tadusiu Žiamaieziuose pilna czevaslą piningų
rusyje prie prasto gyventojaus. (žale to paties amžiaus
Žuvėdų karalius Olof arba Olens apgalėjes pyli vardu
Apuolę Žiamaicziucse, liepė jos pylionims mokėti po
pusę svaro sidarbro nu» galvos. Trecziasis rasztinin-
kas tame pacziame laike gyvenęs, kuriame Jaroslavas
kariavo su Lietuviais; tas sako, Latviai arba Kurai tur
daug aukso ir labai giažius žirgus. Kad buvo Lietu-
voje piningu ir žirgų, kai duoti Gudams vantas, plauszas
dar ir giles, kurių Guūdu pasvietėje buvo daugiaus m1e-
kaip Lietuvoje? Kiekvienis czion sakys, kad trims
rasztininkams Žuvėdu, veikiaus reik tikėti, ne kaip
vienam daug paskesniai neng keturiais szimtais metų
raszancziam Lenkų istorija. Taigi regima yra, jog
Dlugosz czion didžius niekus paplepėjo, kaip daug vie-
tose savo istorijos. e

Taip dedantis pietinioje Lietuvoje, saulėleidiniai
Lietuviai vėl isipainiojo i karę su Lenkais tokiu pra-
gumu, Boleslavui narsiainjam Lenkų karaliui mirus met.

51-55

1025 pagal kitus 1027. Mieczislavs II jo sunus palipo
į ukės sostą, bet nesumanė įsteigtos nuo tėvo val-
stybės rėdyti. Didžiunai nebklausė jo ir kiekvienas
sav ponu darės. Nuveiktos tautos atsitraukė nuo jo
valdžios ir gyveno po savo valdžių. Mirus Mieczislavui
me. 1033, Lenkai pakėlė karalium jo sunų Kazimierair visi
apsiėmė jo klausyti. Maslaus vienas, kuri Mozurai buvo
sav už valdona pasiskyre, nenorėjo jo klausyti; todėl abu-
du rengėsi i karę, Maslaus samdė Parusėnu sarba Pruūsus
ir kitas gimines Lietuvi, Kazimieras vėl možėdamos
savo kareiviais, patelkė savo szvogeri Jaroslavą didyji
(Gudu kuningaiksztį. "Taip pasirėdęs Kazimieras traukė
su savo talkininkais 1 Mozurija, Maslaus ėjo priesz
nedrovėdaimasis grumties su Kazimieru, kūrsai vienok
Maslausą kruvinoje kovoje pergalėjo taip, jog Maslaus
vos gyvas beiszsprudo i Parusi arba Prusus. Tenai
bebudamas susamdė vėl daugybe kareivių, sako buk
30 pulkų turėjęs, su tokia galybę Maslaus grižo vėl i
Mozurija ir tenai susinėręs su savo bendrais ėjo priesz
Kazimierą, kursai daug mažesniai turėdamas kareiviu;
vienok vėl pergalėjo kruvinoje kovoje Maslausą, kursai
tekinas i Parusi benumukęs vildamas tenai vėl pa-
galbos gausiąs: bet Parusėnai reikalavo nuo jo pirmo-
sios algos, kurę buvo jiems žadėjęs, kad jos užmokėti
negalėjo, tad pirmiaus ji apkaltino, o paskui pakorė
sakydami augsztyn smeigeis spangsok dabar i augszti.*)

Taip pavykus kariauti Kazimierui su Maslausiu
norėjo jis dar apmaudą nugiežti ant jo talkininkų ir
samdininkų; bet Parusėnai budami suirę, iszleido siun-
tinius su dovanomis pas Kazimiera, žadėdainies jo
Klausyti ir tuomi nuramdė grumzdanti ant savęs karalių.

Virsziaus buvo minavota, jog Ossa upė buvo ru-

*) Bantke, Dzieje Narod. Polsk. T. 1. str. 284.

Še ri

bežius tarp saulėleidinių Lietuvių ir Lenkų, Parusniai
norėdami pastiprinti tą rubežių santeklėje Ossos ir
Vislos ikurė pylę vardu Graudenę, i kurią nevien kantrus
iguliai drasiai gyniojo, bet 17 pati vieta nepergalima
buvo. Parusenai turėdamiesi taip stipraus rubežio
gyveno pakajuje iki gyvos galvos Kazimiero.

Čzia reik skaitytojui priminti, jog golop deszim-
tojo amžiaus karaliai arba rykiai rubežiaujanczių tautų
visi jau buvo krikszezionimis, butent Lenkų, Gudų,
ŽZuvėdų, Danų ir Norvegų, Lietuviai tikt vieni buvo
pagonimis ir kertelė Igaunių arba EĖstonų vadinama.
Tai visi virsziaus minėti karaliai norėjo kriksztyti pa-
gonis ir pagal tos gadynės budą savo vergais pada-
ryti: kaipo-gi apkriksztyjus, ne svietas skyrė sav vyres-
nius; bet karaliai juos (vyresnius) svietui uždėjo, ir
neuždėjo netokius kurius svietas sav linkėjo bet tokius,
kurie -karaliui patiko.

Lietuviai ta žinodami ir norėdami savo tauta
paglemžti nuo tokio pavojaus, tarė naudingiaus busent,
jai Lietuviai užimsę liglaikui tą giminę, kuri buvo
vientikiais ir vienus Dievus garbino su Lietuviais,
norins ilgainiui apsikriksztyjus buvo jau iszvirtusi i
(udus, tacziaus senove savo tebminėjantis, tai rižosi
tą gimine Kryvių arba Kryvaicziuų i savo valdžią užiūnti,

1058 m. g. Kr.

Lietuvos Kkuningaikszeziu Kernius ir Gimbutas su-
gaiszusiu kariomis Pataucių ir Peczinmgų sukėlė ka-
reivius. augsztosios 17 žiamosios Lietuvos, turėdami
stipre kariauna arba vaiską, gūlė visupirmiau i Bras-
tavos apigarda, kūrę nuteriojo i" paczią pyli Brasta-
vos apgulė ir 1 kūrę vetra isilaužūusi paczę apigardą
ir pylę su Lietuvos ukę sunėrė. "Nuomi da nekakin-
damiesi apigarda Palacko placziai nusiaubė, tuo žygiu

Kai A ri

paczios pylies nieko nekuszino, nusloguoti grobiu pa-
grįžo laimingai lelodamies į Kernavą Lietuvos buveinę.

1058 ir 1060 m. g. Kr.

Tarp tų metų, kad Lietuviai kariavo laimingai
tarp upių Vilijos ir Daugavos su Krivycziais, kaip da-
bar regėjome, didysis Gudų kuningaiksztis Izaslavas
žygiavo i Galindiją, vieną sriti Parusėnų, kuri tuo
kartu niekam dar nevergavo ir rubežiavo su Mozurais
ir Jatvėžiais, kurie tuo laiku klausė didžiojo Gudų
kuningaikszezio, regis ta priežastis buvo to žygio, jog
Galindai szelpė Jatvėžius, kurie szepus upės Narvos
giriose nenorėjo dar pasiduoti Gudų kuningaikszeziui.
Izaslavas isz nežinių užpuolęs Galindiją, daug Galindų
pačmė i nevalę ir iszvedęs juos pasodino gyventi
paupiuose Parotos upės, kurius dėl kokios seducijos me-
tuose 1147 Gudų kuningaiksztis Sviatoslavas Olgo-
viczius iszkirto.*)

1063 m. g. Kr.

Saulėleidinėje Lietuvoje vėl kare rados, tikros prie-
žasties nėra žinoma, dėlko įgulė Graudenės pylęs
ipuola dviem žarėm, vieni į Lenkų sriti, antii 1 Pa-
marioniją, tenai terioja iv grobį grieja kaip tinkama.
Po smerties Kazimiero, jo vyresnysis sunus vardu Bo-
leslavas II drąsusis vadinamas, buvo palipęs 1 Lenkų
ukės sostą, tas dabar kariavo su Czekais, bet iszgirdęs
tas teriones, suderėjo su Czekais ir grižo skubinai na-
mon, sukėlė tenai stiprę kariauna ir traukė 1 saulėlei-
dine Lietuvą, rado vėl Pagezonis i: Pamedžionis isZ-
traukusius Pamazrionų terioti, iszgirdę ateinant Lenkus
vel į Graudenės pyli įsitraukė. Boleslavas persikėlęs
per upę apgulė Graudenės pyli, norins Boleslavas buvo

—-——————————————————— =

*) T. Narbutt Dz. star. nar. Lit. T. III. s. 237.

=. DNP a

ibingęs, vienok kantrybės igulės ir stiprybės pylies ne-
galėjo pergalėti, pradėjo ant galo nuteriotame kraszte
mitalo stokoti, turėjo pyli palikę namon grižti, vilda-
mas paskiaus plynuose, laukuose netikėlius nuveikti.

1064. m. g. Kr.

Tuomi pradrisusiejie Pamedžionis, Pagezonis ir
Sudaujai ipuolę 1 Pamarionis. kurių dideli bara už-
ėmus papaikino gyventojus, kurie atsiminę savo liuo-
sybės patrako, Lenkų vergybos junga numetė ir su
Lietuvių giminėmis susinėrė. Boleslavas jutes nuo savo
žvalgytojų, jog už upės Ossa Pamedžionis ir Pagezo-
nis stoventis abaže; Boleslavas traukė tenai, vienok
radęs upe Ossa didei patvinusę, negalėdamas persi-
kelti szankino žirgą i verpetus užanezios upės; karei-
vlai regėdami ką daro jų karalius, ėmė per upe plaukti;
bet būdami sunkiai szarvoti, daug iszskendo; Bolesla-
vas isz nežinių sutikusius staigų užpuolė Pamedžionis
ir Pagezonis, taip, jog szie nepaspėjo i rindas sustoti,
todėliai juos baisiai sutratino Lenkai, retas beiszsprudo
nuo tos baisios pjūtės, po to ėmė terioti apigardas,
gyventojai doros nevildamos pasiėmė jo klausyti ir
dovanas Boleslovui atneszė, kursai neturėdamas rim-
tos kariaunos negrudės tolesniai, nes grižo namon.*)

1065 m. g. Kr.

Lietuvos kuningaiksztis Erdvilas sunus kunin-
gaikszezio Lietuvos Montvilo tą meta sukeles augsz-
toje 17 žiamoje Lietuvoje kareivius, su stipria kariauna
atgrudo (žudus iki senojo Lietuvos rubežiaus, ir tas
svitis, kūręs buvo užėmę Lietuvoje Jaroslavs didis
(iudų kuningaiksztis, Erdvilas vėl atėmė, kursai par-

“) Voigt Geschichte Preus. *. B. V. kap. V. k. 321.

grįžęs isz to žygio apdovanojo savo Karužius: Grumpiui
adavė rėdytie pavietą Ostrava, Eiksziui adavė Eikszisz-
kės pavietą, sziadien Aszmenės pavietojo, o pats Er-
dvilas po to žygio turėjo savo buveinę Naujapylėje.*)
Neturėjo pakajaus nei Žiamaiczių pajuriai, kurius
per tankiai saulėleidiniai Zuvėdai užpuldavo, už vis
Kanuts sunus karaliaus Danų Sveno ir karaliaus brolis
Harald, kuriuodu surinkusiu peralkusius Galunis ir
kita badmirę jaunuomenę i laivus ėjo maurioti į Žia-
maiczių pasvieti ir grobio grieti: Danų rasztininkai
raszo, jog labai atsiženklinusiu tame žygyje, norins
iszgalių tu jiedviejų veikalu ratininkai nepasako.

1080 m. g. Kr.

Galop vienuolikto amžiaus Kanutas tapęs kara-
liumi saulėleidinių Žuvėdų arba Danų ryžos jau ne
grobio jieszkoti Ziamaiczių pasvietėje; bet butinai ji
i savo valdžią paimti, ir krikszczioniszka tikėjimą tenai
ivestie. Todėliai surinko didelę daugybę badaujanczios
ir karės geidaujancezios jaunuomenės kurę susodinęs i
eldijas 6jo į Žiamaiczių pasvietį. Kaip tenai yra ka-
viavęs ir krikszezioniszka mokslą kėlęs, rasztininkai to
neminavo, tiktai vienu žodžiu sako, jog valstybes arba
vykes Sambijonų, Latvių ir Tgiunių isz pamatų Iszver-
tes. Vienok nėr žinoma kas atsitiko su tomis gimi-
nėmis pasibengus tai kariai, rasztininkai nieko nesako.
Rodos, jog praėjus dabar minavotai audrai Žiamaicziai
kaip gyvenę taip ir vėl gyveno, Zuvėdu neklausė nei
duoklės nedavė nei vorgavo.**)

Atstaczius Boleslavą II dransuji Lenkų karalių
nuo valdžios ukės ir nuo karunos, kuri Popiežius G11-
galius sekmasis buvo iszkeikęs už nukirtima prie alto-

*) Narbut. Dz. st. nar. Lit. T. III. s. 239.
**) Voigt Geschichte Preuss. 1. B. V. kap. s. 326, 327, 323.

47

raus Krokuvos vyskupo Stanislovo Szczepanowskio
miszes laikant. Po to atsitikimo Lenkų ukėje rados
dideli sumiszimai, kiekvienas norėjo buti ponu ir patsai
sav teisybe attiestį, muszos gaisrai ir plėszimai po visa
karalystę plėtėsi. Doriejai ukininkai, kurie dar rupi-
nosi savo ukę arba karalystę pakelti norėjo i kara-
liszką sostą palaipiti Boleslavo broli Vladislova Her-
maną vyra Tėta ir ne karveivi kad Lenkų kuningaiksz-
czius sudraustu i savalninkystę iszpaikusius. Sritės,
kurios buvo užkariautos nuo Boleslavo dr ansiojo, tos
visos nebeklausė Lenkų valdžios: Pamarionis patrako,
Pagezonis ir Pamedžionis duoti duoklę Lenkams už-
mirszo, Gudai savo užimtaie dali atsiėmė.

1081 m. g. Kr.

Tam radūsės Lenkuose Gudai norėjo atgiežti ap-
maudą ant Lenkų, kurie su Boleslavu dransiuoju buvo
jiems padare dideles teriones; bet patis nevildamos
savo gale, patelkė dar 1 ta žygi Lietuvius, ir Palau-
cius. Tai persiskyrę 1 keturės žaras traukė i Lenkų
pasvieti, iėjus tenai teriojo 1“ naikino vis ką sutilkdami,
miestus, bažnyczias ir kaimus ing plėnis lakino ir toke
savo smarkybe taip nugandino gyventojus, jog niekas
nebdriso (žudų drausti, kurie visosia pusėsa ugnį žarstė.
"Taip baisiai nusiaubus visa Lenku pasvieti iki pat
Vyslos upes ir piiplėszus visokių turtų linksmai grižo
jau namon. Gudai begriždami su visu nuluzgo ir
rmdas tarp saves sujaugė, sargezių pas taborius arba
abažus neblaikia i linksminos su talkininkais Lenkus
nuveikę.*)

Nujautęs ta Vladislovas kuningaiksztis Lenkų ėmė
vyti Gudus, kurius panokes paczioms iszvakaromis

*) Kujelovicz histor. Litl. Pars, 1. Liber. 1I. p. 48.

— M —

užpuolė juos ir į musza isztiko. (Gudai subude norėjo
griebtis už Ginklų, vienok Lenkų nebistengė nuram-
dyti ir tas tarp Gudų beliko, kas paspruko, kiti visi
ta nakti gala gavo. Lenkai at-iėmė visa grobi ir
suiminius savo iszliuosavo. Lietuviai talkėjai norins
tuomi žygiu nieko nepelne, vienok geresniai apsipažino
su kuriais patis ketėjo atsidėję kariauti.

1089 m. g. Kr.

Gudai visados sugaisze, jau tai antpuoliais Pa-
laucių, jau tai paskende namkariose iv netaikose
nebstengė apmaudą ant Lenkų nugiežti už savo nuo-
puolį, nei Lietuvių sudrausti, kurie sukėlę kareivius
Lietuvoje ir Žiamaicziuose su talka Jatvežių traukė i
Gudų valstybę, ir tenai iszblaszkė Gudų pulkus, api-
gardos Lucko ir Vladimiro pylis nuteriojo. Pirsiplėszė
ten visokių gėrybių, su tokia narsybe grižo namon, jog
niekas ne driso nevien jų ramdyti ir grobį kratyti,
nei isz pylių lysti. Ir taip parėjus laimingai su grobiu
i Kernava linksminos,

Regis Kernius Lietuvos kuningaiksztis pargrižęs
nuo to žygio, lėtas vyras karėje ir ukėje, mirė. "Tų-
rėjo buti labai garsingu rėdytoju, jei paskesniuose am-
žiuose Lietuviai savo dainose ji garbina. Palaidoje,
Kerniu ukės dabu, ant malkų sudegino, pelenus supylė
ing inda ant kurio supylė kalneli paveidu į kiauszi
ant jo virszaus pastatė jam stuomeni su jo paveikslu,
szalip Žaliuojancziame aržuolyne sukurė amžina ugni
ir kuninges arba ugnasarges tenai perdėjo, kuri ugnis
buvusi sergiama iki Lietuviams apsikviksztyjant.

Giminės saulėleidinės Lietuvos Pamedžionis ir
Pagezonis po kelis kartus talkinėjo Pamarionims norin-
tiems numesti junga vergybos Vladislovo Hermano
Lenku kuningaikszczia. |.

RL

Czia pasibeng Lietuvių rasztininkų pasaka apie
veikalus Lietuvių tautos ir tyl visa amžių, ne kaip yra
to amžiaus Lietuvių veikalų rasztai prapuole ermide-
ruose tautos. Ka radau susėdų rasztuose, tą iszrasziau
dėl 12 amžiaus.

Gudų rasztininkai sziądien dar deda rubežių nuo
pietų pusės Lietuvių tautai upę Tripenti Gudiszkai
"Tripiai arba Pripei vadinama, kaip virsziaus mina-
vojau. "T. Narbutas savo veikaluose rubežių Lietuvių
tautai desziniaje szali upės Vilijos arba Neries ir sako
pyli senujų Trakų Gudai pamatavę už savo, norins
žodis traka, trakas, trakai visoje Lietuvoje suprantamas
ir naudojamas. Kairioje szalyje upės Vilijos stato jis
Gud-Lietuviu kuningaikszti, iki szioliai negirdėtą, kaipo
valdimiera tos pusės. Czia regis Lietuvių rasztininkas
apsiriko, norins tolimesnis jo darbas vertas yra gero
žodžio.

Kad Lietuviai butu tiktai deszinioje szalije Vilijos
gyvenę, tad Jaroslavui 17 Gudams nei jokio pavojaus
nebutu buvus nuo Lietuvių, kaipo gyvenanczių dau-
giaus kaip szimtą mylių nuo Kijavos už girių ir baisių
upių, nieks sziadien negalėtų tikėti, jog Lietuviai gy-
vendami deszinioje szalije Vilijos butu galėję kuometu
užimti Baltuosius Gudus, Mažuosius Gudus su Voliniję
o 11, 12, 13, 14, amžiuose nuterioti Lenkų karalystę.
Lietuviai buvo artojai ne Nomadai.

Statant Lietuviams už pietinį rubežių upę Tr ipentę,
tad aiszkiai suprantam, jog Jaroslavs žygiavo Su visa
savo gale priesz Lietuvius, norėdams juos atgrusti
tolesniai nuo savo rubežių. Gudai iszmintingai darė
jog telkė Lietuvius i kare priesz Lenkus, įkurę traukė
keturiomis žaromis: vienu žarūu (pulku) ėjo Palamiai,
antru Lietuviai 0 trecziuoju ir ketvirtuoju Gudai; nės-
gi krupavo arba bijojos, kad patiems Gudams isztrau-

—'" 5 —

kus i Lenkus, Lietuviai neužimtu Kijavą. Nuo to
vegime“jog Lietuviai turėjo arcziaus gyventi ne deszi-
nioje pusėje Vilijos. Teisiai darė tą rubežių 4belnas
vardas lietuviszkos upės Pinos, Pina lietuviszkai vadi-
nas. Kas žino kiek tenai yra upių, upelių, kūrios su
kits kita nerias ir skaidos; tas sakys nebreik geresnio
vardo tai upei.

Czia dar kiekvienas gal teisingai klausti, dėlko
tarp upės Tripentės ir upės Vilijos yra daugiaus gu-
diszkai ne kaip lietuviszkai kalbancziu gyventoja? Ant
to gal atsakyti, jog tas pasvietis tarp Dzilvas upes 1r
Tripentės buvo karvietė arba kovų vieta tarp Lietuvių

i: Gudų. dėl to tenai Lietuviai sodino ateivius 15Z
Prusųu. Gudų parubežėj: Lietuviai kriksztyjosi i (rudų
tikybą, ka patsai T. Narbutas pridurdamas Adamaro
vodo.*) Paskesniuose amžiuose kuningaiksztis Alszienu
Jonas vyskupas Vilniaus praszo savo grometoje Zig-
manto karaliaus Lenkų, kad jis sudraustu Lietuvos
didžiunus, kurie budami grekonų tikybos, kad nuperk
valsezius su katalikų žmonėmis vercz juos 1 savo tikyba.
Toje grometoje regima yra, jog ne vienas koksai, bet
daug yva ta dariusių.**)

*)Jurnal Ministerstva vnut. dįl. 1843 god. teb. str. 217.

„+. post pamosdies Graems Episcopus in Rusiam venit et medi
et atem hujus provincio convertit in morem Graeeum in barba erescenda
et caeteris exemplis.

*) T. Narbut T. III s. 275.

**) Acta Lithuanor. Liber. Inserip.

Czia dar pridursiu ta. ką man pasakojo amžina atilsi Ambroziejus
Vilgockis gimima is2 Naujapyles pavietės (Novogrudka). Regentas augs2-
tujų Vilniaus gubernijos sudu. Jis sake: „Užėmus (sudams visa Lietuva.
Katarina II ciesorienė Gudų padovanojo savo ministrui labai placzius
apie Slucka valsezius. Užvedant tiems valseziams rūbežius, atsitiko ka-
marninkams szalip senu dienu kapeziaus naują kapeziu dirpti. "Vai ixz-
griovus senąjį kapeziu radę jo apaczioje kelės butelkas vaszku užkiins2-
tas, mažne treczioji dalis kiekvienos buvo papildinta kažin kokiu skvys-
timu, atdarius viena butelka. niekas nedrinso skomėti to skystimo. Pa-
sitiko daktaras kursai įpylęs jo truputį į sidabro szaukszta pakaitino ant

——> 18 1

g 11.

Lietuvos kuningaikszeziai Zivibundas II, Montvilas, Mingailas,
Skirmuntas ir Kukvaitis. Karės Lietuvių sa Guūdais ir Lenkais.

1101 m. g. Kr.

Paskujuose metuose valdžios Vladislavo Hermano
Lenkų kuningaikszczio, kariavo Lenkai su kokių tenai
Lietuvos kuningaikszcziu, kurio vardo neminavoja, sziau-
rinėje szaliję Mozurijos, kuriam talkinėję Parusėnai ir
Pamarionis, vienok Lenkai ji nuveikę ir Lietuvos
kuningaiksztis lugojęs nuo Lenkų pakajaus.*)

Vladislovui Lenkų kuningaikszeziui įkyrėjus rėdyti
savo ukę, padalijo ję tarp savo sunų Boleslavo ir
Zbignievo. Boleslavs, jog buvo labai atsiženklinas
karėse su Pamarionimis ir Lietuviais, nors ir mažesnis;
vienok gavo į savo valdžę didesniaję dali, o Zbignie-
vas vyresnysis mažaję jos dali. "Todėl Zbignievas
skaugėjo broliui didesniosės jo dalies. Mirus tėvui ir
karė tarp brolių kelės. Kaip Boleslavs to vardo III
kreuburniu vadinamas savo veikiomis pergaliomis buvo
nugandinęs artimasias tautas, taip dabar sukersztus
jam su Zbignievu tos vėl kėlės ir jo broli Zbignievą
szelpė. Karui dar neprasidėjus tarp brolių, Lietuviai
jau sugumėjo ir Lenkų pasvieti terioti ir grobį grieti.
Kuometu Zbignievas isztiko į muszi su savo broliu,
tuometu Lietuviai talkavo Zbignievui Boleslovs sun-
kiai kariaudamas su Czekais, Pamarionimis ir su
Enriku V Teutonų ciesorių, lyge dale su savo broliu

žvakės, tuojaus pilna griczia prikvipo liepų žiedais. Daktaras pasakė,
tai yra midus, gerkite; drasesniejie iszgėre po labai mnžutėlė mierkute,
po valandos užmigo ir miegojo nepabusdami dvideszimtketures adynas,
atsibudę buvo vi i svėiki ir linksmi. Nuklausinėjant senųjų žmonių tų
valsezių, nuo kurio laiko yra buvęs tas kapezius? Senuoliai atsakė: tai
kapczius senojo lietuvių rubežiaus tarp Lietuvos ir Gudų.

*) T. Naxbut Dz. st. nar. Lit. T. III. s. 277.

|

Zbignievu kovodamas nespėjo saulėleidinių Lietuvių
drausti: vienok gavęs ant galo pragumą ipuolė ing
sritį saulėleidinių Lietuvių vadinamą Pamedžionų iv
Pagezonų, kurie nevildamies taip staigią antpuolą be-
suskubti kantriai atremti. Boleslavs gieždamas ap-
maudą kur užėjo tinai baisiai nusiaubė ir su grobiu
pagrižo namon ne vejamas.*)

1102 — 1108 m. g. Kr.

Tuo tarpu Lietuvos kuningaisztis Mingaila karei-
vius sutraukęs isz augsztosios i: žiamosios Lietuvos,
patelkęs dar Jatvėžius ir Prusus arba Parusius ėjo i
pietinius Gudus, kurius placziai nusiaubęs anapus
Slonimo laimingai pargrinžo su grobiu nevejamas i
Kernavą.**)

1106 m. g. Kr.

Ta metą Vseslaviczius kuningaiksztis Gudų su
didele kariauna arba vaisku traukė i žiamaje Lietuvą
Žiamgalių arba Žiamaiczių kariauti, įėjus tenai Gudai
tuojau ėmė terioti, vienus gyventojus kirsdami, kitus
į nevalę imdami, ko kardu neveikė tą ugnia naikino.
Lietuvos tėvunai Kernavo pajutę ta pavojų skubinai
sukėlė Kareivius augsztojo ir žiamojo Lietuvo ir tuojau
užpuolė siaubenczius Gudus su kuriais susirėmė lyg-
mėsa Brastavos pylės, nors ilgai pergalė varžės; vie-
nok Lietuvių vyresniejie taip bukliai savo kareivius
parėdė, jog akimoje nuo visu pusių Gudus apsiautė iv
vieno valando devynis tukstanczius Gudų karvietėje
paklojo, daug tenai paczių vyresniųjų Gudų atliko,
vos nevos pats Vseslaviczius gyvas beiszspruko, pa-

————

*) J. Voigt Ceschichte Preuss. T. 1. k. V. s. 337.
**) T. Narbut Dz. str. nar. Lit. T. III. s. 263

>" DK a

likes Lietuviams abažą savo, daugybę imtinių, visus
ginklus ir karės žirgus. Ilga laika po to nuopuolio
Gudai nebkuszino Lietuvos.*)

Nevisai tenugandino ir Boleslavs savo terionimis
saulėleidinių Lietuvių gimines: kaipo-gi sunkų jam
buvo nuveikti, tokęs gimines, kurios nuo neatmenamų
laiku tuoitimpos kariaudaios taip buvo i karęs it žygius
įpratusios, jog nepakajus; bet krividos karės ir terio-
jimai svetimų krasztų rados Lietuviams toje pusėje
tinkamu darbu. "Todėl nevien Zbignievui talkavo su
Boleslavu kariaujant; bet dar Pamarionims norintiems
nuo Lenku vergybos iszsiliuosuoti davė paszelpa, su
kuriais susitarusiais ta metą Mozuriję baisiai nusiaubė;
bet tenai pergalėti nuo Mozuvų, likusiejie bepargrižo
namon.

1108 — 1112 m. g. Kr.

Paskesniai dar kruvinose kariose Pamiarioimių si
Boleslavu kreuburniu Lenku kuningaikszcziu, Lietuviai
vis Pamarionis szelpė norins pergalėti baisioje muszoje
ties pyleę Nakel, vienok visaip dar Lietuviai norėjo
užlaikyti liuosybę Pamarionų.

Ta patį metą Jaroslavs Sviatopelkaitis norėdamas
užimti ta srite Lietuvos, kurę vadin Jatvežije ar Pale-
tiję isztvaukė tenai su didele kariauna. Jatvėžiai
nevildamis vieni patis stengti Gudų ramdyti, tuojau
patelkė Lietuvius su kuriais susinėrus sudraudė Gudus,
kurių raszytojai norins stygavo, jog Jaroslavs buk du
kartu pergalėjęs Jatvėžius, kurie vienok nepasidavę,
tuojau skaitytojas regėsi.

1114 m. g. Kr.

Kuningaiksztis Minska Glebus tankiai sariojo pie-

tinėje Lietuvoje, teriojo ir svieta i nevalę gaudė per

*) Karamzin istor. Gos. Kos. T. li. s. 120.

— 5 OO—

vis artojus, kurius jo tarnai pardavinėjo i svetimas
szalis už vergus. "Ta regėdamas kuningaiksztis Zivi-
bundas II sutraukęs stiprę kaviauną, ipuolė 1 Minską
kuningaiksztiję, kuvę nusiaubęs i pacze pyli Minska
vėtra isilaužęės sudegino. Tuomi taip sudraudė Glebu
ir Minskionis, jog toliaus nedriso Lietuviu užpuldinėti.
Glebus kuningaikaztis nebdrinsdamas Lietuviu kariauti,
eme Gudų kuningaikszezius užpuldinėti i" jų žmones
vergti, kurius jo bajorai taip-pat pardavinėjo svetimoms
tautoms už jurių, visi skundėsi i7 szaukė ant tokio jo
darbo. Visupirmu Valdimieras Monomaku vadinamas
didysis Gudų kuningaikszti iszburkavojo Glebu ir Min-
skionis, už toki jų darba, kad tas nemaczyjo, tad
isakė Metrapolytui Glebu ir jo tarnus iszkeikti, kad
i“ tas nemaczyjo, tad iszsiuntė savo sunų Jaropelka
su stipria kariauna, kursai susinėres su Zivibundu
Lietuvos kuningaikszoziu traukė priesz Glebu, su kuriu
isztikus paupiuose Berezinos upės i aiszke musza,
kurioje Glebu butinai nuveikė. Nuo tenai Jaropelkas
traukė 1 Drucka pyli, kurioje gyvena prekėjai vergu,
isilaužęs i pyli vėtra isz pamatų ję iszvertė 0 gyven-
tojus iszvedė i kitą vieta gyventi, kurie darė pradžia
Lietuvos Nauja pyliui.*)

Tam žygiui pasibaigus, praleidus kelerius metus,
Pamarionis norint nuveikti nuo Lenku, nenorėjo dar
jiems vergauti, todėl vėl kėlės priesz juos; bet regė-
dami vieni neatsistengsiantis, vėl patelkė Lietuvius;
vienok nei sziuom kartu jiems liuosybe džiaugtis ne-
vyko. Ir taip pamarionis per septyniolika metų ne-
szyksztaudami nei kraujo, nei turtų dėl užlaikymo savo
liuosybės, ant galo reikėjo Boleslavo kreuburnio klau-
syti kursai norėdamas dar jų narsybe butinai sudaryti

*) T. Narbut Dz. str. nar. Lit. T. III. s. 272,

— 60 —

ir i vergybą juos ijaukinti, liepė savo kuningams
skelbti krikszezioniszka, mokslą netikėliams Pamanio-
nims, vildamas tuomi geriaus ir veikiaus ne kaip
kardu galėsęs juos nuvergti, ką numanydami Pama-
vionis rustinosi. Ant galo nebtverdamos szirdgėla savo
nelaimiu atsiusta nuo Boleslavo Bernarda Vyskupa
užmuszė; vienok paskesniai tenai atsunstas vyskupas
Bamberga vardu Otto buvo laimingesniu tame dalyke
ir jam skelbiant krikszezioniszka mokslą Pamarionis
pradėjo kriksztyties.

Mscislavs didysis Gudų kuningaiksztis apmaudin-
gas ant kuningaikszezio Karivieczių Rikvaldžia, jog
telkiamas i karvę priesz Palaucius nevien pats nežy-
giavo; bet dar Lietuvius perkalbėjo, kad neitu; todėl
patelkęs Mscislavs kitus Gudų kuningaikszezius, užėmė
kūningaiksztystę Kriviecziu, Rikvaldi patį su gimine
jo iszsiuntė į Konstantinopoli o kuningaiksztystę pa-
dalijo tarp savo gencezių. "Tuos Krivieczius Lietuviai
vadin baltaisiais Gudais, nuo to, jog jie taip kaip ir
Lietuviai ant sermėgu ar kailinių baltus trinyczius
arba kabotus devėjo.

1131 m. g. Kr.

Tai pavykus Mscislavui Krivieczius užkariauti,
paskujus bendrus Lietuvių sutelkė vėl visus Gudų
kuningaikszezius i karę priesz Lietuvius, kurie pajutę
apie toki jo kesijimas nuo pietu pusės kur Mscislavs
ketėjo traukti, Lietuviai patis savo namus sudegino
su savo pakusztinamu turtu isztraukė i Gires. Atėjęs
tenai Mscislavs nieko negalėjo gauti, nei grobio, nei
mitalo sav ir savo kareiviams, todėl nieko nepeszęs
pargrižo i Kijavą.

ans

1132 m. g. Kr.

Mscislavs apmaudingas antra atvėji žygiavo su
kariauna į Lietuvą žiemos laike ir kur užeidamas
siaubė teriojo 17 žmones kurie nepaspėjo su lobju 1
gives iszsidanginti vergė, pagriejos kiek galėdamas
grobio grižo namon su imtineis, Kijavonių pulkas dar
palika besariojęs. "Tą pamacziusiejie Lietuviai puolė
isz girių ant Kijavonių, kurie toje rustoje dienoje vely-
jos garbinga gala kovoje gauti ne kaip pagonų Lietu-
vių vergais tapti, rėmės' kantriai; bet retas tarp jų
iszsprudęs nuo tos baisios pjuties rusta žinę bepar-
neszė i Kijavą.*)

1135 m. g. Kr.

Yra rasztuose randama, jog tą metą Vsevolodas
kuningaiksztis Naugardos kariaves su Lietuviais ir
anapus Daugavos upės nuteriojęs Letgaliję beje Lie-
tuvos gala, 1 pylę Jurjev arba Tarbata įsilaužos; bet
koks yra buves galas tos karvės nera paraszyta.

1135 m. g. Kr.

Lenkų kuningaiksztis Boleslavas kreubūrnis
mirdamas paskaidė savo uke tarp savo sunų. Vla-
dislovo, Bolislovo, Mieska, Enrika ir Kazimiera, kunie
nekanlkindamiesi savo dalimis tėvui mirus sukirszo.
Vladislovo žmona buvo priežasezia tų Kersztų, kuri
gobiedamos valdžios igundė savo vyviszki: jo brolių
dalis atimti. Nuo to namkarė kėlės, kuri Lenkų ukę
mažne 1 pragara istumė. Vladislovs nebtverdamas
savo valstybe pas ciesorių "Teutonu savo uoszvi iszsi-
dangino palikdamas savo valstybę Boleslavui IV gar-
banocziui. Vienok visoje toje namkarėje Lenkų ukės,

*) T. Narbut Dz. st. nar. Lit. T. III.

m BEO md

Lietuvių giminės namieje lindojo, negal žinoti to jų
romumo, turėjo buti ar didiai nuvargę virszaus mina-
votose Gudų karėse, ar patis nekibinami, nenorėjo be
priežasties karvę pradėti, ar raszytojai tos namkarės
nenorėjo jų mMinavoti.

1140 m. g. Kr.

Tą meta Lietuvos kuningaikszeziai: Montvilas ir
Kukvaitis sutraukusiu kareivius isz augsztosios lt Žia-
mmosios Lietuvos ėjo i pietinius Gudus, Kukvaitis vienu
žaru siaubdamas nuteriojo apigardas Naujapyle, Lucka
ir Vlodimira, visur degindamas kaimas, bažnyczias ir
klosztorius. Antru žarų kuningaiksztis Montvilas nų-
siaubė Pinska apigardas, ilgainiui abi žavi susinėrus
grižo atgal namon nusloguoti nepaseikiamais turtais,
sustojo i abaža ilsėtis ties Slonimo pyle. Tuo tarpu
Olgovicze ir kuningaikszeziai Turavo pavijo Lietuvius,
isztikus i muszą ilgas valandas varžėsi pergalė, jau
jau Lietuviai buvo perlaužentis Gudus, tuo tarpu
vienas Gudų pulkas užpuolė Lietuvius isz užpakalio,
kuriems paskydus Gudai grobi ir kalinius savo iszkratė.

1155 m. g. Kr.

Tie metai tuomi yra minavojami Lietuvių vasz-
tuose, jog Žydai dėl kropimo, apgaudinėjimo ir kitų
savo suktybių iszvaryti isz Gudų valstybių, pirmą
kartą pasirodė Lietuvoje. Nera aiszkiai žinoma, kame
jie pirma karta pradėjo Lietuvius kropti.

1156-1157 m. g. Kr.

Kada Boleslavs garbanoczius Lenku kuningaiksz-
tis kariavo su ciesoriumi Teutonų Friderikų dėl brolio
savo Vladislovo, kursai sukėlęs namkarę Lenkuose,

707 —

paskui, pergalėtas nuspruko pas ciesorių pagelbos
meilauti. Boleslavui toje karėje Lietuviai, Jatvėžiai
1 Parusenai talkinėje.*)

1158 m. g. Kr.

Praėjus keliatai metų pakajaus, Volodavas. kūnin-
gaiksztis Minsko pradėjo kariauti įvairia laima Lie-
tuvius, norėdamas praplatinti savo valstybe, po ilgų
abipusinių terionybiu isztiko ta metą i aiszkę muszą,
kurioje Lietuviai Volodavą butinai pergalėjo, taip, jog
jis turėjo sandorą su pagonimis Lietuviais padaryti,
kurie Volodammmi neklovės, regimai, jog nekarta yra
savo prisiega sulaužes; todėl tas pastarases sandaras
turėjo Volodaro vietoje jo du broliu prisiegti.**)

"4

' r
1160 m. g. Kr.

Mscislavs sunus Izaslavo Mseislaviceziaus didžiojo
(Gudų kuningaikszczio norėdamas atgauti nuo Erdvilo
Lietuvos kuningaikszezio užimtases srites traukė su
kariauna i Lietuva. Tuo tarpų Lietuvos kuningaiksz-
tis Mingaitis su kuningaikszcezių Kukvaicziu iv kunin-
gaikszcziu Skirmuntu sukėlusis 1sz augsztosios 1r Žia-
mosios Lietuvos kareivius ėjo priesz Mscislavą siau-
benti Lietuvos pasvieti, su kuriu isztiko 1 aiszkę muszą
kairioje szalijeę Jasioldas upės Pinska pavietije ties
szios dienos kaimu Stoszany, ilgas valandas varžėsi
pergale, ant galo Lietuviai butinai pergalėjo Gudus;
vos Mscislavas pats su keleis savo tarnais gyvas be
iszsprūko. Lietuviai tuo pacziu žygiu užėmė Pinska
Turava miestus 17 su dideliu grobiu pargrįžo laimingai
lelodamis 1 Kernava Lietuvos buveine. ***)

-—

*) T. Narbut Dz. st. nar. Lit. T. IIL. s. 982.
**) Karamzin istor. Gos. Ros. T. III. s. 259.
***) T. Narbut, Dz. st. nar. Lit. T. III. s. 292.

PATI

Norins Lietuviai Boleslavui garbanocziui Lenkų
kuningaikszeziui sunkioje karėje su ciesoriumi Teutonų
kariaujant per dvejus metus talkinėjo; Boleslavas vienok
ilgainiui pasigobėjęs sauleleidinių Lietuvių pasvieczia
6mė kariauti savo talkininkus, kurius geisdamas butinai
nuvergti, ketėjo tenai krikszezionių tikybą ikurtie. "To-
dėjes isztraukė su stipria kariauna i Pamedžionija
vesdamas tenai dide daugybe kuningų dėl skelbimo
tenai žodžio Dievo. Nors Boleslavs visa pikta tame
žygyje prityrė; vienok pavyko jam tuūlas arba nekuręs
gimines Lietuvių saulėleidė nukariauti. Jis tuojau
apskelbė tenai isakymą, jog tie visi, kurie kriksztysis, ne
vien bus liuosi kaip buve; bet dar savo turtus ir tė-
viszkes valdys po seno, nės tie visi kurie neliausis
senuju Dievu garbinti ir seks sena tikybą, nevien
nustos savo liuosybės ir tėviszkės; bet dar gyvybą
duosai. Nekurie Pamedžionis ir Parusėnai nugandinti
terionėmis ir pasmilinti tuo istatymu pradėjo krikszty-
tiesi žadėdami Boleslavui kas meta duoklę duoti, kur-
sai taip idieges mokslą krikszezioniszka i“ pagurinęs
kantrius gyventojus savo terionemis, grįžo namon džiaug-
damas ir vildamas, jog krikszczionių kuningai mokės
tenai gaivinti pasėta sekla. Vienok Boleslays garbano-
czius tame dalyke apsiriko: kaipu-gi vos buvo jis atsi-
tolinęs su kariauna isz pagonų pasvieczio kaip tuojau
ukininkai pametė krikszezioniųu tikėjimą grižo pas savo
bocziu Dievus ir ėmė maldyti aukomis, jog juos buvo
apleidė 0 tuo tarpų kuningus krikszezionių laukan
15ZvaLė.

Tam nusitikus, Pamedžionis ir Pagezonis krupau-
dami, kad Boleslavs jiems neatmonytu, nuleido pas ji
siuntinius lugodaini, kad jis kakintuosi viena metine
duokle o jiems leistu jų praboczių Dievus garbinti ir
jų senovės tikyba pildyti. Bet to negavusis nevien

M ŽA mi

duoklės Boleslavui nedavė, bet dar ipuolę į artima-
sias sritis Lenkų pasvieczio nusiaubė i+ su dideliu
grobiu namon pargrižo.

1161 m. g. Kr.

Boleslavs garbanoczius tuomi įbingęs sukėlė labai
stipria kariauna ir grūdosi i saulėleidinį Lietuvių pa-
svieti, ketėdamas nevien drausti savo nepaklusnius
vergus; bet kirsti laukon iki paskujui gyventojui o
pati pasvieti paversti i kapus ir su Lenkų uke sunert.
Vienok laimė kitaip lėmė nekaip jis tikėjos. Pats bu-
das pasvieczio saugojo szi kartą geresnei liuosybę Lie-
tuvių saulėleidėje gyvenanczių, nekaip jų pylės ir mu-
rai: kaipogi neįžengiamos girios, tankiai ežerai, bega-
linės versmės ir tyrai gorino kiekvieną visų narsiau-
siaji neprieteliu, o gyniojo luosybę savo ūkininkų.

Boleslavs vienok savo kantrybe ėjo per neižengia-
mą girę i Pamedžionių sriti iv tenai perdalijęs savo ka-
riauną i tris dalis, viena pats vedė, antra dali Miesko
kuningaiksztis didžiujų Lenku o treczia Endrikis San-
domieriaus kuningaiksztis. "Tuojau atsirado du did-
žiunu isz Pagezonų apigardos kaipo žinovu kelio ir
apsiėmė per neiszžengiamas gives ir balas iszvesti. Bo-
leslavs jiedviem pasitikėjęs traukė į viduri tyrų balo-
mis ir versmėmis aptekusiu, per kūrius vienas anksz-
tas kelias tebuvo, Boleslavs budamas su savo visa ka-
riauna viduryje tu versmiu pasijuto nuo užpakalio ap-
siaustas nuo Pamedžionių, Sudaujų ir kitų Lietuviu,
kurie kriokdami ir vylyczias į Lenkus leisdami sujaugė
jų rindas, kurie suspausti anksztame kelyja nebgalėjo
ginties, kad tuo tarpu Lietuviai, Parusėnai ir kiti kuo
narsiausiai grūdo ILienkus 1 balas, kuriose nuo sunku-
mo szarvų grimzdo daugybės jų į pragava, 1 kas tarp
Lenkų nežuvo liunuose balų, tas snkniusto nuo Lietu-

5

viu bruklių, sugautuosius vienus už dybavojo, kitus
kitaip nugalavo, retas tenai beiszsprudo nuo tos ne-
laimės, pats kuningaiksztis Endrikas gala gavo o Bo-
leslavs vos gyvas su kelatu i namus bepargrižo. Len-
kai to nuopuolio per amžius negalėjo užimirszti 0 Lie-
tuviai įgiję ta pergalę Dievus savo maldė dekavodami
jiems, jog juos teikės paglemžti nuo vergybos Lenkų*).

Boleslavs pasilpnintas tuomi nuopuolių nespėjo
Lietuviams. atmonyti už nelaimę. Pagaliaus vienas
nestengdamas vis apgalėti suvargęs namų kersztais
ipuolė i rupesti ir mirė.

1162 m. g. Kr.

Nės neilgai buvęs tas džiaugsmas Lietuvių persi-
keiczia i rauda, kurę padarė smertis Lietuvos kunin-
gaikszczio Zivibundo II, kursai mirė tą meta, sunus
jo Kukvaitis taip-pat Lietuvos kuningaiksztis mirė
metuose 1169, o Pajauta jo motyna, žmona Zivibundo
II mirė metuose 1173. pragyvenusi savo sunų ir
vyriszkį**).

Neilgai buvus mirė kuningaiksztis 5kirmuntas
metuose 1175 palikęs po savęs tris sunus, Lubarta,
Pissimunda ir Troineiti arba Troinata, pirmųjų dvieju
sunų likimas nėra žinomas, jaunasis "Troineitis pavel-
dėjo tėvo luningaiksztiję**). |

1181 m. g. Kr.

Ta meta Gudų namkarė, kad Sviatoslavs Czerni-
gavo kuningaiksztis norėdamas nustumti nuo sosto
Vsievoloda didyjį (iudų kuningaikszti telkė sav 152
visur talkininkus, tarp kitų talkininkų yra minavojemas

*) Bantke Dz. nar. Polsk. T. I. s. 204.
**) T. Narbut Dz.<st. nar. Lit. T. III. s. 234.

T

Vsieslavs kuningaiksztis Polocko, kursai atsivedęs su
savo kareiviais kelis pulkus Lietuvių pas Kijavą.

1188 m. g. Kr.

Tai namkarei Gudų ėsant, Lietuvos kuningaiksztis
Mingailas norėjo ką norins Gudų pasvieczio užkariauti
dėl savo mažojo sunaus Ginvilo. To dėjęs tą metą
sutraukė stipre kariauną isz augsztosios ir Žiamosios
Lietuvos, 1“ persikėlęs per upę Daugavą ėmė siaubti
po valstybą Dleskavos ukės. Pleskavonis norėjo Lie-
tuvius sudrausti; bet negalėdami pergalėti, leido jiems
grižti su grobių i Lietuvą. Mingailas numane, jog
tuo žygiu nieko negalėjo butinai užkariauti.

1185 m. g. Kr.

Pora metų nuleides Mingailas Lietuvos kunin-
gaiksztis su stipre kariauna vėl persikėlęs per Dau-
gava rado Pleskavonis apsiginklavusius, todėl pasisuko
į Naugardos pylęs valstybą, nusiaubė tenai keles sritis
su dideliu grobiu pargrižo laimingai 1 Lietuvą. Nau-
gardžionis isz apmaudo Jaroslavą Vlodimiraviczių savo
kuningaiksztį iszvarė laukan; už tą, jog turėdamas
savo valdžio Kareivius nedraudė siaubenczius Lietuvius
ir neiszkratė nei kalinius nei grobi.

Tuodu žygiu Lietuviai. buvo baisei igr0bę sziau-
rinius Gudus, todėl tos gadynės Gudų rasztininkai
sako: „Lietuviai ant greitu žirgų trubydami i ilgas
trubas kaip dyki žvėris puola ant grobio degina kai-
mas, ima i nevalę gyventojus, vejami nuo kariaunos
i muszą nestoja; nės paskydę i visas puses leidžia
vylyczias, svaido isz atstu akstis, czia isznyksta ir ten
vėl pasirodo“. Dar senesnis raszytojas sako: „Dauga-
voje drumstus vandenis tek Bolostekionims arba Palac-

5

S 2

kionims isz priežasties tuoitinpinių antpuolių Pagonų
urszanczių savo žirgų kojomis skaidrius jos sriautus“*).

1186 m. g. Kr.

Pietinioje Lietuvoje praszokus nekuriam laiku!
pakajųje, Svietoslavs Czernigavo kuningaiksztis szvo-
gėris Pinsko ir Turavo kuningaikszezio szelpiamas nuo
Ruriko Rosustavicziaus Kijavos kuningaikszczio norė-
damas apmauda nugiežti ant Lietuvių už kares kunin-
gaikszczių Skirmunto iv Kukvaiczio, ar norėdamas
suardyti auganczią Lietuvių galybę, traukė į Lietuvą
su savo kariauna, bet raszytojai neraszo koks galas
buvo to žygio, regima yra, jog nieko nepeszė, kad
butu laimėję, tai nebutu užmirszę tos laimos apra-
szyti**).

Vienok ta karė negaiszino Lietuvių nuo kitų
žygių; kaipo-gi kuningaiksztis Lietuvos Mingailas, ne-
galėdamas butinai užkariauti nei jokios sritės sziauri-
niuose Guduose, o norėdamas įgyti valstiją mažujui
savo sunui Ginvilai, ryžos užimti Balostekės arba Po-
locko pylės ukę. "Todejęs tą metą traukė su kariauna
į Polocką, ukininkai jos niekaip nenorėjo ileisti jo,
iszėjo priesz ir isztiko ties pylę Goroden i aiszkę
muszą su Lietuviais, Polockionis kuo narsiausiai kariau-
dami mažne visi liko karvietėje beklaksantis, Lietuviai
juos pergalėję pylę Gorgden sudegino o Polockas savo
angas jiems adaria. Iėjęs tenai Mingailas adavė ii
valdyti savo sunui Ginvilai, kurį taip parėdęs netru-
kus Lietuvos kuningaiksztis Mingailas karės vyras ir
ukės vyras, didis kariautojas ir iszmintingas ukės
vėdytojas, kursai Lietuvių galybiai padėjo pamatą
mirė metuose 1192.

'*) T. Narbut Dz. str. nar. Lit. T. III. s. 303 iki 304.
**) T. Narbut Dz. Lit. T. III s. 305,

y —

Ginvilas tapes Polocko kuningaikszezių, pats bu-
damas pagonu už reikalą priėmė Gudu kriksztą, sav
žmoną vedė Tvėro kuningaikszeziutę metuose |166,
kariavo ilgai su Pleskavonimis ir Smolenskonimis dėl
rubežių, mirė Orszos pylė, kurę buvo įikurės metuose
1199. Po smerties Polocko kuningaikszezio kuūnin-
gaiksztiją paveldėjo jo sunus Barys arba Boris labai
dievobaimingas vyras ikurė Polocke tris bažnyczias;
viena S. Zopijos arba Dievo iszminties, antra Iszgany-
tojaus per puse mylios nuo Polocko, prie kurios buvo
klosztorius mergaicziu Dievui atsidavusių arba Minicz-
kų, treczioji Ss. Gleba ir Borisa su klosztoriumi ant
upės Bielczyja vadinamos. Kasztas buvo didis, nės
kalkius ir plytas vežė isz Rygos. Apie jo busina
tvirtina akmuo viduryje Daugavos su tuo paraszu
„Vieszpatie Dieve šusimilk ant tarno tavo Borisa
Ginvilavicziaus, kariavo su Pleskavonimis, 5molens-.
kionimis ir Naugardžionimis. Mirdamas metuose 1206
pagranžino Polockionims liuosybe patiems redytis;“
palaidotas bažnyczioje S. Zopijos. Kuningaiksztyste
paveldė jo sunus Rikvaldis gudiszai Rokwolod, ant
krikszto pramintas Vasiliu. To sunus buvo Glebus ir
duktė Praksėda perdėtinė klosztoriaus Iszganytojaus,
ilgainiui tą nukeliavo į Ryma ir tenai Dievobaimingą
gyvenimą vesdama mire metuose 1239, kure Popiežius
Grigalius X paskaitė už szventą metuose 1373*).

Dvyliktame amžiuje Lietuviai buvo visugarsiausi
kareiviai sziaurėje, savo gaszumu stovylas, savo nar-
sybe, kantrybe ir paklusnumu savo karvedžiams, mo-
kantis i“ sugiebentis guviai valdyti visokį ginklą ir
skudriai rindoties ir sukinėties. Gudų kuningaiksz-
cziai savo namkarėsa per kits kita telkė Lietuvių

*) T. Narbut, Dz. st. nar. Lit. T. III. s. 311. 12 ir 14.

kareivius, kaipo isztikimiausius ir narsiausius. Patis
Gudų raszytojai virsziaus minavoti apraszydami nam-
kares Krivicziu arba Baltujų Gudų metuose 1166 sako:
Kriviezių kuningaikszezių talkininkai Lietuviai buvo
nuoganseziu ir pasistebėjimu Gudams neturintiems po
savo vėlavomis taip gaszių, narsių ir isztikimų karei-
vių tarp savų*). Czia dar pridursių žodžius Endrika
Latvia gyvenusio pradžioje tr yliktojo amžiaus, kursai
sako: „o Gudai skriej' szalin per gives ir kaimas norins
nuo nedaug Lietuviu kaip kiszkiai nuo medėjo“ .**)

Nuo smerczio Boleslavo garbanocziaus Lietuviai
saulėleidiniai ilgą laiką turėjo pakajų, kuri jo karszin-
czius Miesko taip-pat saugojo. Lygia dalia jo brolis
Kazimieras teisingasis, kursai budamas sugaiszes namų
kersztais tarp brolio vaikų negalėjo apie Lietuvius
dumoti: kaipo-gi tie kersztai vos nevos metuose 1191
tepasibaigė 17 Kazimieras vienas pats pasidarė valdi-
mieru visos Lenkų ukės.

Ilgainiui Kazimieras Lenkų kuningaiksztis pakaju
i namus isteiges tuojau ėmė rengtis 1 karvę priesz
Pamedžionis, "Šudaujus i“ Parusėnus. Priežastis tos
karės nėra žinoma; vienok Kazimieras sukėlė kareivuūs
savo, nės možėdamas jeis patelkė dar savo gentis
kuningaikszezius. Su tą galybe ketėjo butinai užka-
riauti saulėleidini Lietuvių pasvieti, kuri sziadien
Prusais vadiname. Visa ta galybė Kazimiero persi-
kėlusi per Vyslos upę i Galmdų arba Kulmijos sriti
jau Lenkams vergaujanti, paskui persigavę per upe
Ossa įėjo 1 Pamedžionių sriti. Gyventojei pagal savo
budą isitraukė i balas ir gires neprietelių vengdami.
Lenkai tuo tarpu kur užėjo kaimas siaubė ir naikino

——-—

+) T. Narbūt, Dz. st. nar. Lit. T. III. s. 3C4.
**) Renrius Letthieus p. 62.

-

degindami. Norins Pamedžionis ir Pagezonis iszpul-
dami isz girių grėsė Lenkus nuo deginimo; ilgainiui
vegėdami Lenkų nebnuramdysę, nuleido siuntinius pas
Kazimiera lugodami nuo jo pakajaus ir ketėdami jo
klausyti, jei jis teisingai juos rėdys. Kazimieras reika-
lavo duoklės iki sziol nemokėtos ir liepė pagražigti
veltui Lenkų imtinius i szimta vyrų vadu duoti dėl
paenumo pakajaus. Kad tą Parusėnai iszpildė Kazi-
mieras pargrižęs namon*) Ūzia skaitytojas klaus
delko-gi tolimesniejie Lietuviai juos apleido toje rustoje
dienoje? To nėr žinoti, rasi ilgainiui iszsireiksz, kad
pradės perkratinėti Lietuviai savo veikalus atsidėję
ant to.

Kazimieras taip nuveikęs Parusėnus sukosi į kitą,
sritį saulėleidinių Lietuvių Jatvėžija arba Paletija va-
dinama, kur sziądien yra pylės Droiczina + Kelma
(Chelm). Gyveno tenai giminė kantri ir narsi neisz-
žengiamose girėsia mylinti užvis liuosybę ir neapken-
czianti nevien Lenkų; bet ir visų Gudu norinczių juos
nuvergti, kuri ikyrėjusi buvo Lenkams savo siaubimais
ir antpuoliais, todėl Lenkai ant jos senai Grumzdė.

Vienas kuningaiksztis tos giminės turėjo savo
buveinę Droiczinos pylė paupėje Bugo upės per kūrę
Jatvėžiai liuobėjo traukti į Lenkus; todėl Kazimieras
norėdamas jam atmonyti visu pirmu apgulė Droiczinos
pylę ir vetravojo narsiai, pylionis vel norins pasalu
užpulti, neturėdami rimtos igulės, nei peno kiek rei-
kiant; vienok labai kantvei gynėsi priesz szimta kartų
didesni neprietelių, ilgainiui nebstengdami atsiginti
pasiėmė Kazimiero klausyti.

Paskui Kazimieras traukė to'csiei viliodamas
Jatvėžius į aiszke muszą; "Tris dienas keliavo neisz-

— - -

*) Vaigt GeschiclLte Preus. B. 1. s. 857,

žengemomis girėmis, ketvirtoje dienoje krupaudamas
paojaus su lig saulėtekiu liepė visiems savo kareiviams
spaviedotis ir vyskupas Plocko komunija jiems iszdave.
Pats Kazimieras dransino juos tais žodžiais: „grumsitės
tuojaus su neprieteleis savo vieros 17 posiejais stabu;
todėl kareiviai krikszezionis lukėkite nevien per savo
ginkla, bet per savo vierą ir Szventą Evangėlija sav
perg calės.“

Paskui ėjo tolyn norėdamas iszgauti gyventojus i
aiszke musza: bet niekame negalėjo jų sutikti, kurie
giriose įsitraukę tykojo pragumo ant Lenkų pulti, kurie
ilgainiui pradėjo siaubti ir naikinti vis ta, kas Jatvė-
žiams szventu buvo. "Ta regėdamas kuningaiksztis jų
nusižiamino ir atėjo pas Kazimierą pakajaus lugoti,
žadėdams jam duoti metinę duoklę ir jo klausyti.
Kazimieras priemęs ji malonei vadų reikalavo, kurius
gaves tarent jau nuveikės Jatvėžius pradėjo grinszti
nainon.

Tuo tarpų Jatvėžiai užleido keli medžiais tarp
balų ir versmių, taip jog Lenkai nei pagelbos nei peno
niekur nebgalėjo gauti. Jatvėžiai neminėdami ant to,
jog Lenkai jų vadus nugaluos, tuomi nesirūpino: kaipo-
gi pagal jų nuomonę, gyvybė keleto žmonių buvo
nieku priesz liuosybę visos giminės. Jatvežiai tikėjo,
jog Žmogus numires negaiszta su kunu, bet jo duszė
eit tenai kur 1 augsztybęs Dievams savo pasirodyti,
Jog dorai gyveno szioje pasaulėje, kantvei už liuosybę
ir tėvynę mirė, kad tenai linksmintuos amžinai sal-
dumus gerdamas ir baltai dėvėdamas. "Todėl Jatvežiai
nei kantrybe nei narsybe buvo nepergalimi: kaipo-g1
kiekvienas savo gyvybė turėjo už Dievų davimą, kol
buvo liuosas, negalėdamas buti liuosu, pats sav galą darė.

Nuo tokios giminės apgulti Lenkai rodos visu
didžiausi paoju vregėdami aiszkiai, jog reikės su giltine

E TS =

matytis, i puolė i rupesni, tuojau pradėjo pjauties,
abeji krauja szlekindami pergale varžės; vienok Lenkai
pergalėjo ir ta'p narsius Jatvėžius, kuriems sunku
buvo vienu meszkiniu apsimovus geležies szavrvus tru-
pinti. Lenkai nekakindamies tą pergale saubė i" nai-
kino kardu ir ugne. Likusiejie Jatvėžiai regėdami
nepergalėsią Lenkų, ėmė lugoti Kazimierą kad liautuosi
nuo teriojimų žadėdami jo klausyti, kursai atėmė nuo
jų dovanas kaipo ženklą nusižiaminimo jų liovės siaubti

ir grižo nammon. ė

1194 m. g. Kr.

Kazimieras parkeliavęs isz to žygio pakėlė mina-
voniai tos pergalės didelę pota ir pietodamas už stalo
tarp diduomenės staiga numirė nugandinęs sąvo sve-
czius dienoje S. Plorijono. Ar ilgai Jatvėžiai Lenkų
klausė nėra žinoma; bet kas paskesnei su jeis nutiko
tai dar regėsime*).

Mirus Kazimierui, Lenkų diduomenė susivaržė
ukės valdžia, nuo ko kėlės vėl namkarė kuri pateko
iki pat smerczio Miesko brolio Kazimiero, beje: iki
metu 1200, vienok visoje toje namkarėje nėra mina-
vojamų Lietuvių. Czia vėl reik stebėtis dėlko Jatvė-
žių tolimesniejie Lietuviai neszelpė kaipo savo vien-
tauczių, sunku yra viso to priežasti suprasti.

$ 12.
Lietuvių kuningaikszeziai Utenis ir Szventaragas. Karės Lie-
| tuvių su sziaurineis ir pietineis Gudais.

Regėjes dabareziui skaitytojas kas nusitiko žiamoje
Lietuvoje arba saulėleidė, tai laikas jau yra pažvelg-
tie ant to, kas nutiko tame pacziame laike augsztojo
Lietuvo arba pietuose.

*) Voigt Geschichte Preuss. B. 1. s. 361 364.

142

Dėl aiszkesnio numanymo tos gadynės pirmiaus
prideria paminėti apie Gudus, kurių namkares jau
daug kartu minavojau, kurios prasidėjo tarp palikunų
Vlodimiero didžiojo Gudų kuningaikszezio i palikunų
netikrojo jo brolio Olega Sviatoslavicziaus; tie pasi-
skaide 1 ipatingas kuningaiksztijes grūmėsi iki paskujės,
norėdami vieni antrus nukariauti. Visi stembė priesz
valdžę didžioje Gudų kuningaikszczio Kijave gyve-
nanczio: kaipo-gi metuose 1169, susitarė kuningaiksz-
cziai Gudų antpuolė didyjį Gudų kuningaikszti Mscis-
lava, Kijavo apgultūės neturėdamas kareivių vos dvi
dieni gynėsis iszspruko 1 Voliniję. Kuningaikszeziai
Gudų 1 ėje 1 Kijava liepė savo Kareiviams per tris
dienas plėszti pylionis 17 gyventojus galuoti. Ir taip
pjūtis, gaisrai 1 pleszimai pavertė visu garsiausiji
miesta tame pasviete 1 yras ir pelenus.

1200 m. g. Kr.

Tam nusitikus Guduose Lietuvos kuningaikszeziai
norėjo savo valstybę praplatinti ir abidas savo atgiežti.
Ta meta rimti pulkai Lietuvių persikėlę per Daugavą,
užėmė pylelę vardu Loval valstybėje didžiosios Nau-
gardos, nuo tenai nuėjo iki Nalucza pylelės, tad pa-
skydo siaubti. Jau buvo Lietuviai bepradedantis
grižti, Naugardžionis sukėlę kareivius ėmė jūos vytis,
panokus ties miesteliu Czeremkovu isztiko i muszą,
kurioje Naugardionų krito penkiolika vyrų o Lietuvių
asztuonės deszimt ir szeszi vyrai, likusiejie perėjo
ginkluoti 1 Lietuvia*).

Lietuviai tarp metų 1204 ir 1206 su stipre ka-
viauna traukė per gires į pa Niperi, kurę upę Gudai
vadin Dniepr, atėjus ties pyle Rogaczeva paskiedė savo
kariauna i tuntus ir ėmė siaubti. Pajutęs apie tai
kuningaiksztis Czernigavo Olgovicze sukėlė savo karei-

m

*vius, i“ patelkė dar Romaną Borysoviczių kuningaikszti
Smolensko, turėdami stiprią kariauną traukė priesz
siaubenezius Lietuvius. Isztikus į aiszkę muszą ilgas
valandas varžėsi pergalė, ilgainiui Gudai perlaužė
rindas Lietuviu, kurie palikę karvietėje tūkstantį sep-
tynius szimtus kareivių paskydo*).

1208. m. g. Kr.

Lietuviai pradėjo tankesniai antpuldinėti Gudus
sziaurinius, budami bendryboje su valdimierais deszi-
niosės pusės Daugavos upės nuo Gerikės iki Polocko
pylės visados turėjo liuosa kelią per Daugava. Vlodi-
mieras kuningaiksztis Pleskavos pylės nujautęs siau-
bencezius Lietuvius Pleskavos valstybėje, patelkė Nau-
gardžionų kareivius ir traukė priesz Lietuvius, su kuriais
isztiko i aiszkę muszą ties miesteliu Chodnicy av Cho-
diniczy, pergalėję Lietuvius ir grobi jiems iszveržė.
Nėra žinios koksai karvedis rykavo Lietuvius**).

1209 m. g. Kr.

Ta metą Lietuvos kuningaiksztis Algimuntas sūnus
Treineiczio Gudai ji vadin Troinat mirusio metuose
1194 kariavo augsztojo Lietuvo pietuose su Dovidu
kuningaikszeziu Lucko pylės, isz priežasties rubežių,
su koke laime nėra žinoma.

1211 m. g. Kr.

Tas pats Algimuntas patelkęs Jatvėžius kariavo
tą metą su Aleksandru kuningaikszeziu Volinijos, 15i-
laužens vėtra i pylę Turgisk nusiaubė apigardas
Komovo ir atėjo grobi giedamas iki angų pylės Czer-

*) T, Narbut Dz. nar. Lit. T. IV. as. 41.
**) T. Narbut Dz. Lit. RV. s,-81.

+! Hi B

viensk. Tenai pergalėjes Aleksandra keliose muszose,

kuriose galą gavo garsūs Gudu karvedis Motiejus par-

grižo laimingai nusloguotas turtingu grobiu 1 Lietuva.
1213-1216 m. g. Kr.

Praszokus keliems metams rados nepakajai sziau-
riniuose Guduose, per tą gavo praguma Lietuviai už-
puldinėti jų pasvieti. Mirus Rurikui kuningaikszeziui
Kijavos, Vsievolodas kuningaiksztis juoduoju vadina-
mas gobėdamas Kijavos kuningaiksztijos pavarė Ruri-
ko brolio vaikus, po smerczio savo tėvo Romano
taikiai veldėjenczius savo dalyvus. Pavarytiejie kunin-
gaikszeziai nuėjo globos meilauti pas Mscislavą kunin-
gaikszti Smolensko ir Naugardo, kursai priėmęs mina-
votus kuningaikszezius į savo globą visa gale rengės
i karvę priesz Vsievolodą juodąjį.

Tuo pacziu laiku Pleskavonis savo kuningaikszti
Vlodimierą Mscislaviczių pavarė nuo rėdo už tą, jog +
brolavosi su Rygos Vokiecziais. Vlodimieras iszs!-
dangino į Polocko pylę; bet ir tenai nemaloniai pri-
imtas, gieždamas apmaudą ant Pleskavonių ėmė priesz
juos paikinti rėdytojus Polocko o per juos masinti
Lietuvius. Vos Pleskavonis isztraukė su kareiviais i
paežerius ežero Peipaus duonių rinkti Igauniuose, kūrie
nebnorėjo bemokėti. "Tuo tarpu Lietuviai su stipria
kariauna ipuolė į Pleskavonų valstybę, kurę siaubdami
atėjo metuose 1213 pas pat pylę Pleskavos, negalė-
dami tenai isilaužti papylius nudegino ir su didžiu
grobiu nusloguoti pargrižo laimingai į Lietuvą. Pra-
leidus porą metų Lietuviai vėl žygiavo į Pleskavos
valstyba, kad tenai nusiaubus keles sritis grižo namon
su grobiu ir jau buvo atėję arti Daugavos upės. Tuo
tarpu kuningaiksztis Jaroslavs Vsievolodovicze su

17
Naugardionimis ir su Dovydu kuningaikszeziu 'Toropca
pylės pavijo Lietuvius, isztikus i muszą paveikė
Lietuvius.

Tuomi pradrysę Gudai patelkę kuningaiksztį Smo-
lensko Mscislavą Davidaviczių staiga užpuolė Polocką
pylę Lietuvių valdžioje ėsanczia, daug krito Lietuvių
gyniodamies kantriai; bet ir taip neatsiturėjo, įėjusiejie
Gudai i pylę didiai baisiai kankino Lietuvius, kur vien
užlingdami likusius, vieniems gyviems diržus vaižė IsZ
nugaros, kitus arkliais tąsė, — retas kursai beisz-
sprudo nuo kanczių smarkiausių*).

1217 m. g. Kr.

Ilga laika Lietuviai nebužkabino sziaurinių Gudų,
jau tai dėl karingumo kuningaikszczio Mscislavo rėdy-
tojo Naugardos, jau tai dėlto, jog jo valdžioje buvo
kuningaikszeziai deszinios pusės Daugavos upės, nega-
lėjo veikiai persikelti per ta upė; nės tą metą prasi-
szalinus Mscislavui su savo kariauna į pietinius Gudus,
Lietuviai gavie apie tą justi, persikėlė per Daugava
ir perėjusis Pleskavonių valstybę nusiaubė Naugardos
sritį vadinama Szelone ir laimingai su grobiu par-
grižo 1 Lietuvą.

1290 m. g. Kr.

Ta meta Lietuviai kalnėnai vel mandė arba pra-
bavojo laimos pietinuose Guduose. Beabejojimo budami
sandoroje su Kriviecziais perėjo jų pasvieti užpuolė
Czernigavo kuningaiksztiją, nera žinoma ai anapus
Niperia upės, ar tiktai jos kairiaję pusę siaubė kunin-
gaiksztija Borisa Olgaviczės, brolio Dovydo kuningaiksz-

—-

*) T. Narbut Dz. Lit. T. IV. s. 45 ir 46.

czio Lucko pylės apie kuri virsziaus minavojau. Vie-
nok Boris Olgaviczia atsigynė nuo Lietuvių: kaipo-gi
isztiko i aiszke muszą juos pergalėjo.

1222 m. g. Kr.

Rados labai didis paojus pietiniems Gudams gy-
venantiems už upėj Bugo, kursai juos gorino didele
nelaime: kaipo-gi Endriejus Vengrų kaia'ius rižos dėl
savo sunaus Kolomano užkariauti kuningaiksztije Hali-
czią arba rausvųjų (Gudų. Užvis Danielus kunin-
gaiksztis Volinijos krupavo kaipo rubežiaujantis su
rausvaisiais Gudais, kad jam Vengrų karalius neuž-
imtu Volinija. Ta jausdamas patelkė jis nevien Mscis-
lavą kuningaikszti Smolensko iv Naugardo; bet dar
Lietuviu pulkus, su kuriais gyveno bendryboje, nės-gi
buvo padares sandora su Lietuvos kuningaikszeziu
Algimuntu.

8 13.
Tvisimas Vokieczių i Padaugavi ir skelbimas krikszezioniszkos
vieros. Karės Latvių, Žiamgalių ir Lietuvių su tais Vokiecziais.

Bekariaujant Lietuvia as su Gudais ir Lenkais
kaip virsziaus vegėjom, vados atsiėjinas, kursai istuinė
visą Lietuvių tauta i labai didelius vargus, kuriuose
iki szios dienos tebžura.

Prekėjai praszalaicziai prekiodami pajūriuose su
Libiesziais, Latviais ir Žiamgaliais, jie pasižine, tenai
nevien vasaro bet i“ per žiema gyveno su savo sZei-
mynoms o kartais 17 su kuningais kaip virsziaus
minavojau, kuriems norins krikszezioniems vietiniai
gyventojai nieko pikto nedarė; bet tame dalyke labai
apsigaudino, kaip tuojau regėsime. Ilgainiui Ziam-
galiai pramanė tuos prekėjus Vokieczius nuo jų pai-
kų darbų.

—- "70 —

1158 m. g. Kr.

Pagal vienų rasztus prekėjei Bremeno pylęs arba
miesto, pagas kitu Lubekos miesto isibicziųlavo me-
"tuoso 1111, su Žiamgaliais ir Libiesziais gyvenan-
cziais paczio pamarė prekiojo su jeis medumi, vaszku,
blomomis kailių ir apsigyveno Daugavos upės saloje;
paskui bažnyczios sala vadinama. Tie prekėjai pelny-
dami gausiai ir stipriai turėdamies masino kitus savo
vientauczius, kurie smailaudami tenai ant gero pelno
kas diena tvino. Juo i didesnes pažines tie svecziai
su Žiamgaliais, Latviais ir Libiesziais suėjo, juo Vokie-
cziai jiems didesniai gerinos žvalgydamies kas kur yra.
Pažine ilgainiui Libieszių, Žiamgalių ir kitų Latvių
rėda, galybę ir turtus; užsigeidė jų valdimierais pasi-
daryti, jų pasvieti užimti Ir juos paczius nuvergti.
Vienok viso to negalėjo pasiekti kitaip, kaip reikėjo
tikybos arba vieros lycziną užsimauti, kad gautu
karei priežasti: kaipo-gi Teutonai paskui Vokiecziai
praminti buvo krikszezionis, o Žiamgaliai, Libiesziai
ir kiti Latviai buvo pagonis. Vokiecziai kad uždengtu
savo toki ketėjima, nuo pradžios taip elgės.

1186 m. g. Kr.

Tie atėjunai turėjo su savim kuningą vardu Mein-
ardą zokoninką Augustijonų, nors apisenį vyra; bet
labai geidžianti skelbti Evangėlije Szventą tarp pagonu
ir neskundanti nei darbo, nei vargo, nei sveikatos dėl
padauginimo skaitliaus krikszezionių: kaipo-gi Meinar-
das pramokęs Latvių kalbos pradėjo skelbti tikrojo
Dievo žodį netikėliams. Nes jog buvo senis dosnas
iszmintingas, gudrus ir gailestingas tuojau i91jo klauti
ir meilė pagonų Libieszių ir Žiamgalių, kurie ne taip
dėl permanymo jo mokslo kaip dėl dovanų, smalks-

numo ir lobio vylės geradėjus rasentis tuose Vokie-
cziuose, pradėjo kriksztytisi. Visu pirmiau ūkininkai:
Ile, Kulevene, Vieca, Alonis. ir Kaupas tėvunas Tarei-
dos pylės su savo gentimis apsikriksztyjo. Meinardas
regėdamas skaitlių krikszezionių didinanties ikurė
bažnyczią Daugavos saloje, kame buvo laikomas pa-
dėlys - Vokieczių prekėjų, nuo ko paskui bažnyczios
sala iki szios dienos tebvadinas. Kiti raszo, jog Mein-
ardas ikuręs bažnyczią Ykeskoles pylė, kame 17 pa-
dėlys buvęs Vokieczių prekėju.

Tolimesniejie Lietuviai pajuto kad Vokiecziai
savo tikyba tarp Žiamgalių ir Latvių platina ir baž-
nyczią strunyja. = Todėl saugodamies nuo paojaus
savo liuosybę ir tikybą sukėlė kariauną ir ketėjo Vo-
kieczius laukon vyti ir gyvenimus jų naikinti kardu ir
ugne. Todėjusis traukė priesz Vokieczius; bet nesu-
tikdamas ju, ėjo tolesniai per girę į pamarį i tą vietą,
kurioje Vokiecziai buvo isikurę. Meinardas nujautęs
Lietuvius ateinanczius, nedryso jų laukti, toje vietoje;
nės surinkes savo Vokieczius bei perkriksztus isitraukė
i girę ir tenai tykojo ateinanczių Lietuvių, kūrie ne-
vildamos paojaus nuluzgę traukė per minėtą girę, tuo
tarpu Meinardas užpuole einaczius, kurie nusiminusis
muko szalin vis palikins, susipratusis ėsant apgautais*).

Ta pergalė labai naudinga buvo Mainardui: kaipo-
gi perkriksztai didesniai jo klausė, gerinos jam lr
teiravos jo kiekviename atsiėjime. Meinardas nau-
dojo toke kliauti, ikalbinėjo jiems, jog reikalingas
daigtas yra dirbti pylis ir apsitaszkuoti jose dėl
apsigynimo nuo neprietelių. Tas patarimas taip pa-
tiko visiems parkriksztams jog prisieko jo klausyti.
Daug kriksztyjos pylęs belaukdami, kiti žadėjo kriksz-

*) Hiūrn' Liv. Est. Let. Geschichte T. L. $ III, s. 86.

= 181 —

tytiesi pylę įkurus. Meinardas pasteigęs medegą
pylei pavadino murininkus isz salos Gotland ir taip
netrukdamas dvi pyles įkurė vieną Ykeskolėj, kurios
penktaje dali sav pasilaikė, o antrą pylę bažnyczės
saloje, kurioje szeszi Libiesziai persikriksztyjo.

Tolimesnei Žiamgaliai, tą nujautę szirdgėlavo,
jog jų pasvietė praszalaicziai pradėjo stiprinties.

Todėl užpuolę Ykeskoleę norėjo jos pylę sugriauti,
bet Vokiecziams stipriai gyniojent nieko nenuveikę at-
stojo ne be apmaudo.

Ne visados tedžiaugės ir Meinardas savo darbu:
kaipo-gi tankei perkriksztai pradėjo rodyties abejoti-
nais dėl naujosios tikybos; pirmu jau dėl dovanų, jau
dėl pyliu kriksztyjos; bet pylis ikurus, dovanų dau-
giaus nebgaudami grižo apent i savo tėvų tikybą ir
norėjo patis vietoje Vokieczių tose pylėse gyventi.

1161 m. g. Kr.

Juo tolyn juo piktyn ėjo Meinardui: kaipo-gi vie-
tiniai gyventojai aiszkiai jau nebnorėjo kriksztyties, ant
galo jis matė, jog vienas nieko nebnuveiks. Rodės
jam jog gerai bus, jei jis nuo Popiežiaus pagalbos 11
užtarimo lugos. "To dėjęs Meinardas grižo namon į
Bremeno pylę, pasigirti savo darbu namiszkiams ir
papasakoti Arcivyskupui Bremenos ir kitai diduome-
nei ka jis tame pasvietyje buvo regėjęs it girdėjęs,
paskui pasiteiraves jų, kialiavo i Rymą pacziam Po-
piežiui papasakoti, kurio Aleksandra III tuokartu Po-
piežius mandagei iszklausęs pakėlė ji vyskupu Pa-
daugavio*).

Pargrižęs naujasis vyskupas 1 Padaugavį paszventė
Ykeskolės bažnyczią i katedia ir į Szvencziausios

*) J. Voigt Geschichte Preuss. T. 1. b. VI. s. 800.

+ RL. Z2

Marijos užtarimą adavė, kurė pylę už buveinę sav
paskyrė; vienok nebrado to, ką buvo palikęs paei-
damas: kaipo-gi norins kitos pylės pradėtas dirbti
buvo nubengtos; vienok gyventojei nebturėdami mo-
kytojo, kursai juos tuoitimpa butu stiprinęs naujoje
vieroje, buvo jau iszsižadėję jos ir bureis ėjo į Dau-
gava krikszta plauti pagal savo nuomonę, kūrie maž
ką tesuprato naujo tikėjimo istatymu, kad butu galėję
užmirszti savo senovės tikybos, kurę ju vientaucziai
Žiamaicziai ir kiti Lietuviai taip szirdingai garbino ir
godojo. Meinardas pats nusiminė radęs visus per-
kriksztus iszgaiszusius, tarp kurių retas kurs jo su-
grižimu džiaugės, kas dar piktesnei, ketėjo-ji su visais
Vokiecziais vyti laukon isz viso Padaugavio o žoko-
ninką Ditriką skelbanti apigardoje Toreidos žodi Dievo
norėjo aukauti savo Dievams, nuo ko jis vos per laime
beiszliko. Norins paskui Meinardas buvo igijęs klauti
taip gyventojų Toreidos iszgydymu vieno serganczio
sunke liga; vienok jis matė jog gerūoju ju neapkriksz-
tys, todėl ketėjo tupti ing Žuvėdų laivą ir keliauti į
Teutonija vildamas tenai isteigti sav stiprę kariauna
ir pargrižti i Padaugavi jau ne žodžių, bet kardų ne-
tikėlius kriksztyti ir mokyti. Padaugavionis tą jaus-
dami nusiminė, ir krupaudami kad Meinardas neat-
vestų daugiaus dar praszalaiczių Vokieczių 1 jų krasztą
it juos paczius nenuvergtu, užvis minėdami kruvinas
kares kūręs turėjo s1 Žuvėdais, kurie ateidami i szepus
jurios naikino jų Dievus ir tikyba senovės, todel lugojo
Meinardo kad jų neapleistu ir gyniotu juos nuo ne-
prieteliu žadėdamies jam kriksztyties ir niekados ne-
atsižadėti nuo jo tikybos.

Meinardas tuomi pasiklovęs pasiliko Padaugavėje,
tuo tarpų vienok įsakė Gotlandijos prekėjams, kad
pviždami isz Teutonijos kareivių it ginklų atvežtu.

— B) —

Padaugavionis nujaute apie tai, lig szie €mė isz Mein-
ardo tycziotis sakydami: krauklyti ką beveiki (regis
nuo to ji taip vadino, jog jis juoda abitą savo zokono
devėjo) ir eidami jam užakių klausinėjo kaip brangi
ėsanti druska ir milas Gotlandijo. Meinardas nebsu-
manydamas ka bedaryti apsikniaukes lindojo savo
pylėje Ykeskolėje ir laukė Vokieczių per juria. ateinan-
czių jam ant pagalbos.

" Žiamgaliai ir Libiesziai numanė, jog Meinardas
veikiaus ar paskiaus atves savo Vokieczius ginkluotus
i jų krasztą ir juos kardu kriksztydamas pavergs,
todėl kuo didesnei ant jo grumzdė. Memardas ta
matydamas pasiteiravęs savo tainų ketino i Igaunių
žiamę spudinti ir tenai peržiemavojos pavasaii grižti
i Teutonija; vienok jo tarnai linkėjo jam cziapat pasi-
likti, kurių paklausęs vėl apsistojo. "Tuo tarpu Mein-
ardas iszsiuntė i Rymą Ditriką zokoninka, kursai pasi-
mete einas ligonių lankyti, laimingai persigivo per
rubežių. Ditrikas nukakęes pas Popiežių guodės jam
apie tamprybę ir atkaklybę Latvių, Žiamgalių ir Libie-
szių lugodamas jo, kad telktu krikszezionis i kryžiaus
kare, priesz Libieszius, Latvius iv Žiamgalius netikėlius
ir skelbtu grieku arba nuodėmių atleidimą visiems
tiems, kurie eis su kardu pagonis mokytie kvikszezio-
niszkos tikybos, arba vieros.

Tuo tarpu Meinardas karszate sukruszės 17 1s1-
rupines, labai sunkiai apsirgo Ir numnanydamas jau
artimą smerti suvadino diduomenę perkriksztų ir lugojo
juos, kad jam miius kitą vyskupą sav isteigtu ir kad
Arcivyskupui Bremenos duotų žinę apie jo smerti.
Nėtrukus Meinardas ant rankų perkriksztų ir mirė
metuose 1196 Lapkritije, kūną jo pirmiaus palaidojo
Ykeskolės katedroje isz kur paskui pargabeno ji 1

6“

mi S Pi

Rygos katedra, kursai iki szios dienos; pirma buvo
padėtas už didžiojo altoriaus, dabar yra pasienėje
bažnyczios kairioje pusėje.

1197 m. g. Kr.

Mirus Meinardui Vokiecziai ir perkviksztai susi-
tarę nusiuntė siuntinius 1 Bremeną pas Arcivyskupą
lagodami nuo jo kito vyskupo, kursai paskyrė jiems
Bertoldą Opatą Cisterų zokono vyrą, aitrų Dievmeldi,
tampru ir pasalų, kursai užsidenges Dievo žodžiu du-
mojo kaip netikėliams turtus iszplėszti ir juos nuvergti.
Pirmiau nairės jis priimti ta vyresnybę; bet gavęs nuo
Arcivyskupo ir kapitulos 20 svarų, sidabro kasme-
tinės algos, paszvenstas i vyskupus nuo Arcivys-
kupo iszkeliavo i Padaugavi, kuri Vokiecziai su per-
kriksztais Ykeskolės pylėje priėmė kaipo savo nauja
vyskupą, kursai suvadinęs perkriksztų diduomenę pas
save vaiszino ir je apdovanojo norėdamas visaip pasi-
gerint ir klauti įgyti. Bet lig pradėjo jis mokslą
krikszczioniszka skėlbti, lig gyventojei nebkentė jo ir
ji persakiojo: ka'po-gi ketino ji beszventinant szven-
torių bažnyczios salos užmuszti; bet patis dar abejojo
ir nesutarė, ar su paczia bažnyczia jį sudeginti, ar
pasalu jį nukauti, ar i Daugava istumti. Tuo tarpu
persergėtas nuo perkriksztų vislab pametęs slapta i
laivą itupė ir nukeliavo pirmiau i sala Gotland, paskui
1 Teutonija; nuo ten pas Popiežių, visus pakelėje telk-
damas Vokieczius ir skatindamas juos, kad eitu kry-
žiumi apsiženklinę netikėlių kariauti, ka tik kur sutik-
damas, tam guodės apie bėdas kokes kenczia kriksz-
czionis Padaugavėje, kurė Livoniją vadina.

Čzia dar reik žinoti kas tos buvo kryžiaus karės,
kada prasidėjo i koksai buvo ju budas, kad skaity-
tojas galėtu regėti baisybe i nedorybę krikszezionių

1. „11 ——2

tos gadynės o lygiai narsybe ir kantrybę Lietuviu,
Kalnenų ir Ziamaiczių, kurie per kelis amžius nuo
Jų gynės.

Žinoma yra kiekvienam, jog žmogus pagal savo
buda vis nor regėti ir su džiaugsmu lankyti visas
vietas pagirtas ir stebuklingas. Todėjusis senovė kriksz-
czionis labai geidė žiamę Szventą lankyti, kurioje isz-
ganytojas buvo gimęs ir szį svietą atpirkęs. Kiek-
vienas gal numanyti, jog keleiviai tokioje tolimoje
kelionėje visko prityrė, beje: vargų rupesnių ir nelai-
mių; vienok juo kelionė buvo pavojingesnė juo tapė
brangesnė ir garbingesne, užvis didesnei galop deszimn-
tojo amžiaus 1r pradžioje vienuoliktojo, vienu kartu
paskydo visame pasaulėje pasaka, jog pagal rasztus
S. Jono Apokalipsio, tukstancziui metų sukakus bus
pabanga svieto. "Tas garsas nugandino visus kriksz-
czionis, kurie isz to nusimine, vieni palikę namus, val-
sezius, tėviszkes ir turtus, kiti senus tėvus ir motynas,
kiti žmonas bei mažus vaikus, muko it aitros apnikti i
žiamę Szventą tenai laukti Iszganytojaus Vieszpaties
ateinanezio i Juozapato pakalne.

Reik dar žinoti, jog kol ta Szventa žiamė buvo
valdžioje Arabų kuningaikszezių arba Kaliftu Dievmel-
džiai turėjo tenai didele globa: kaipo-gi Kalitai isz-
mintingi ir gudrus rėdytojai regėjo keleivius kriksz-
czionis perkant nuo Arabų sziokius tokius niekus ir
brangiai mokanczius, todėl norėdami padauginti tuos
Dievmeldžius isakė savo ukininkams kad vieszes iv
žmonysta priderincziai užlaikytų 17 kad su keleiviais
kiikszezionimis teisingai elgtuosi. Bet neilgai trukus
Seracenai užėmė Szventajeę žiameė, žmonės neakyli,
nejaukus 17 smarkus, nepermanydami savo naudos pra-
dėjo trukinti keleivius Dievmeldžius ant vieszkelio per-
kratydami juos ir už žvalgytojus turėdami; nuo to kas

— 80 —

karta tą kelionė rados pavojinga. Keleiviai pagriže
isz tenai nedrovėjos pasakodami kitiems sunkinti savo
vargus ir nelaimes, o didinti piktybę ir smarkybę
Saracėnų. Užvis krikszezionis pavargėliai ir szaldras
atėjusi isz Azijos į Europa rinkties kalbėjo nebutus
daigtus ant Saracėnų.

Tuo tarpu Petrus girionis arba pustelninkas geis-
damas, kad krikszezionis atvaduotu žiamę Szventą
nuo Saracenų bėgiojo kryžių neszinas nuo kraszto iki
kraszto kviesdamas ir skatindamas nevien pati svieta; bet
karalius i+ kuningaikszczius eiti vaduoti Szventos
žiamės nuo Saracėnų. Ant galo kad taip jau svietas
aitra apniktas nebtvėrės, buvo surinkimas bažnyczios
Pleceneijoje, kuriame pribuvo 300 vyskupų. Tie ap-
skelbė visam svietui, jog Petrus girionis apreiszkimu
Dievo skatin krikszezionis eiti ant Saracėnų, 0 Popie-
žius Uibonos III apreiszkė savo bulėje taip vadina-
mane raszte, jog tie visi kuiie paėmę kryžių eis ka-
riauti i žiamę Szventa remokės, nei skolų <kolinin-
kams, nei palukų, jų namai, valscziai, tėviszkės bus
užtarime visų szventųjų ir kuningų, liuosi nuo visų
mokesczių kokių noris ukėje priderinczių, kiekvienas
toksai ke'eivis apturės atlaidus arba atpuskus lr gaus
atleidima visų didžiausių nuodėmių aiba griekų.

Ant to balso Popiežiaus, jei galima tikėti to laiko
vaszytojams szeszi milijonai svieto apsiženklinę kiy-
žiumi pagriebe ginklą ir bėgo Szventos žiamės vaduoti
nuo netikėlių. Kas begalėjo nuo tokių gaujų svieto
atsiturėti. Kaipo-gi vienu žygiu pergaltję Saracėnus
atėmė jiems Szventą žiamę ir tenai metuose 1099
vardu (iotirida de Buillon visų vyriausi savo karvedi
Jerozolimos pylėje geležies karuna apkaruna:ojo Ir
karaliu žiamės Szventos pakėlė. "Tai tokius kares
žygius žmonių kryžiais paženklintus vadino kryžiaus

e "NT —

kariomis 0 einanczius žmones į tas kares meldžionimis,
kryžeiviais, beje: žmones maldaujanezius per karvę nuo
Dievo griekų atleidimą.

Norins Saracėnai isztremti budami 1s2 žiamės
Szventos, vienok neliovės antpuldinėti krikszezionių,
kurius kas diena 17 nakti gandindami tuoitimpais savo
antpuoliais, taip jog jie ne karta pasalu užpuolę kelis
tukstancezius krikszezionių paklojo Karvietėje 0 antrus
kelis tukstancezius paliko pažeistų dėl peno gyviui.
Jau metuose 1190 vieszpats Saracėnu vardu Saladins
atėmė krikszezionims apent Jerozolima. "Tuo tarpu
ciesorius Teutonų Fridrikas vudbarzdžių vadinamas
visų vyriausias karvedis krikszezioniu žiamėje Szven-
toje esancziu keliaudamas tenai pakelėje nuskendo, o
jo kariaunoje, kuri gaspadijosi Antijokijos mieste ant-
kritis ir marai rados, kuri sunus mirusiojo ciesoriaus
taip pat vardu Fridr ikas norėdamas gelbėti buvo is7-
vedes i gires ir kalnus, bet tas nieko nemaczyjo svie-
tas mirė, kaip lapas krito. Ptolomais pylėje sziadien
Akru vadinamoje su kariauna krikszezioniu tas pats
kas Antijokijoje nutiko. "Tuo tarpu reikėjo kriksz-
czionims stengtis priesz Saracėnus, su kuriais tuoi-
timpa grumentis daug svieto gaiszo užvis žeistujų,
kurie kepė saulėje be "uždangos.

Ukininkai Lubekos ir Bremenos pylių ta maty-
daini pasigailo savo vientauczių Teutonų mir sztanczių
karvietėje be globos; todel ėmė žeistuosius rankioti
ing viena vietą į lapynes arba uksmes lapuotu medžių
17 Tenai po uždangos nuo spirganczių saulės kaitru,
patis gerbė ir lapnojo duodami gerti Jr valgyti 152
savo delnyczios; vienok tokie sarg gintojei 1 1sz91vde balsa
trubu, tuojau patis szarvus užsidėjo paėmė ginklą ir
lygiai su kitais kareiviais neprieteliūs vamdė, kurius
paguję grižo vėl i lapynes gerbti ir vaistyti žeistujų.

— "BR O —

Vyresnybė krikszezionių regėdama tokę meilę artymo
pavedė jiems namus paczioje Jerozolimoje netoli nuo
Salainono bažnyczios 0 drauge tokių sargintojų Popie-
žius Celestinas III patvirtino už brostvą arba zokoną
užgindamas jiems pacziuotis ir liepdamas jiems vi-
siems vienokiai dėvėti ant szarvomis baltą abitą
su juodu kryžiu ant krūtinės, nuo ko vadinos broliai
brostvininkai kryžeiviai arba kryžokai, gyveno jie pylisa
kaip zokoninkai klosztoriuose, visas jų darbas buvo
karėje kariauti su netikėliais, o pakajui ėsant sarginti
žeistuosius szpitolėsa. Visur tas zokonas arba brostva
buvo pavestas užtarimui Marijos Panos Szvencziausios
"Teutoniszkosios. Jų vyresnis vadinos Mistru 0 jų
„valdimierų buvo Popiežius. Regima yra jog tik patis
Teutonai tegalėjo stoti i ta zokoną. Daug didžiunų
ir turtingų vyrų stodami i tą zokoną isz meilės artymo
adavė jam savo valsczius ir turtus taip, jog trum-
pame laike rados tas zokonas turtingu ir galinezių
savo užsiėmimus pildyti.

Kada visa Europa tokioje aitroje buvo, jog kiek-
vienas krikszczionis rupinos nevien gynioti savo tikybą
nuo neprietelių; bet dar geidė krikszezionių skaitlių
didinti o netikelius naikinti, ir per tą vilės gauti nuo
Dievo atleidimą griekų. "Tuo tarpu Bertoldas vysku-
pas Padaugavėje kaip virszaus minavojau skatino
Teutonus imti ginklą ir apsiženklinus kryžiumi taip
eiti Latvių, Žiamgalių i Libieszių netikėlių kriksztyti.
Sugraudintas ant galo pats Popiežius Celestinas III
pasakomis Bertoldo apskelbė atlaidus arba atpuskus
ir griekų atleidimą visiems tiems krikszezionims, kurie
eis kariauti pagonų i Latvių, Ž'amgalių iv Libieszių
pasvieti i“ džiaugsis tomis pacziomis privilėgijomis
arba lecibomis, kaip ir tie, Ikmie ėjo i žiame Szventą
Iszganytojaus grabą iszluosuoti nuo Saracėnų.

— BP —

1198 m. g. Kr.

Tas naujasis žygis kryžiaus dabar skelbiamas
priesz Latvius, Libieszius i“ Ziamgalius Teutonijoje
kiekvienam rodes lengvesniu, ne kaip eiti, 1 žiamę
Szventą szimta kartų tolesnei per jūrias, per nožmes
tautas, kur kaitros neiszkalbamos szpirgo o atleidimas
grieku vienokias kaip tenai taip ir czia.

Todėliai Teutonai vadinami Saksonis, Vestphalo-
nis, Frizionis nuo ZŽiamaiczių paskui Vokiecziais pra-
minti apsiginklavusis ir maisto prisirupinę kėlėsi į Pa-
daugavi, kurių buri Bertoldas vyskupas surinkęs per
Lubekos miestą leidos laivais i Padaugavi ir atkelia-
vęs per juria i grevąa Daugavos upės iszlipo kaimoje
Ryge vadinamame. Bertoldas palikęs czia laivus ėjo
su meldžionimis i Bažnyczės salą (Kirchholm) isz tenai
nuleido siuntinius pas Ziamgalius, klausdamas ar ket
jie kriksztytis ir sekti stipriai tikyba krikszezionių,
szie atsakė jam abejotinai. Vyskupas Bertoldas butu
tuomi pacziu žygiu privertęs juos kriksztyties su savo
naujeis kryžeiviais, bet nuo laivų per toli buvo prasi-
szalinęs ir tarės dar ne visai stipriu ėsąs, todėl apent
pargrižo i kaimą Rige.

Čzia atėjęs vyskupas Bertoldas su savo kryžei-
viais teiravosi karvedžių kaip priversti Žiamgaliūs ir
kitus Latvius kriksztytiesi i“ nuvergti. "Tuo tarpu
Žiamgaliai susirinkę i dideli buri antrapus upės Dau-
gavos taboruose stovėjo. Ilgainiui Žiamgaliai pradėjo
sądorauti su Bertoldu sakydami „Atleisk savo karei-
vius praszalaiczius 0 su perkriksztais grižk 1 savo
vyskupiją, tu galėsi tenai kriksztyti norinezius Ir tvir-
tinti perkriksztus savo tikyboje“. Kiti jūm sakė:
Tui tu mus mokyti kalba pakajaus i7 malonės bet
ne ginklu baimės. Bertoldas reikalavo nuo jų vadų dėl
klautės pakajaus; bet netikėliai to daryti nairės. Ant

= BO “>

galo sutarė ant paliaubų i 11 pagal budą Lietuvių tautos
iszkeitė vieni su antrais raguotinęs kaipo ženklus pa-
kajaus, vienok keles dienas buvus Žiamgaliai užimuszė
kelis kryžeivius, kurie ganė savo arklius jų Javuose.
Ibinges tuomi Bertoldas sugražino Žiamgaliams ju
raguotinę skelbdamas jiems kare.

Ziamgalionis 24 dienoje Liepos mėnesio susirinko
i dideli buri puolė ant kryžeiviu su tokia narsybe, jog
110 Vokiecziaų karvietėje paklojo, vienok kryžeiviai
atrėmė netikėlius, kurie nustojo 600 savųjų muko
szalin. Vyskupas Bertoldas dykdamas iki paskuojo
juos nugaluoti, pats kuo smurtesnei vijo munkanczius
taip jog nebsuskubėjo sutempti žirga ir 1 szoko i buri
skriejenezių, kuriame Imantas permovė ji raguotine,
kuna jo suplėsziusis ten pat paliko 0 patis i gives
15161" aukė.

Kryžeiviai arba meldžionis gieždami apmauda
ant netikėlių, nei vieną jų gyva nelaikė tarp paimtu
ir nebimanydami, kaip jiems atmonyti tame ibingime
jų javus degino ir ka sutikdamis kardu i“ ugne nai-
kino. "Taip nugandinti Padaugavionis, lugojo paka-
jaus, kuningus Vokieczių vadino ir kriksztyjosi, pir-
moje dienoje 50 diduomenės salos bažnyczioje, antroje
dienoje 100 Ykeskolės bažnyczioje persikviksztyjo. Pa-
daugavionis norėdami kuoveikiaus sugražinti kryžei-
vius į "Teutonija pakvietė diduomene jų kuningų i savo
pylis ir pasiėmė jiems duoti po saiką javų nuo kiek-
vieno Žžambio arba Žagrės ir tuojau iszleido siuntinius
pas Arcivyskupa Bremenos lugodami jo naujo vyskūupo*).

1199 m. g. Kr.

Likusiejie kryžeiviai Padaugavėje neilgai tmėjo
pakaju: kaipo-gi netikėliai tuojau pradėjo sergėti, iv

*) Voigt Geschichte Preuss. B. 1. s. 331—59J,

0]

neleido jiems po kraszta žvalgyties, kas kur yra, patis
bureis ėjo i Daugava krikszta nuplauti, kad sriautas
bogintu ji paskui Vokieczius i juria, grobstė kryžei-
viams gyvuolius degino ant dirvų jų javus ir ant pa-
cziu kuningų grumzdė, jog jie isz Ykeskolės 1 Bažny-
czios sala iszsikraustė, rupindamies kas toliaus nusitiks.
Kiti kryžeiviai susidangino i Ykeskolės pylę, o liku-
siejie prekiotojai iszluosavo savo gyvybę duodami gau-
ses „dovanas diduomenei netikėlių: kaipo-gi netikėliai
gavėnioje buvo susitare savo sueime varyti laukon
visus Vokieczius butinai ir luosuotis nuo jungo kriksz-
czioniu, tuos kuningus galuoti, kurie dar velykų lauks.
Vis kas tenai buvo krikszezioniszkas netrukus pragaiszo.

Kas per priežastis buvo to neapkentimo kriksz-
czionių vieros arba tikybos, gal ję kiekvienas numa-
nyti. Kas buvo tie mokitojei arba apasztalai, kurie
tenai mokslą Evangėlijos netikėliams skelbė? Zoko-
ninkai nenumanantis kaip su žmonimis elgtiesi, neži-
nantis nei jų budo, nei dabos, nemokantis jų kalbos,
vienu žodžiu neturintis neijokio privalumo, kuriuomi
butu galėję netikėliams pasigerinti i“ juos pas save
vilioti: Minėti dar reikia kaip tie mokitojei iszguldė
tiems pagonims krikszezionių tikėjima? Bruko jiems
nuliudima, rupesni, liepė iszsižadėti turtų, gėrybių IT
paties svieto, kankinti savo kuną alkimais ir novimais,
skatindamas juos dieną ir nakti melstis Ir rupinties
ne sziuomi pasauliu, bet antru gyvenimu O aszaroti
ir gailėtis už savo nuodėmes. Visur kriksztas buvo
tuomi, apszlektie vandenimi buri vyriszkių arba mo-
teriszkių, kursai gavo vardą Jono ar Onos dyrino
szalin dumodamas kaip atminti savo varda. "To dar
nepakako ikandine reikėjo naujiems kuningams javus
pilti deszimtines duoti, kurių pirma nežinojo. "Toksai
mokslas negalėjo sutikti nei su pagonų protu, nei su

už. SS eks

jų liuosybė, todėl randant tą Latvių ir Žiamgalių at-
kaklybę, nereik stebėtis, jog jie tempės iv nenorėjo
kriksztytis*).

Tuo tarpų Bremeno Arcivyskupas su savo kapi-
tula paskyrė Albertą Apeldern kanauninką Bremeno
1 vyskupus Padaugavės, vyrą buklų ir gudru nelaime
nenusimenanti, daugiaus paveidu i kareivį nekaip i
kuningą, kursai užsidenges tikyba krikszezionių mo-
kėjo Padaugavėje vokieczių valdžia tvirtinti i“ pago-
nis apvergti.

Paszvenstas Albertas i vyskupą. Padaugavio no-
rėjo tenai savo valdžią ir savo tikyba kardu pama-
tuoti, todėl ėmė kaipo Bertoldas kviesti Teuntonus i
kryžiaus karė priesz pagonis. Budamas pats kilties
vyru it turėdamas daugybę genczių, pažystamų ir
prietelių gavo nuo jų didelę paszalpa. Mokėjo dar
pasigerinti diduomeniai, kuningaikszeziams ir kara-
liams, kurie ji tame reikale taipat suszelpė. Visupir-
miau susipažino su gyventojais salos Gotlanda, kurioje
200 kareivių patelkęs ir kryžiu paženklinęs iszleido i
Padaugavi. Pats tuo tarpu nukeliavo pas Danų kara-
lių, nuo luūrio ir nuo Arcivyskupo Lunden miesto
gavo suitas dovanas. Nuo tenai grįždamas užkeliavo
į Magdeburgo pylę, kur pasitiko Pilipą ciesorių Teu-
tonų, kuriam Albertas taip mokėjo pasigerint, jog jis
jam visa Padaugavės krasztą padovanojo, norins tas
krasztas jam tiek teprigulėjo kiek kam priguli sveti-
mas drabužis ant svetimos nugaros. Bet pagal nuo-
monę tų amžių, krikszezionis turėjo pagonis už gyvu-
lius, todėl tarės galintis jų turtus ir valsczius pasisa-
vinti. Tas pats ciesorius pažadėjo jam, jog visi tie
kurie žygiuos i Padaugavi pagonų kriksztyti ir ka-

*) J. Voigt Geschichte Preuss. B. 1. s. 400.

2 P

riauti džiaugsis tomis pacziomis lecibomis, kuriomis
džiaugias einantiejie grabą Iszganytojaus vaduoti nuo
netikėlių i Szventą žiamę. Lyge dale Albertas iszlu-
gojo nuo Popiežiaus tuos paczius atpuskus ir tą pati
griekų atleidimą, kaip ir einantiems į Szventą žiamę
kariauti. Vienu žodžiu Albertas nuo visų ir visur ga-
vo paszalpa ir pagelba savo ketėjimui.

Taip pasirėdesAlbertas metuose 1199 su savo tar-
nais ir jo mylistomis vardu Dortmund, Herbert i su
didele gauja kryžiauninkų dvideszimt ir trijuose laivuose
laimingai atkeliavo i Daugavos greva iszlaipinęs tenai
visus į paszali traukė i bažnyczios sala, 0 nuo ten 1
Ykeskolės pyle, į kurė Žiamgaliai nenorėdami įleist
daug tų kryžeivių pakelėje nugalavo; vienok Albertas
norins su didžiu vargu nuėjo tenai ir su didžiu džiaugs-
mu susinčrė su likusiais vokiecziais, kurie iki szioliai
užsirakine toje pylėje lindojo.

Ta regėdami Libiesziai, Latviai Žiamgaliai padarė
su Albertu paliaubas ant trijų dienų vildamos tuo
tarpu tolimesnius Žiamgalius patelksentis. Bet Ziam-
galiai patis kaip Vokiecziai raszo, antraję diena pa-
liaubas sulaužę: kaipo-gi antpuolusis pasalu daugybę
kryžeivių nugalavo 0 pati Albertą bažnyczios saloje
apgulė, isz pirmo nusiminė Vokiecziai neturėdami
kuomi misti; bet radę ten kelis rusius javų apsidrasino,
nuo kurios pylės vienok pagonis atstojo, kad pamatė
kitus laivus ateinanezius su kryžeiviais, kurie iszpuole
i paszalius teriojo ir degino pagonu javus 1 namus.
Ž'amgaliai nugastaudami, kad dar daugiaus neateitų
kryžeivių, lugojo pakajaus nuo Alberto ketėdami kriksz-
tytis ant ko suderėjęs Albertas pagrižo 1 Ryges kaimą
i liepė netikėlius kriksztyti, nuo kuriu lugojo vadu,
Žiamgaliai nairės juos duoti. Tą matydamas Albertas
pakėlė puota arba gėrynę i kurę liepė sukviesti arti-

—— 12

maje diduomenę pagonų, kurei susirinkus tenai, vys-
kupas Albertas liepė je apkalti. Tėvunai Žiamgalių 17
Latviu nugandinti tokiu elgimuos savo vyskupo krū-
pavo, kad juos neiszsiunstu per juvią i Teutoniją, todėl
davė jam 30 vadų kurius Albertas atėmė, paczius
vienok nepaleido ir per jurią iszsiuntė*).

Igavęs taip pakąju Albertas, norėjo butinai pavojų
nuo savęs atolinti i“ savo valdžią tuose krasztuose
patvir tinti, minėdamas vienok, jog neviena audra dar
pakils, iki nuvergiant pagonis ir iki pasidarant tikru
jų valdimieru, kurie gailėdamies savo liuosybės, vals-
czių ir turtų vėliaus ar ankscziaus turės trakti. Dėl
tos priežasties geizdamas artyma sukergimą su Teuto-
nija užlaikyti, rižos ikurti tokę vieta -kūrioje jis galėtu
turėti ginklus padėti, javų klėti atstankai ir stiprę
uždangą. Ant to galo pavaręs gyventojus Rygės, toje
vietoje pastrunijo pyle Rygos, kuri iki szios dienos
tebera.

1200. m. g. Kr.

Albertas ikuręs Rygos pylę arba miestą vienus
paczius Vokieczius teleido tenai gyventi: kaipo-gi nei
vienas Žiamgalis, Latvis, nei Libieszis negalėjo nei
gyventi, nei prekioti, nei vyresnių buti, norins būtu
1 vokiszkai mokąs, vienu žodžiu vislab atidavė Vokie-
cziams prekyba ir amatą, kad per (4 perkriksztu ne-
rastuos akylesneis ir turtingesneis. Albertas norėdamas
ta miesta kuo veikesnei praplatinti, užgynė Libie-
sziams, Žiamgaliams iv Latviams niekur kitur ne par-
davoti kaip tik Rygoje, visus tus kurie prekiotu gre-
voje Lelupės arba Muszos ar Žiamgaliuose ne vien
iszkeikė, bet neklausanczius ketėjo galuoti i“ labybą

*) J. Voigt Geschichte Preuss. B. 1. s. 404.

x

—- BO

atimti. Ant didesnios dar laimos ir godos Albertas
adavė Rygos miestą i užtarimą Szvencziausios Marijos
Panos Teutoniszkosios*).

1201 m. g. Kr.

Ir taip Albertas juo geresnei apsipažino su budu,
dabą, rėdu ir tikyba pagonų, juo aiszkesnei matė, jog
su tą gale, koke turėjo negalės jų apvergti, nei nuo
ju žiames atimti ir pasavinti: kaipo-gi vieni kryžeiviai
negalėjo tenai naujos vėdos ir naujos vieros niekaip
užturėti: kaipo-gi atėjusis pavasaris, vasarą perbuvęs
rudeni vėl grįžta namon, kartais nieko nenuveikusis,
palikdamas Vokieczius gyvenanczius tenai baimėje 1
pavojuje. Albertas norėdamas tą nuo Vokieczių atto-
linti, telkė Teutonijos kryžeivius žadėdamas jiems par-
kriksztų Latvių ir Žiamgalių žiamę aduoti; jei jie neb-
grįsze i Teutoniją ir czepat gyvens ir dar steigs dau-
giaus žiamės atimti nuo pagonų. "Vodėl Albertas pa-
dovanojo Lenevadą pylę Bamerui o Ykeskoles pylę
Meindorpui, vienok nedrįso daugesnei bedalyti, minė-
damas, jog netikėliai tą regėdami, ką piktesnei itraks
i" nevien ginklu ginkla vamdys; bet i paczia ugnį puls
velydamos galą gauti, ne kaip savo turtų, valsezių ir
liuosybės nustoti. Todėl Albertas dangstydamos savo
tikyba veizėjo kito pragumo, kuriuomi galėtu netikė-
liams žiame užimti ir paczius nuvergti, atmindamas,
jog kareiviu brostva arba zokonas Szventoje Žiamėje
daug gero darė krikszczionims, užsigeidė jis tokio pat
kareivių zokono Padaugavyje ikurti, kad jie tikyba
krikszezioniszka tarp netikėlių platintu ir ję užturėtu.

Albertas geizdamas tokio zokono Padaugavėje
ikurti nukeliavo į Teutoniją naujos talkos telkti, kad

*) Voist Geschichte Preuss. B. 1. s. 401-—405.

= 8 —

jų užtarimu ir pagelba savo ketėjimus galėtu pasiekti,
o Ditrika zokoninka iszsiuntė prie Popiežiaus, kad
jam jo norą apreiksztu. "Tuo tarpu pats surinkęs di-
delę gauja kryžeivių sugrižo į Ryga: Vienok krupau-
damas tolimesnių pagonų sukelti, padarė sandora su
Žiamgaliais, Libiesziais iv ILatviais ir tuomi atolino
nuo savęs pavoju.

Albertas kas dieną didesnei rupinosi kaip karei-
vių zokona ikurti, kaipo iranki savo valdžios ir galy-
bės, nėsgi regėjo jų didelę naudą žiamėje Szventoje.
Todėl nevien pats Teutonijoje budamas klausinėjo apie
Jų istatymus ir budą, bet dar siusdamas Ditriką i
Rymą isakė jam iszsijautoti ir iszsiteirauti apie z0-
koną tų kareivių. Ko Albertas geidė tas ir įvyko:
kaipogi Popiežius Inocentas III leido jam toki zokona
pamatauti pagal istatymą zokono Templiorių.

Tas naujas zokonas ikurtas metuose 1201 Padau-
gavėje gyveno pagal įstatymus Templioriu pylėse, dė-
vėjo balta abitą antszarvomis, ant krūtinės turėjo
raudona kryžių su kalavijų skersai isiutu, nuo ko Ka-
lavijonimis vadimos. visi barzdoti misziaunyje teskutos,
negalėjo pacziuotis, nei mergoms žalėtu brukti, vyves-
nysis jų vadinos Mistras, kuri patis zokoninkai tarp
savęs skyrė, vienok Rygos vyskupo kaipo savo iku-
vėjo ir vietininko Popiežiaus turėjo klausyti, kursai
kaip Rygos pyle su krasztu. taip i: ta zokona i užta-
rimą Szveneziausios Marijos Panos "Teutoniszkosios
pavedė. Kiti vyresniejie buvo, mažos pylėse vadinosi
Vogtais o didžiose Komturais, tai yra komendantais,
kožnas tarp jų po kelis Voktus savo valdžioje turėjo,
o pats klausė Mistvo. Visas darbas tų zokoninkų
buvo platinti Evangėlija tarp pagonu, užtarti ir szelpti
krikszezionis.

(Galas pirmo iszleidimo).

97 —

Sutrauka pirmojo perijodo.

Lietuvei prekiojo kaip matėme ankszcziaus jau priesz už-
gimimą Kristaus, su Penicijonais, kurie lankydavo musu pasvietį
pirkdami gintarus. Paskiaus buvo plati kupczystė su Graikais
ir Rymėnais, kurie atsiirdavo mariomis ant laiviu. Su Rymė-
nais taipgi teko ir kariauti. Garsiausios prekybos vietos buvo
Klaipeda Liepojus, Venta, Vindava, ir kitos. Vėliaus pradėjo
prekiūti su Szviedais, nū kuriu gauna geležį ir varį. Jau 12
tame szimtmetijo prekyba ant mariu pradėjo mažėti, nės Vokie-
czei apgulė tas vietoves ir įgavę jas į savo nagus, atstumė Lie
tuvius nū mariu. Bet Lietuvei pirmiaus neg Vokiecziams Bal-
tojos jur6se užleido prekybą, daug ankszcziaus smarkei kariavo
su Lienkais ir Gudais ir daugel tūse žygiūse laimėjo, bet tas ju
laimėjimas vėliaus jiems neatneszė jokios naudos. Vokieczei isZ
pradžios tiktai prekiavo Pabalimarije, bet beprekiaudami apsi-
pažino su tūmi krasztu, atsidangino su savimi karumenę, tas
atsitikimas įstume visą Lietuviu tautą į labai didelius vargus
kuriūse iki szios dienos tebžuna.

Dabar klausymas: kas tame dalike kaltas? Atsakimas tok-
sai; Lietuvos vadovai tame dalike kalti! (Skaitk aukszcziau
10 $.) Lietuvos kuningaikszczei Barkus, Kunas, Dorpsrungas ir
Spėra. Zivibundas Gimbutas ir Erdvilas. Karės Lietuviu su
Lenkais, Muzurais ir Gudais. Tie 7 kuningaikszczei narsybe ir
galibe pilde visą 11 tą szimtmetį.

$ 11 Lietuvos kuningaikszezei Zivibundas II Montvilas,
Mingailas, Skirmuntas ir Kukvaitis. Kares Lietuviu su Gudais
ir Lenkais. Szitie 5 kuningaikszczei narsybe tvirtybe ir galybe
pildė visą 12 tą szimtmetį.

Dabar matome, kad 11 ir 12 tame szimtmecziūse jau buvo
tvirti Lietuvos vadovai ir smarkei kariavo su Lenkais ir Gudais.

Jeigu Lietuvei czielus du szimtus metu lig atsibastimo Vo-
kiecziu į Pabaltmarį ir Padaugavį, jau buvo tvirtus kareivei
ir turėjo vadovus, taip vadinamus kuningaikszezius, kurie su
Lenkais ir Gudais kariavo, tai kodėlgi jie prie laiko tiems Vo-
kiecziams ne užstojo kelia? Tikėjimas Lietuviu ir Latviu, lig
atkakimui vokiszko kataliku kuningo Meinardo, buvo stabmel-
diszkas noris ir turėjo tarp savęs skirtumą. Jų tikėjimas kaip
tai Lietuvei garbino Perkuną dievaitį, o Latvei garbino kitą,
pagal senus padavimus kokį Kurą (Kurcha), vienok toli dides-
nis skirtums buvo su Gudais bei Lenkais, kaip kalboje taip ir

7

— BO

tautystėje, ogi pat ir tikėjime, bet to neatbojent jie tankei su
apais draugavo ir talkinėjo. Kalba Lietuviu bei Latviu beveik
vienoke, skirtumas galėjo vėliaus rastis per įtekmę Vokiecziu
bei Lenku kurie vienus nū kitu skyrė, o per ką lietuviszka
tauta silpnėjo. Lietuvei butu galėje lengvei Baltijos pakrasztį
nū užplaukimo apginti, bet mes matome jūs tai Gudūs, tai
Lenkūs narsei besikariaujanczius įsmarszinusius į kares ir pl6-
szimus svetimo lobjo, ko Pabaltmars nebuvo, taipgi jie netem-
ijo vertybę prekybos pas Baltijos jurę, ir nei kiek nesirupino
apie ateitį, kad tasju nerupestingums galės įstumtį visą Lietuviu
tautą į labai didelius vargus, smaugenczius musu tautą lig szei
dienai.

Tokia tai priežastis davė be gaiszinimo įsigyventi Vokie-
cziams ant Padaugavio ir Latviu bei Kursziu musu broliu žemes.

Su tūmi tai ir baigias pirmas arba prieszistoriszkas pe-
rijodas.

Antras arba augantis perijodas.

Algimuntas Lietuvos kuningaikszczio "Tranaiczio sunus
1209 m. kariavo auksztojo Lietuvo su Dovidu kuningaikszeziu
Lucko piles del rubežiu. Taipgi Algimuntas 1211 m. kariavo
su Aleksandru kuningaikszcziu Volinijos. Aleksandrą keliūse
musziūse pergalėjęs pargryžo laimingai nuslogūtas turtingų gro-
biu į Lietuvą.

Ringaudas, Algimunto sunus buvo tai vyras iszmintingas,
karėse, drąsus ir nusimanąs. Matydamas Lietuvius neprieteliu
apsiaustus isz visų pusių jisai suprato, jog tiktai vienybė tegali
iszgelbeti Lietuvą nū prapulties. Jisai pradeda rinkti po vieną
valdžia iszsiskirscziusius Lietuvius ir pirmas pasiima vadinties
didžiu Lietuvos kuningaikszcziu; sostapilę perkelia isz Kernavos
į Naujapilę. Jam viszpataujant Lietuvei kaskartą didesneis bu-
reis pradeda susigrumti su neprieteleis; jau j0 tėvas Algimun-
tas (1226 užpūls su 7,000 vyrų Smolensko ir Pskavo apygar-
das. Matydamas jog Kardininkai kaskartą daugiaus spaudžia
Lietgalius ir zemgalius Ringaudas netiktai siunczia talką į Pa-
dauguvį savo viengenczems, bet tankei ir pats eina priesz Vo-
kieczius; nors nevisados grįžta pergalėtoju; vienok Kardinin-
kai supranta, jog su Lietuveis neteip lengvei apsieis, kaip su
jų sziaurineis vientauczeis,

„2: =

Penkesdeszimt metu buvo prabėgusi nū to laiko, kaip Vo-
kiecziu kolonistai ar kupczei atitraukė į Padaugavį ir skubinos
įtaisyt naują valstiją, budavoti pilis ir platinti savo ponystą.
Užimtases tautas, rupinos kiek galint nutautinti ir į ju tarpą
p sveczius Vokieczius. -Vokieczei pas Daugavos įtaką

uvo užsibudavoję stiprę pilį ir miestą Rygą, tada 1202 mete
gruntavojo kardininkai savo brolijos ordeną, kurs turėjo gaivinti
krikszczonybę ugne ir kardu jimtūse Baltijos pakraszeziūse;
pavergtūsius priverte budavoti pilis ir tvirtynes. Galima buvo
regėti kad jie neapsistos savo darbą varę atėję iki Lietuvos ru-
bežiaus. Ir taip truko iki pabaigai.

Vadovas kardininku brolijos tū kariu didis mistras Volk-
vinas buvo susirinkes stiprę kariauna, koke iki tol dar nebuvo
buvusi pas kardo broliu padaugavije. Visą szį kariauna po va-
dovyste Vilelmo isz Modenos, traukę į apszauktaję „kryžiaus
karę“ priesz Lietuvninkus, pažadėdami visiems, kurie prie tos
karės pay amžinajį gyvenimą dangaus karalystėje. Supran-
tama, kad kryžiaus kareiviams prie to ir riebus žemiszkas pel-
nas buvo pažadamas, jei kare laimingai iszpuls. Paveiktoje
Lietuvoje but buvę daug dvaru kurius butu pergalštojei pasisavinie
ir pergalėtūsius iszguje. Nera dyvu, kad ant tokios kryžiaus
karės pasisiulijo kareivei isz visu krasztu Vokietijos ir traukė
į Pabaltmarį dideleis bureis. Du Vokiecziu Grovu Danenbergis
ir Haseldorfas vadovavo pulkui kryžaus kareiviu traukęcziu nt
Libekio osto pajuriu ant Rygos. Tie visi susivienyja su Ey-
gos kardo broleis ir taip su padidinta karės syla, trankia į Lie-
tuvą, pilni džaugsmo ir linksmybes, dumodami, jog Lietuva
yra pražuvusi,

Kada Vokiecziu kariauna įtraukė į Lietuvą ir pradėjo
veikti dyvinus darbus, Pakajingi gyventojei tapė appiplėszti,
užmuszinėti ir ju gyvenimai nudeginti. Visas Sziauliu pavietas
(kreizas) paneszėjo į pustynę. Jie dumojo sutrėksz visą Lie-
tuvą, kurį turės atsižadėti nū priesztaravimo ir jiems pasidūti.

Bet Vokieczei buvo apsirikę; savo plėszimais ir deginimais
Lietuvoje Lietuvei taisyk nebuvo atlėžusi ir karūse nemokyta
tauta, koke ji buvo pirm szimto metu. Senūse laikūse Lietu-
vei buvo gana pakajingi Gyventojei savo didelioms Girioms ir
baloms apsergėtoje žemėje, darbavosi vieni iszdirbdami žemę,
kiti augindami gyvūėlius, kiti mežiodami. Tūlaik jie mylėjo
tyką ir pakajingą gyvenimą. Bet Lietuvei skubinosi szi savo
tautos budą pervirszinti už kitus kaimynus. Rusu žeme tukartu

—-10 —

buvo suskaldyta į daug mažu kuningaiksztyscziu, ant kuriu bu-
davo vienas didkuningaiksztis arba senesnysis, kursai buvo pil-
nas postovumo. Didkuningaiksztis tankei nespėdavo suvaldyti
savo kuningaiksztėlus ir jie tankei vedė kares ant savo rankos.
Taip darėsi Rusu kuningaiksztystese, kaimynystėje Lietuvos.
Pagaliaus jie pradėjo laužtis į Lietuvą, o Lietuvei buvo prispirti
griebtis už savo atsigynimo įrankiu. Veik Lietuvei pasirode
narsingais ir stipreis isztrivojenczeis kareiveis. Lietuvei tose
gadynėse buvo garsus medinczei ant visos Europas. Anu giriose
gyveno stumbrai, meszkos vilkai, szernai, elnis briedžei ir lapės
bei visokie maži medžioklės žvėrelei; vyrai, kurie buvo pripra-
tie medžioklėse su žverimis imtis arba ristis, buvo taipjau ir
narsūs kareivei, nesibijanti traukti į karę ir muszius. "Ta tai
kaimynai gavo greitai pajusti. Lietuvei pirmiaus apsidirbe ap-
siprocevoję savo žemę, pradėjo atsimonyti savo užpūlikams ne-
rimstantiems kaimynams. Nū tos dienos kaip Polocko kunin-
gaiksztis Izjaslavs buvo pūlies kraujo muszyje priesz Lietuvius,
Lietuviu kareiviszka szlovė vis toliaus ir toliaus iszsiplatino.
Koke gilę įspaudą padarė kuningaikszczio Izjaslavo smertis ma-
tom nū to, kad Giesmes, apgailestaujenczios jo myrį (12 szimt-
metyje suraszytos) kurios Rusu nusidavimūse randasi.“ Kalba
apie Igoriavo pulka.“ Giesmininks sako! „Jau Saule nespindž
szvieseis spinduleis ant Perejaslavo miesto. Ir tamsi Dauguva
tek pro :Polockonius žemin į pagonu Lietuvą nevalios. Tik
viens Izjaslavs, sunus Vasilka skandino sklutas ant szarvu Lie-
tuviu, vydams szlovę savo tevo Vseslavo; bet ir jis jau guli
kruvins po žemės velenoms, sukapotas Lietuviu kardais. Ne-
buvo prie jo brolis Bratezislavs ir nei antras brolis Vsevolodas ;
viens pats iszleido savo brange dvasę isz narsaus kuno per auksa
kaklą.“ Giesmininks taisyk gailėjos kad Polocko kuningaiksztis,
Vseslavicziu kilties, per savo kaltę į žemę savo į viliojo pago-
niszkus Lietuvius. Ir Giesmininkui buvo gana ko skuties, nės
Polockas veliaus pateko visas į Lietuvos kuningaiszcziu valdybą.
Takart Lietuvą valde narsinga ir kareiviszka dvase, Žino-
ma per garsius darbus. Kada Vokieczei nupustijo szaurinę Lie-
tuvą, tai dar vis nesutrėszke Lietuviu tautą, bet iszkėle n'isz-
trivojamus piktumus ir verksmą. Tai buvo rudenyje 1236 mete,
kad visą Lietuva kuri nebuvo pakliuvus; į nagus neprieteliu,
valde garsus ir narsus kuningaiksztis Ringaudas, kurį Lietuviu
tauta buvo pasiskyrusi per karvedį priesz savo žemės neprie-
telius. Ką jis atliko del savo teviszkės veikei paregėsime.

— 101 —

Visi griebšs už ginklu, geru protu paklausydami savo ku-
ningaikszozio, balso (kuriam pakajingūse laimės laikūse nela-
bai buvo paklusnus.) Ir tada žemėje Ringaudo susirinko stipri
ir aitri kareiviszka syla, ir Lietuvei trauke priesz Vokieczius.

Prie Raktes pilies susitiko abidvi kariszkos sylos. Kur
Raktės pilis stovėjo, randas szendien nevienokios dumos. Anks-
cziau mislyjo, kad Raktė yra darbanyksztė sen-Saules dvaras
(vokiszkai „Alt Rahden“), bet naujam isztyrinėjimui daugiaus
tikim, kad minčta pilis buvusi tūkart Žagarės valscziuje prie
Szventos upės. Cze atsitiko muszis ant Gyvasties ar smerties
dienoje szvento Maurikaus 22 Septemberį 1236.

Per szį muszi iszsireiszkė, kad Lietuvei pasislėpę placzioje
girioje, užgulė vienu kartu isz visu pusiu Vokieczius. Ant abid-
vieju pusiu buvo vyrai karese pripratie, ant abieju žinojo, kad
nū prieszininko n6ra malonės laukti; muszis buvo baisus, ir ga-
Ijo baigtis tiktai isznaikinimu ar vienos ar antros sylos. Ilgai
svarstėsi pergalė, galiausei Lietuviams teko pergalėjims. No-
prosnai „kardo brolei“ szaukė saviems kareiviams; „pirmyn! pir-
myn! Szventas Maurikai į pagalba mums,“ Bet jiems reikėjo
pasitraukti. Ant muszio lauko krito didis mistras Volkvins, prie
ko Vokieczei pamete visą vilti. Pradėjo bėgti, ir Lietuvei pa-
dar6 saviems neprieteliams skardynę. Ten krito lig 50 „kardo
brolu“ drauge su visais, kurie buvo isz Vokietijos prie tos kry-
žiaus kares prisidėję ir daug tukstancziu vokiszkuju kareiviu.
Visą Vokiecziu kareiviszka Galybė tape isznaikinta; tik rets b6-
guns pranesze į Rygą žinę apie nelaimingą muszį, kur veik visi
„kardo brolei“ buvo už savo bjaurius darbus galą gavę.

Tasyk galėjo dumoti, kad Vokiecziu virszponystei Balto-
sios juros pakraszczūse bus galas, bet buvis kitaip nukreipė tą
visą iszeigą. Priežastis buvo tokios. Pirmutini kartą Lietuvė!
karėje prie pyles Raktes tiek daugel savuju pražude, kad Rin-
gaudas tūjaus po musziui negalėjo įsilauszti į pacziu neprieteliu
valstiją. Tam reikėjo surinkti naujus kareivius. Bet jo valdže
ant Lietuviu nebuvo stipri ir įgijusi tiek galybės, kad tie butu
klausę jo paliepimo. Per didi pergalėjimą prie Raktes buvo
baisingasis pavojus nū Lietuvos nuverstas, ir didesnė dalis Lie-
tuviu prie tolesnio kar6s vedimo neprisidėjo. Nekurie Lietuviu
kuningaikszczei ir didžiaponei atsiskyrė nū Ringaudo, jieszko-
dami kitur savo pacziu pelno. Ant galo, didesne dalis karei-
viu turėjo traukti priesz nekurius Rusu kuningaiksztėlius, kurie
vien val brovės į Lietuvą. Sylingas Volinijos kuningaiksztis

= 1085

Pietinėje Lietuvoje dare Lietuviams daug rupesties, ir todėl ne-
buvo galima suspėti isznaudoti visas sylas priesz Vokieczius.
Paskiaus butu nusitikusi, kad „Kardo broliams“ nebutu sekęs
didis pulks palydovu nū lauko. Po muszio prie Raktes, minšta
„kardo broliu draugyste“ negalėjo pastovėti, taipgi turėjo pulti
ir visa Vokiecziu valstija Baltosios Jurios pakrasztyje. Tegul
tą paaiszkinsim, ant pareikalavimą popiežiaus o antras kada
kardininkų ordenas, teip vadinamas Vokiecziu Ordenas katras
buvo apsimetęs Prusijoje susivienijo su kardo broleis po vienu
mistro- vadovistę. Zeme anu buvo netik Baltijos pakrasztyje,
bet ir Prusijo. Prusu ordenas siunte naują sylą į Livoniją, isz
kur Vokiecziu valdžia vėl atgijo.

Bet Lietuva per didį muszi prie Raktes, buvo nū Vokie-
cziu apsergėta.

Karalius Mindaugas.

Tu laiku, kaip Vokiecziu kareivei rinkos į Baltijos pa-
krasztį Lietuva neturėjo nei viena virszesnį valdoną. Ji buvo
sudėta 1sz daug mažu valstija kur valdonams buvo titulas dū-
tas „kuningaiksztis.“ Nekuriose vietose nebuvo kuningaiksz-
cz10, bet ta vieta valdybos priderėjo didžiavyriams. Kunin-
gaikszczio galybė buvo stipri tiktai karės laike; prieszingai pa-
kajingosia dienose jo valdže ir Galybė buvo menkai jaucziama.
Ta žine Lietuviu „kuningaiksztis“ lyginos arba panėsz6jo Vo-
kiecziu „erzogams“ seniausūse laikūse.

Lietuva buvo padalyta į mažas valstijas lygiai kaip sena
Grykonija. Taipjau kaip seniemsiems Grykonams, ir Lietuviams
buvo visokie ryszei, kurie jūs suriszo į vieną draugiję. Szis ry-
szys buvo: draugiszka viena kalba ir draugiszkas vienas tikeji-
mas. Bet kad Lietuviams pradėjo kilti nesibaigentes kares su
kaimynais, tada augo kuningaikszeziu galybe: narsus ir iszma-
ningi vyrai kares vadovai buvo tautai naudingi ir reikalingi.

Tankes kares kurios Lietuviams reikėjo vesti priesz kai-
mynus, jiems dave gera pamokinimą, anie regėjo, kad nū skirs-
timą pastojo visas krasztas pustas, bet nū vienybės prigulėjo
stiprums. Nekuriems mažiems kuningaikszcziams, kurie karęs
ant savo rankos vede, ne buvo laimės, siuncziant Lenkams ir
Rusams didelius kares pulkus priesz Lietuvos szonus. Lietuvei
pradėjo suprast, kad suvienavimas visu valstijų po vienu val-

— 12

donu butu labai naudinga. O įpatingai pasitvirtino nū to laiko
kada Baltijos pakrasztije Vokiecziu kardininkai dvi valstijas
gruntavojo viena Vidžemė o antrą Prusijo, katros 1237 m. su-
sivienijo ir priesz lietuvius piktą karę vede. "Ta kart Lietu-
viams grumzde pavojus isz visu pusiu, ir tauta pradėjo kasdiena
aiszkiau suprasti, kad tik susivienyjimas visu Lietuviu gali dūti
pagalbą. '"Tūkart reikėjo tiktai rastis stipriam vyrui, turincziam
reikalinga dvasios dovaną, dėl atlikimo didžio darbo.

Ir Lietuviu tautai ant laimės toks vyras rados. Tas buvo
Mindaugas sunus didžio kuningaikszczio Bingaudo. Jis pa-
stojo didžios Lietuvos valstijos gruntavotoju. Kaip visi val
stiju gruntavotojei anūs, vargo laikūs, nebuvo Mindaugas vyras

inksztos szirdies, bet kietas stiprus, savo ranka sulaužo priesz-
tarautojus, ir kur gal savo sumanumu mok vislab ant Lietuvos
labo sunaudoti, naujūse laikūse vadin tai diplomatije, bet senūse
laikūse tas viskas vadinos prastais Žodžeis. Mindaugas nebuvo
vienpusiszkas valtijos vyras, katrą koksai kerginis prieszinin-
kas butu apviles. Ir taip kad tautos supratimas ir misles jo
darbą rėme. tai jis pilnai dasieke savo mierį. Mažu kuningaiksz-
cziu galybe krito ir visa Lietuvos žeme tapo suvienūta po vienu
galingu valdonu, Mindaugu. Jam visi mažesni kuningaikszte-
lei pasidavė ir priežadėjo jo valės klausyti.

Ne vien Lietuviu žeme tapė suvienūta po valdže Mindaugo:
naujei Lietuvos valstijei prigulėjo didi plotai Rusu žemes. Ne-
kurie nū tu prigulėjo Lietuvai jau nū senu laiku, senei jau buvo
nū Lietuvos kuningaikszcziu užimti ir valdomi, nekurius pats
Mindaugas įėme. Lietuvai buvo privienūta visa Baltoji Rusija
su miestais ir gubernijoms Vitebsku ir Minsku, kur ir dalis
Mažosios Rusijos buvo Mindaugui savo virszvaldybą pavede.
Szios naujos valstijos stalyczia buvo Novgrodek, kursai sto-
vėja ant rubežiaus tarp Lietuvos ir Baltrusiszkojo provinco.
Antra stalyczia arba sosto pilis buvo Kernava, katra buvo tik-
roje Lietuvoje. Bet Mindaugas užsilaikė Novgrodeke, o szis
buvo valstijos vidurije, ir buvo atstu nū sziauriniojo rubežiaus,
kur tankei įsilaužė Vokieczei ir kardo brolei.

Lietuvos augims padare rupestį visiems aplinkiniems kai-
mynams. Stipresniūju nū tu buvo Volinijos ir Galicijos ku-
ningaikszczei, broliudu Danielis ir Vasilka, (Galicijos valdonas
Danielis vadinos savę karaliumi). Abu buvo narsus kareivei,
ir už visus to laiko Rusu kuningaiksztėlius turėjo didžiause ga-
lybe. Jau seniau nekurį sykį buvo jie kariavę priesz Lietuvius,

— 4181 —

bet ne įstengė sulaikyti Lietuvos augima. Todėl Danielis pra-
dėjo dumoti apie didi susivienyjimą piesz Lietuvius o antra apie
Lietuvos suskaldimą. Greit atėjo iszdavinga valanda.

Mindaugas savo gimines pakėlė po savim per kuningaiksz-
t6lius, vildamies. kad tie bus paklusnus ir ne mislis pikto priesz
jo valdžią. "Tarp kitu jis buvo pakėles savo brolio sunu ind
vilą per kuningaiksztį ant Polocko, ir ant Žemaitijos buvo už-
kėlęs per valdininka savo brolį Vikentą bei antro brolio sunu
Edevidu. Bet Mindaugo nusitikėjims neiszsipildė : szie giminės
taip kaip ir svetimi dumojo. sauvaldytis ir neklausiti Mindaugo,
Mindaugas todėl jūs nukėlė nū urėdo ir pasiunte karauti priesz
Smolenską, sakydams: „Ką katras jims, tai gal del savąs pasi-
laikyti!“ Vienok atkeltiejie nebuvo pakajingi, bet bėgo į Vo-
liniją bei Galiciją, susitelkti talką priesz Mindaugą. Karalius
Danielis buvo apsivedies su Tautvilo ir Edivido sesere, ir todėl
jis su didele linksmybe davė szvogeriui stiprę kariauną, su kurę
turėjo vilti apversti Mindaugą. Bet pažydamas prieszininko ga-
lybę ir isztvermę, Danielis godojo sav karės draugus. Jis mal-
dikavos prie visu krikszezioniszku kaimynu, idant tie keltu naują
kryžiaus karę priesz pagoniszkaje Lietuvą, greitai sutare Pins-
kos Rusu kuningaikszczei su Lenku kuningaikszezeis kurie buvo
Lietuviu kaimynai, ir Livonijos ordenas. Priesz sutarti nubėgo
Tautvilas į Rygą pas kardo brolius ir priėme krikszezioniszką
tikėjimą. Tūmet buvo visi kaimynai priesz Lietuvą suvienūti.
Prie to buvo patis Lietuvei sure yėi ir padalyti. Vikintas
gavęs nū Danielio didelius turtus gryžo atgal į Žemaicziu ir
Jatvėžu žemę sukelti maisztą priesz Mindaugą, kas jam isz da-
lies ir pasiseka, labjaus Jatvėžijo. Visi buvo sugatavoti steng-
ties priesz didvaldystę Lietuvos.

Mindaugas apie tai pasidumojo ir tūjaus suprato ko jo
geri kaimynai geide. Jis apsirokavo, kad kare priesz visus ne-
prietelius vienu kartu yra per sunki. Todėl jis jieszkojo su-
skaldyti savo neprietelius. Pirmiaus jis protingu iszaiszkinimu
bey dovanomis atskyrė Lenku kuningaikszezius nū susidrauga-
vojusiuju, kurie buvo neprietelei Galicijos karaliaus jau isz senu
laiku, tada prasidėjo Mindaugo susikalbėjimai su Livonijos or-
denu. Kodėl ordenas kariavo priesz Lietuvą buvo ant pažuros
tas siekis, kad paversti Lietuvius į krikszczionis. Taigi idant
ir su tais neprieteleis pareiti į sandorą, Mindaugas prisisiule pri-
imti katalikų tikėjimą. Ordenas nemeilei ant to žiurėjo, vienok
nedryso tokiam pasiulyjimui prieszyties, nės kitaip butu juk

a

turėję prapuldyti savo pamata. "Tūmet tikėjimo dvasė buvo
stipri ir prigulėjo nū popiežiaus. Popiežius visus stabmeldžius,
katrie kriksztijos prišme po savo globa. „Kardo brolei“ kuriu
visa galybė tik ant tikėjimo buvo paremta, jei tok; Mindaugo pa-
siulyjimą butu atmetę, tai iszkarto butu savo galybės nustoję.
Kardo brolei buvo priversti, nū tu, kurie krik ztydinas neimti
žemę nei turtus. Kardo broliams meiliaus buvo iszsiusti pulkus
plėsziku į Lietuvą, Mindaugas isz naujos siulo į dovaną neku-
rius žemes krasztus, ir Kardo: broliams daugiaus nieks neliek,
kaip padaryti su Lietuva pakaju. Ant Mindaugo praszymo at-
važiavo isz Livonijos Ordens meisteris, Stirlandes Andriejus
alydčtas daug kardo broliu: Mindaugas priima jūs su dide 1sz-
ilmė ir visus szaunei pavaiszina ir apdovanojo. Cze tape nu-
sprenstas pakajus. Mindaugas pageidavo, kad jam prie krikszto
iszpraszytu karaliszką vainiką, ką Ordens meisteris ir prižadėjo.
Popiežius Inocents IV buvo džiaugsmo pilnas isz tokios žinios.
Susyk užtvirtino jis Mindaugą per karalių ant Lietuvos. Po-
piejųs uždave Kulmijos vyskupui Heidenreichiui iszpildyti
riksztymo ir karunavojimo ceremonijas.

Buvo didi szvente Novogrodeke 1252, kaip Kulmijos vys-
kupas kriksztyjo Mindaugą. Ant szventeš buvo įsiradie, didis
mistras, Livonijos ordens meisteris, Rygos vyskups, didis pulks
dvasiszkuju ir nesuskaitomos daugybės Lietuviu. Kriksztynos
nusidavė ant didžiosios ulyczios priesz pilį. Ten tape kriksz-
tytas Mindaugas su jo mylima draugalka Marta ir 600 Lietuviu
didžiavyriu bei kareiviu. Po kriksztyjimo atsitiko karunavojimas,
ir Lietuva įstojo į krikszezioniszku karalyseziu pulką.

“| Mindaugui sekės lengvai, pergalėti savus prieszininkus,
Tautvilas iszbėgo isz Rygos pas savo tėvo brolį Vikinta į Že-
maitiją ir abu kaip Volinijos taip Galicijos kuningaikszcziu trau-
kės priesz Mindaugą kariauti. Bet paskutinis jūs pravarė be
didelios musztynės. Žemaiczei ir Jatvegei atkrito nū Vikento ir
Tautvilo ir vel prisiglaudė prie Mindaugo. Abudu Mindaugo
prieszininkai turėjo iszbėgti į Volinija. Volinijos ir Galicijos
kuningaiszczei norėjo vėl keltis į karę. bet neturėjo lukesties
įveikti Lietuvą, tokiu tai atvėju abi pusės nusprende pakaju ir
patvirtino suženidami savo vaikus.

Taip buvo visos bėdos nū Lietuvos nuverstos, ir jos pa-
gelbėjo Mindaugui pasikelti.

— 106 —

Žemaicziu kares.

Lietuvos valstijos gruntavotojas, karalius Mindaugas, pri-
imdams krikszczoniszką tikėjimą (1252), padare su Vokiecziu
ordenu amžiną pakaju. Vienok kare pasikele isz naujo. Kad
mes pažvelgiam į to laiko abieju valstiju rubežius, tai aiszkei
matome, kad pakajus nei jokiu budu negalėjo pastovėt. Tegalėjo
tik amžinos piktos kares buti, nū ko nei viens nei kits skirtis ne-
galėjo. Czion buvo sekanczios priežastis.

Tarp abidvieju Vokiecziu ordeno valstijų, Prusijos ir Livo-
nijos buvo į tarpą įsprausta viena dalis Lietuvos žemes, taip
vadinamoji Žemaitija (kuri yra dale nu szendienines Kauno gu-
bernijos ir Ryt- prusu). Žemaicziu žeme (kuri lotiniszkai ir vo-
kiszkai vadinos Samogitija) skyrė Prusiją nū Livonijos, todėl
truko susineszimas abidviem suvienūtoms valstijoms kryžoku
ir tarp kardo broliu. Vasaros laike galėjo susineszti laivais per
Baltaje Jurę, bet žiemos laike ir tas kels buvo sunkus ir prie-
gadings. Nū to suprantama, kad ordeno valstijai ant to daug
prigulėjo paimti Žemaitiją. Be jos negalėjo tvirta ordeno val-
stija pasigruntavoti. Kiek kartu butu buvie Vokieczei sumų-
szami per Lietuvius, kiek kartu nebutu prižadėjusi szventa pa-
kaju, nepergalimas reikalas jūs priespaude, jei butu galeję savo
rankoms įveikti Žemaitiją. Taipat suprantama, kad ir Lietuviu
valstija ne galėjo nū jos atsižadėti, o kad Lietuvos valdons at-
sižadėjo, tai patis Žemaiczei prieszinos Vokiecziu jungui.

Lietuvos dabiszki reikalai, but pagėrėję jei Latvija nebutu
kritusi į Vokiecziu rankas, tai Lietuva butu rubežiavusi su Bal-
tijos jure. Kaip greitai Lietuva sustiprėjo, tūjaus jei kėlės po-
litiszkas privelyjimas, atimti Vokiecziu ordenui tą szaką tautos,
katrą Lietuv! Llatviu tautos silpnūse laikūse nū tos buvo ati-
trauktos. Be to dar Latvijos privienijimas prie Lietuvos, dėl
paskutinio užplaukimo buvo reikalingas. Po Latvijos suvieni-
jimui, Lietuva butu iszsiplatinusi iki Baltijos jurei, czion būtu
pasiekusi politiszką rubežių ir aisidengusi „sav jūrės kelią. To-
del nera dyvai, kad Lietuva ne užmirszo Latvijos iszvalnyti isz
po Vokiecziu valdibos, del Lietuviu Latviu tautu suvienijimo.

Minėta priežastis veikei parodė savo spėka. Mindaugas
prie sulygmės ant pakajaus su Vokiecziu ordenu buvo prisiža-
dėjęs dėl jo nekurias aukas. Jis netik ką buvo prišmęs kriksz-
czioniszką tikėjimą, kas jo pavaldiniams buvo priesz, bet buvo
attidavęs Vokiecziu ordenui nekurius žemės krasztus pietūs, vi-

1 —

durinę Kuržemę, Auksztaję-Kuržemę ir vieną dalį Žemaitijos.
To reikia priminti, kad atidūti plotai Knržemes ne besugryžo
Mindaugo rankosna: jie jau buvo seniau nū Vokiecziu įimti; tie
privertę Mindaugą prie pakajaus darymo tikt patvirtinti tą at-
ėmimą. (Szis atsitikims parodo, kad Vokiecziu ordenas norins
ir buvo į Latviją įsiveržęs, bet vis nesirokavo Latvija savo pa-
imta Žeme be patvirtinimo didžio Lietuvos kuningaikszezio.)
Nū aukszcziaus minavotu auku visuskaudingiausis buvo patro-
tijimas Žemaitijos, bet Mindaugas tą buvo aukavęs del iszgelbė-
jimo Lietuvos.

Vokiecziu ordeno džiaugsmas dėl įgijimo Žemaitijos buvo
didis. Dabar buvo įvykęs ju geidžiamasis suvienavims Prusijos
ir Livonijos, bet vėl buvo bėda, nės vislab reikėjo stiprinti. Or-
denas stengės naujei įimtam kraszte įsitaisyti savotiszką valdže,
pradėjo budavoti pilis, Memelburgi ir Georgenburgi, ir per tai
įgijo valną kelionę per Lietuviu žemę. Taipjau pastate daug
gu pietinėje Kuržemėje. Žemaicziams užpūlė sunki nasta.

'okiecziu ordenas ateme jiems visas gerases žemes 0 likuses
apkrovė mokesczeis ir visokioms tarnystems. O Lietuviams už-
stojo kialią Niamunu į jurę.

Ant laimes Žemaiczei buvo narsus kareivei, ir jie nepakel-
dami nasztas, kokes Vokiecziu ordenas uždėjo susitarė prieszįties.
Karalius buvo jūs prastojęs, jie iszsirinko sav vadovą ir ant
savo rankos traukė į karę, kursai pateko daug metu. Isz Že-
maicziu atsirado daug geru vadovu isz kuriu labjaus paminėtins
Alemanas, kurs buvo nū. Žemaicziu godojams ir garbinams
per visą pasikelimo laiką. Pirmūse metūse neatsitiko didelės
musztynės. Kare isz dalies buvo sziokis, Žemaiczei įsilaužia į
Vokiecziams prigulinczę Kuržemę kurie laikės su Vokieczeis
vienybėje, tū po to vel Vokiecziu Riterei bei minykai įsilaužė
į Žemaicziu žeme, taipat plėszdami ir degindami, prie ko miny-
kai vis pirmieji buvo mesti ugnį į gyvenimą nekaltio Žemsiczio.
Po to vieni ir kiti laimėjo ir prakiszio. Baigenties 1257 me-
tams sutarė ant 2 metu pakaju. Abidvi pusės griebėsi isznau-
dot szį laiką. surinkti kiek galint dideles sylas ir tada vienu
didžiu spiriu padaryti visoms karems galą.

Žemaiczei tais6si per pakajaus metus, geriaus į karę, bo
karę, katroji po sądaros laikui atsitiko, žemaiczei laimėjo. „Ju
kares pulkai nebuvo didi, likos tik, kad Mindaugas jiems slapta
buvo siuntęs į pagelba savo stipriausius kareivius, bo kitaip ne
butu laimėję Žemaiczei. Pirmasis didoks susimuszims atsitiko

— 108 —

po Szkuda, Lietuvoje netoli nū Szventupės, Heilige Aa. Or-
deno spėka, kurę vedė komturas Bernhards von Haarens, tapo
sumuszta. 35 ordeno riterei ir didis pulks prastu kareiviu pra-
žudė savo gyvybę. Nū szitos pergales kruptelėjo Vokiecziu
valstija, isztraukė ritteriams dalį Latvijos, Žemgalei po to pra-
dėjo tvertis už ginklu, kad galėtu nusikratyti Vokiecziu jungą.
Bet daug didesnį trinkį sulaukė Vokieczei sekanti metą.

Tūmi laiku buvo per ordensmeisterį ant Livonijos Buchar-
das von Hornhausen. "Tas supulkavojo didelę spėką isz Vidže-
mes ir Igaunijos. Susivienija su Vokieczin pulku, kurį vedė
komturas von Haarens. Katras vedžiojo Vokiecziu pulkus isz
Kurszo. Isz Szviedijos attraukė erzogas Karolis padeti Vokisz-
kiems riteriams į szę naują kryžiaus karę. Isz Prusijos atvedė or-
dens marszals Botelis didį pulką kareiviu, prie kuriu buvo
prisidrauginę kryžiaus kareivei Isz visu krasztu krolietijos: Ant
galo susivienijus visoms toms spekoms prisidraugavo ir Kursze!
arba Kurai. Kurszei, kuric apgyveno vidurinę Kuržemę, pirmiaus
prigulėjo prie Jgauniu tautos, bet po dalei buvo perlatviūti arba
sulatvėję. Jie tankiausei davės prisivilioti ant Vokiecziu pusės,
skirdamiesi nū kitu Latviu ir tūmi palengvino Vokiecziams už-
laikyti valdžę.

Kaip Žemaiczei iszgirdo Kursziu uszsilaikymą prie Vokie-
cziu, jie paszėlo ir įsilaužė į Kursziu žemę ję Isznaudojo. Že-
maiceziu spėka skaites 4000 vyru. Juk tai nebuvo daug, bet
szie vyrai buvo stiprus ir narsus kareivei. Žemaicziu pulks pagal
tą laiką kaip pratęs apipleszė didelį kraszta Kuržemes, paim-
dams į nelaisvę daug Kursziu moteru ir kudikiu. Sziam pulkui
S skubinos ordens meisteris Hornhausen su suvienūta Vo-

iecziu kariauna. Prie Durbes ežero, netoli nū Durbes piles,
abidvi kariaunos susirėme, ir nusitiko didis muszis 13. Julijaus
1260 metą.

Žemaicziuj vadovai, suprasdami kariauti ir pažindami savo
neprieteliu stipreję pusę, buvo apsirinkę pelkėtą vietą, kur sun-
kei apszarvūti žirgai ir raitelei negalėjo nieka veikti. Vokiecziu
vadovai nevienaip dumojo. Nekurie nū ju, katrie pažino kares
su Lietuveis, užmanė nusėsti nū žirgu, ir pradėti karę pėsti,
kaip ir Žemaiczei darė. Vienok erzogs Karolis Ulfsons ir daug
kitu prieszyjosi tam užmanymui, pasiliko rie to, pasilikti ant
žirgu. Antras aprokavimas katrą sprende okiecziu kares v8-
dovai buvo dar kvailesnis. Kurszei pareikalavo, kad jie tiktai
po toms iszlygoms draugė į karę priesz Žemaiczius trauks jei

— 1039 —

kryžiaus kareivei prižad nū Žemaicziu atimti ju paczes ir vai-
kus ir atidūti be apmokėjimo. Tas pareikalavimas Kursziu buvo
labai teisings, juk Kurszei buvo savo paczes ir vaikus vien to-
del patrotiję. kad jie draugavos su Vokieczeis. Bet Vokieczių
kares roda aprokūdama pergalę ant savo pusės, atsakė Kurszių
pareikalavimą ir nusprende, kad Kurszei savo giminę tures patis
iszpirkti, jei po akiu esancziame muszyje nū Lietuviu butu
ir atimti, Per tokį Vokiecziu, kares rodos nūsprendima, Kurszei
supyko ant Vokiecziu, ir sutare atsimesti, jeigu muszis maždaug
kreipses Žemaicziams ant gero.

Muszis jau isz pat pradžios Vokiecziams nesisekė. Ju žir:
gai sukrito į pelkėtą žemę, kas jiems neleido greitai pulti ant
Žemaicziu. Žemaiczei tūmi pasinaudojo apstodami Vokieczius
isz visu pusiu. Buvo matoma, kad Vokieczei muszį nelaimės.
Kurszei tai matydami ilgiaus nelaukė. Baisei muszdami ir rek-
dami jie brukos Vokiecziams virszum, isz uszpakalio, kurie tū-
kart isz visu pusiu buvo įrakinti. Asztūnes adynas traukės mu-
szis, ir kas isz Vokiecziu į tą laiką nepabėgo, tas krito ant mu-
szio lauko. Ten krito Livonijos ordens meisteris von Horn-
hausen. Prusijos ordens marszals Botelis. Livonijos ordens
marszals Rise, erzogs Karolis Ulfsons su visais savo Dėnais,
(tokiu budu tas narsus muszis ant ilgu laiku iszvijo 1sz musu
kraszto nelaimę), toliaus 150 riteriu, pulks svetimu kryžiaus
kareiviu ir tuksianczei kitu kareiviu (kūrius nieks nesuskaite).
Baisus likims buvo nekuriems sugautiems riteriams. Asziūnis
sudegino, kaip apierą Lietuviu dievams, szesziems tapė nukirs-
tos kojos ir rankos ir kunas į keturės dalis sukapotas. Kur-
szei už savo pagelbą atgavo savo paczes ir vaikus be isZpir-
kimo piningu.

Durbes muszis sukrate ordeno valstiją iki pamato. Prl-
spaustos tautos sukilo ir padare maisztą priesz Vo ieczius netik
Livonijo bet ir Prusijo. Taipgi didžios atmainos pasidare paczio
Lietuvo. Mindaugas, segaainis, kad visa Lietuviu tauta prie-
szijos krikszczioniszkam tikėjimui, jau senei buvo padumojęs nū
tos atskristi, o tad žinoma, atnaujintį karą su Vokiecziu ordenu.
Dabar jau buvo laikas atėjęs. Mindaugas sugryzęs prie savo
senovės tikėjimo, atmete ir ni popiežiaus dovanotaji karaliaus
titulą. Ir nū to laiko Lietuvos valdonai, vėl savę didžeis
kuningaikszczeis vadinosi. Mindaugas iszkarto tverės už ginklo,
suvadino kareiviszką spšką (sylą) ir įsilauže į Prusiją.

Vokiecziu ordenui tada grumzde galas ir prapultis. Že-

— 110 —

maiczei tapė nū Mindaugo vėl priimti. ordeno pilis kaip Prusi-
j0, taip ir Livonijo viena po kilos krito į rankas Lietuviu bei
Latviu ir ordens ritterei tapo nū Lietuviu daug musziūse perga-
lėti ir sumuszti. Veltu ordenui ėjo į pagelbą nekurie lenku ku-
ningaikszczei (terp tu Mazovijos kuningaiksztis Zemovitas) ir
senasis Mindaugo neprietelius, Volinijos kuningaiksztis. Priesz
Volinijos kuningaikszti Mindaugas siuntinėjo mažus pulkus tik-
tai del atsigynimo, Lenku kuningaikszczei tapo nū Mindaugo
pilnai sumuszti. Mazovijos kuningaiksztis Zemovyts pūle mu-
szije, 0 jo sunus Konrads tapė paimtas į nelaisvę. Baigentis tam,
Mindaugas sutar6 į draugystę su Novgorodu, ir sukalbėjo už-
Aa ant Livonijos, o ten padaryti galą Vokiecziu valdybai.

aip tikos 1262 mete. Mindaugas su savo kareiveis nuėjo lig
Cezei, bet Novgorodiszkei nepriebuvo. Tie kur buvo užsima-
rudiję ir tas tą siki iszgelbėjo Vokieczius. Mindaugas, suviliotas
per Novgorodiszkiu žodžio nelaikymą supyko, greitai traukė at-
gal į Lietuvą, ir turėjo traukti priesz Volinijos kuningaiksztį
ir kitus kaimynus. Po to Novgorodiszkei, pribuvo vienok jau buvo
per vėlai.

Todėl grumzdenczoji baisibė, ordeno valstija, nebuvo
galutinai isznaikinta, ir galėjo kiekvienam laike vėl atsinaujinti.
Ir vel atsitropijims Vokiecziams ant laimes anksztybas smertis
Mindaugo.

Mindaugo smertis.

Mindaugo galybe 1262 m buvo atsiekusi aukszcziausi laip-
snį. Visi kaiminu susidraugavojimai priesz Lietuvą buvo isZ-
skirti ir isznaikinti per Mindaugo gudrybę bei Lietuvininkų ga-
lybę. Vokiecziu ordenui taip Prūsijos o labjausei Livonijos
grumzde galas, pasidavusios tautos buvo nukracziusios Vokieoziu
jungą ir griebės prie savo įrankiu; priegtam ordeno pulkai ta-
po tankei pamuszami, Mindaugui reikejo surinkti tiktai stiprę-
kariauną Livonijos ordeno valstija butu buvusi nuversta. Ma-
žesni Lietuviu kaimynai buvo visi paveikti; tik pietūse Volini-
jos ir Galicijos karalius Danielius, narsus vyrs, su pergalinga
dvase gaiszino Lietuvos augimą. Vinok Danielio gyvastis ėjo
galop, 0 p jo smerties reikėjo nupulti galibei, kurią tas garsus
karvedis buvo davęs Volinijos ir Galicijos valstijei. Ant kurios
Mindaugas mažai teatbojo: niekur nesirado spėka arba jam ligi ga-

— 111 —

lybe. Rusija, Lenkija ir Vokietija tame laike buvo suskaldytos
į daug mažu valstijų, ir nei artimesnios nei tolimesnios kaimynu
galybės nebuvo tokios, kuri butu galingesnė buvusi už Lietuvą.
Nera padyvu, kad Mindaugas nū savo galybės gavo vis aukszte-
snę pajegą. Senūse Rusu metraszeziūse skundžias ant jo didžios
puikibes kurę Mindaugas tūlaik pradėjo paroditi. Nei jokio pa-
siprieszinimo jis daugiaus nebijojo; jis jautė savo galybe, galys
pergalet, visus neprietelius isz kurios pusės tas ir ateitu. Jo
kiltis buvo žydinti; jis turėjo vieną sunų isz pirmos paczios ir
du jaunus sūnus isz antros, prie to rados nekurie kiti kilties
gentis. Žydinti ateitė jo namu buvo tvirtai. Rymijonu daini-
ninks. Ovidijus kūlaik ant savo laimes saviems vaikams dėjo į
burną pergalvingus žodžius pasididžūjenczios Grykonės.

Major sum guam cui prossit fortuna nocere.

Szie žodžei kurie pripildė Mindaugo jausmus, taipgi ir jo
darbūso pasirode: Auksztesnis esmi už tūs, kam Laima galėtu
kenkti! Kas butu galėjęs dumoti, kad viskas taip iszgastingai
baigsis!

Pakol pradesime apsakiti Mindaugo namu tragiszką gala'
mums reikia priminti tą įpata, katra szoje bėdu likimo valandoje
nuveikė darbą.

Isz visu Lietuviu galunu, Mindaugo laike, kurie buvo Lie-
tuvoje ir kaimynu žemėse szlovnus, visuszviesiauses ir tautos
mylimiausias buvo Daumantas, kuri Mindaugas buvo iszkėlęs
per Nalszeziavos kun:ingaiksztį. Jis buvo skaistus, dailus vyras,
musziūse buvo jo kareiviszka syla galinga, už kurį nei vienas
galėjime nebuvo pirmesnis. Nū jo galėjimo yra nekuris pasa-
kojims. Pasako, kad jis karta su 60 vyru vijos Vokiecziu or-
deno kariaunąę kuri buvusi 800 vyru; Daumantas jūs pavijęs ir
į plenta sumuszęs. Kita kart jis su devynes deszimt vyru už-
kariavo 700 ir tt. Nemaž pasididžiūjęs priesz patį Mindaugą,
vienok jis todėl buvo prielankus žmoniems oO ypaczei mokėjo
įgyti savo pavaldiniu ir kareiviu meilę. Jis buvo apsivedės su
Mindaugo antros paczios jauna ir skaiscze seserimi |||

1262 mete numire Mindaugo antra pati, ant palaidotuviu
atvažiavo nabaszninkes mirusios, jaunoji sest Daumanto mylėta
draugalka. Vienok kad atszventus szermenis ji pasikėlė važiūti
namon Mindaugas abskelbs, kad nabaszninke mirdama esanti
jam uždavusi po jos smerties turįs jis apsivesti su JOS Jaunės-
neje sesere, todėl vien kad ji busenti jos vaikams geresnė. Ar

— 112 —

Daumantienė prieszinos tam apreiszkimui nera žinios, jos pasiprie-
szijims jei nebutu gelbėjęs. Mindaugas savo valdoniszkaje syla
apskelbė, kad ji ėsanti nū Daumanto atskirta ir pasiliek jam
per paczę.

Daumanto garbė buvo smertnai užgauta. Padonystė priesz
žemes Valdoną. tūmlaik Lietuviu kuningaiksztį, nebuvo stipri kaip
vėliaus. Jo pavaldinei tūs laikus nebuvo užmirsze kūczės Min-
daąugas nebuvo virszvaldonas, bet jiems lygus. Vienvaldonyste
Lietuvos buvo jauna, ir todėl kiekvienam, užkorims naujo virsz-
valdono buvo nemeilus. Daumantas apsiėmė atkerszyti už jam
padaryta gėdą.

Bet kaip atsikerszyti? Mindaugo galybė buvo neįvei kiama.
Daumantas turėjo lukestį kad jam prisidraugins auksztoji ari-
stokratija (ponija). Visi mažieji kuningaiksztelei negalėjo už-
mirszt savo senesnio sauvaldimo, jiems didei nepatiko Mindaugo
virszvaldonystė ir įpacz paskujame laike, kada Mindaugo pasi-
didžiavimas buvo stiprei suaugęs, ir kada jis davė justi mažiem-
siems kuningaikszcziams savo virszvaldoniszkas tiesas. Bet visa
Lietuviu tauta laikėsi prie Mindaugo ir prie vienvaldystės. Ne
aristokratija, bet tautos nūmone dirbo del Lietuvos suvienijimo
ir per suvienijimą buvo Lietuva užtarta nū bėdu, kuręs reikėjo
kesti Lietuviu tautai nū kaimyniszku tautu. Prie to vienvaldyba
sergėjo Lietuvius ir priesz aristokratiją, ir ju nedorius iktolisz-
kus darbus. Taigi, kuningaikszczei negalėjo padaryti maisztą
priesz Mindaugą sziame laike, nės butu jiems padarie Gėda ir
maisztininkai tikt sav butu iszkadą pasidarie. '

Taip nujaute ir Daumantas. Likosi tiktai vienas atkerszi-
jimo mieris: sūkalbis po prisiekai atlikti žmogžudistę. Paželek
Dieve, slaunas Daumantas prie to tverėsi. Vadovų žmogžudistes
buvo Daumantas ir prie jo prisidalino gangreit visa Lietuvos po-
nija (aristokratija). Antras vadovas buvo Mindaugo brolio su-
nus: Žemaicziu kuningaiksztis Tranaitis, kursi tykojo ant didku-
ningaikszezio sosto. Teipjau ir antro brolio sunus Polocko ku-
ningaiksztis Tautvilas Esas buvęs draugininkas, bet atsitraukęs
nū sūkalbio. Sūkalbis dėlto buvo mierytas, nugalūti Mindaugą
drauge ir jo sunus. Palikti vaikus gyvus, rodes sūkalbininkams
nesa gerai, nes tie butu aikerszyję už savo tevo nužudymą,
taipgi butu užstoję kelį tiems, kurie tykojo Mindaugo sosto.

Bet kaip galėjo nusidūti, kad slaptusis didis sūkalbis pasi-
liko neįžiurėtas, asztriums akims Mindaugo? Gana dumojam,
jog Mindaugui apie tai tapė pridūta tamsi žine, bet jis buvo

— 113) —

per pasididžiūjąs tikėti, kad priesz jį iszsidrystu kas pakelti ranką.

Sūkalbininkams vel buvo negerums. Kiekvienam Lietuvos
kuningaikszcziui, 0 įpatingai pacziam karaliui arba didkunin-
gaikszcziui buvo savo palidovai, kurie buvo isz geriausiu ir nar-
siausiu viru. Sargybos sanarei buvo iki smertes atsidavę už ku-
ningaiksztį ir todel sūkalbininkams negalėjo pasisekt į savo sū-
kalb; įtraukti vyrus isz Mindaugo kariaunos. Todel kad tie
buvo iszrinkti nū savo pono, ir jie butu galėję iszreikszti visus
anu aprokavimus. Atrado priežasti. Mindaugą prikalbėjo kad
jis, didesnę dalį savo isztikimu kareiviu siunstu į karę priesz
Branskos kuningaiksztį, tarp kurio ir Mindaugo buvo rubežiaus
ginczai. Idant nei vienam nekeltūs piktos dumos, Nalsztszavos
kuningaiksztis Daumantas, su savo palidovais Mindaugo pulkui
ėjo drauge.

Szis pulkas isztraukė pavasari 1236. Kelionėje Daumantas
nelaukęs apgarsino kitiems vadovams, toliaus eiti ligei, jo sau-
žine jam gina, reikszdama nelaimę. Daumantas su savo palido-
vais gryžo atgal. Mindaugo pulko vadovams tas Daumanto atgal
gryžims pakėlė keistas keistas mislis, vienok jie nedryso per-
žengti paliepimą ir traukė toliaus.

Daumantas nesivėlino. (Greitai ir tykei sūkalbininkai isz
visu krasztu susirinkę apgul6 Mindaugo pilį. Ten tikos baisin-
gasis darbas. Mindaugas ir jo abu jaunesniu sunu pule per raz-
baininku rankas, "Tik senesnysis sunus Vaiselks, kurs prisilaike
prie krikszezioniszkojo tikejimo ir buvo pastojęs zokonįku, iszs-
sigelbėjo prie laiko. Jsz savo klosztoriaus iszbėgo į Pinską.

Toks galas buvo didžio Lietuvos valstijos gruntavotojo.
Lietuviu tauta iszgirdusi tokį baisų darbą pastojo lig apsvaigusi.
Iszkarto nebuvo nei vieno vadovo, kurs tūjaus butu pasikėlęs
priesz razbainikus. Bet bėdu versme Lietuvių žemėje su tūmi
ne pasibaigė. Tai iszkilo ginczas tarp Tranaiczio ir Tautvilio
del didžio kuningaikszczio sosto. Tautvilas nebuvo prisidėjęs
prie razbajaus, idant nesupykdinti priesz savęs Lietuviu tautą,
vienok dabar norėjo pasinaudoti razbainikistes vaiseis. Ant
Tranaiczio užsakimo abudu kuningaikszezei pribuvo su savo 52a-
lininkais, nusprensti Lietuvos perdalimą. Bet slapta kiekvienas
mislijo pagriebti savo rankosna visą. Graitei iszsiaiszkino, kad
suligyms nebuvo pasiektas, bet vienam reikėjo kristi: Galiaus
iszsirode, kad Tranaiczio kariauna, susidedanti isz Žemaicziu,
buvo sylingesne, taipjau ir Tranaitis buvo vienos tautos viras ir
su savo kareiveis kaip ir suaugęs pakajaus ir kares laike. Jo

š

— 114 —

kareivei buvo vyrai kurie, ant paliepimo ravo pono nesibaide
savo durtuvais perverti Mindaugo karaliszkaję krūtinę. Prie-
szingai Tautvilas, kursai valdė rusiszkaję dalį Lietuvos Polockos
žeme, jo kareivei isz didžiausios dalies Rusai, kuriems sn savo
Lietuvos kuningaikszsziu nebuvo taip stipro asabiszko ir tau-
tiszko riszio. "Taip tad Tautvilo artimiausiame pulke greitai ra-
dosi slaptingas atsiskirimas, bet Tautvilas turėjo vieną baisu į-
rankį. Jis galėjo sukelti Lietuvos tautą atkerszijimo del už nu-
galabijimą Mindaugo. "Tą jis ir mislijo padariti, bet jo mislis
ne pasiliko paslėpta. Nekursai rusiszkas bajors Prokopis, knrsai
buvo jo isztikims rodininkas, tą paslaptinę praneszė Tranaiczini
tas ir nemarudijo. Baisus grumzdimas ant Mindaugo razbaininkų
jūs priesz Tautvilą suvienijo, tie užgulė ir tą taipjau nužudė.
Tokiu budu įima Tranaitis Lietuvos didkuningaikszczio sostą.

Bet ar sziam, dvigubui razbaininkui buvo ant Lietuvos sosto
sėdėti? Ar Lietuviu tauta galejo kęsti, kad szie didgalvei did-
žiaponei kurie savo ranką buvo pakėlę priesz Lietuvos szlovės
ir galybės gruntavotojį, priesz tą kursai savo tautai buvo buvęs
kaip tėvas? Ar senuju kareivu, kurie buvo Mindaugui prisiekie,
už jį ant gyvasties ir smerties kovoti, palikti už savo pono
kraują be atkerszijimo, ir per tą padariti Lietuviu užsitikėjimą
visoms tautoms per apjūką? Tai nusprende seni Miudaugo ka-
reivei, koke diena susitarė ju keturi vyrai, pasiėmė ragūtines,
ir Tranaicziui bejojant į pirtį maudytis taji nudure.

Sudas priesz Mindaugo razbaininkus tūmi nepasibaigė. Vėl
kšlės viens Mindaugo atkerszytojas; tas buvo jo senesnysis su-
nus Vaiszelkas. Vaiszelkas buvo jaunesniūse metūs narsus ka-
reivis. kursai rupestingai savo tėvui visose karėse priesz neprie-
telius pagelbėjo. Paželėk Dieve Vaiselkas prie to apsiprato su
visokeis rustais darbais. ir likosi daugiaus nenumaldoms, kaip jo
tevas. Žmones tūczės kalbedavo, kad Vaisilkas esas nuliudęs
buves toje dienoje. kad jis nenužudęs arba neliepens nužuditi

mogaus. Tad nežinoma kokiūmi atsitikimui greitai jame atsi-
tiko permaina. Sziurpulis už griekus pereme Vaiselką, ir jis pri-
6me krikszezioniszką tikėjimą (nt Rusu stacziatikiu bažniczios),
atmetė savo ginklus, atsižadėjo nū'pasaules daliku ir pastojo
zokoniku. Taip jis gyveno kaip užmirsztas, bet jį isz užmarsz-
ties isztraukė baisusis nužudymas jo tėvo ir broliu. Į Pinską
iszbegęs, jis pradėjo rinkti karumenes pulkus. o kada iszgirdo
Tranaiczio mirį davėsi į Lietuvą. Noprosnąi Daumantas ir kiti
sūkulbininkai bandė surinkti kaveiviszką sylą priesz Vaiszelką;

— 115 —

noprosnai peike žmoniems, kad Vaiszelka priguli prie krikszczio-
niszkojo tikėjimo, kurio tūlaik Lietuvei dar neapkente: jo vienas
žodis, tartas lauže visus prieszgynumus. O tas buvo, Mindaugo
sunus. Lietuvei visu krasztu sukyla ir pereina ant jo pusės.
Pirmasis nū sūkalbininku, kurs suprato kad viską pražudys, tai
buvo Daumantas. Jis pažino Vaiszelka, ir todėl jam nieks ne-
liko, kaip bėgti isz tėviszkės. O tą jis padarė laiku ir su jūmi
kartu 6jo isztikimiejei palidovai. Daumantas iszbego į Pskovą.

Vaiszelkas jima savo tėvo sosta ir atmonija baisei visiems
sūkalbininkams; kurie nespėjo iszbegti isz Lietuvos. Nei vienas,
kursai buvo prisidėjęs prie sūkalbio ir kritęs į Vaiszelkos ran-
kas neiszliko gyvas. Tūkart sena Lietuviu aristokratija tape
je sutrankita ir lauszta. Tiktai Žemaicziu ir Polockos

uningaikszcziams buvo paliktos žinomos savastes, todėl kad
vietinei pritikimai reikalavo. Pabaigęs Vaiszelkas savo atkerszy-
jimo darbą. gryžo atgal į klosztorų, pavesdamas valdžę savo
sesers vyrui Szvarnui (karaliaus Danielio sunui) kurį Vaiszel-
kas buvo priemęs savo sunaus vietoję, nės Vaiszelkas nebuvo
apsivedęs ir neturėjo savo vaiku. Vienok Szvarnas greitai nu-
mirė, o kad Vaiszelkas atsisake nabaszninko jaunesnijį brolį Levą,
nekantrą vyrą priunti už sunu (įpedinį), tai Levas jį nu galubijo
prie vaiszios, į kurę Vasilką jis buvo užpraszęs.

Taip tai užgeso namai Mindaugo. Bet svarbus Mindaugo
veikalai, suvienijimas visos Lietuvos netapė iszpustytas. Nes jis
buvo padėjęs tame stipru pamatą. Bet del Lietuviu tautos
szaku lauka pusėje Lietuvos rubežiu, Prusijos Latvijos j0 smer-
tis buvo didže nelaime. Tiktai su Lietuviu pagelba minavotos

rispaustos Lietuviu tautos szakos butu galėjusios nusikratiti
Yokiecziu jungą. Nors laikas nū laiko Lietuviu kariaunos įsi-
laužė į Livonije ir tankei sumusz8 ordeno pulkus. Primenani
februarijų 1270 Lietuvininkai sumusz6 ordeno sylas ant 6us2a-
lusiu juriu siaurumos tarp Monu ir Verderiu. Muszije krito Or-
densmeisteris Luterbergis, Leales vyskups, 52 ordeno brolei ir
600 kitu Vokiecziu kareiviu. Taip vėl didoka muszį, ordenas
priesz Lietuvius patrotijo 5 mercą 1279 prie Aiskrauklės. Szi-
tame muszije atrado smertį ordensmeisteris Raseburg, 71 ordeno
kardininkas ir tukstanczei žemesniuju kareiviu. Taipgi ordeno
szventos Marijos veliavą*) krito Lietuvninkų rankosna. Vienok
szios pergalės mažai ką gelbėjo, nės nebuvo protingos galvos,
(* Vėliava buvo szventos Marijos paveikslas, kurį kar-
dininkai kaip apgynėją nesziojo su savimi,

— 116 —

kuri butu mokėjusi tai kas buvo laimeta, isznaudoti ant tautos
gero. Latvijoje pirmieji, kurie padare su Vokieczeis sandarą,
buvo Kurszei. Ordenas sziems įvelijo nekuręs palengvinimo tie-
sas ir jie suvisu atsiskyrė nų Semgaliszkiu; tos palikdami vienus
paczius karese priesz ordeną, kuris isz Prusijos ir Vokietijos
nūlatai gavo naujas spekas. Semgaliszkei drąsei prabavojo karę,
ir dažną sikį kariavo su laime. Jie 1287 26 mercą sumusza or-
densmeisterį Vilekiną von Schauerburgį prie kam minštas or-
densmeisteris su 00 ordeno kardininku ir szaunus pulks kitu
kareiviu galą gavo. Bet Semgaliu syla tampa laužta. ir 1290
jie buvo abelnai pergalėti. Nū to laiko Vokiecziu valdyba Lat-
vijo buvo tvirtai pagruntavota, ir užgultos tautos niekad nem6-
gino kelti maisztą.

Daumantas ant galo buvo laimingas. Pskoviecziams tūmi
laiku neturint valdono, iszkel anie Damantą per savo kunin-
gaiksztį. Tai buvo pirmas kartas kad Rusu žeme pakel6 į savo
valdoną kurs nepriderėjo prie Ruriko kilties. Daumantas iki
savo amžiaus galo valde Pskovą kariavos laimingai su Vokie-
cziu ordenu ir priturėjo tame laike Vokiecziu iszsiplatinimą to-
liaus į ritu pusę.

Sutrauka antro arba auganczio perijodo.

Skaititojas perveizėjęs antrą perijodą gali apsvarstyti sav
veikimą Lietuvos valdonu pradėjus nū Ringaudo lig Vaiselkai;
pamatis ką tie didžiavyrei dėl Lietuvos labo atliko. Gal dau-
gel kas pamislis, kad tiktai tie valdonai tą svarbu darbą Lietu-
vos pakelimo atliko; bet ne taip buvo tame laike? Visūmene
arba visa tauta tai dare. Tiktai valdonai, suprasdami reikalą jį
gerai sudavadijo, bet tauta pridave visą galybę, kad per tokį
trumpą laiką tokius milžiniszkus darbus atliko. Kiekvienas žmo-
gus tai atminteje pasilaike; ir kaip tik pritrukus vadovo, tūjau
tauta suprato, kad nū szo laiko neabejotinai gali atsitikti blo-
gai taip kaip buvo pirm to. Mindaugas buvo toks slaunas val-
dimieras, ant Vaiselkos nieks nežiurėjo, kad jis ir razbaininkas
buvo ir krikszczioniszką tikejimą priemęs ir zokonikų palikęs,
bile tik buvo Mindaugo sunus. Tauta jį prieme ir buvo jam
paklusni.

Mindaugo Klaidos: buvo tame pirmiau, kad atmete kara-
liszką titulą, antra toli nū Lietuvos szirdies sostapilį apsirinko.

— 117 —

Treczia ir didžiausia klaida Mindaugo buvo pasisavinimas Dau-
manto paczios. Per tas tai klaidas ir Pabaltmaris pasiliko ne-
privienintas prie Lietuvos, kurio iki szios dienos negaleme už-
mirszti. Bet tiktai Mindaugas, ir jo pirmtakunas Ringaudas
vedžiojo Lietuvos tautą ir ją iszkėlė ant aukszeziausio laipsnio.

Treczias arba aukszezianso laipsnio parijodas,
Gedimino kiltis.

Buvo prabšge apie 60 metu po Mindaugo smerties. Per
tūs laikus Lietuva a perleidusi tulus miszinius. Sosto pase-
kėjaus įstatimo nebuvo, taip po vieno didžkuningaikszczio smer-
ties antras tapo įkeltas nū žemes dįidžiunu. Isz lauko puses
Lietuva ne nuveike tokiu svarbiu darbu, kaip laike Mindaugo;
jį ne iszplatino savo rubežius, musztis gana Lietuviams reikėjo
su tulais kaimynais, o kartais ir gana laimingai muszes. Taigi
szis laikmetis buvo davęs aiszku liudymą, kad Lietuviu ateitine
stovėjo ant drasiu koju. Liudymui buvo regemos szios žymės.

Po pirma Lietuviu tauta kietai suvienyta, sziame laike
nėjo mažyn, bet augo. Lietuviu valstijei vienybes gruntavojimas
per Mindaugą, kaip tą jau aukszciaus parodeme. buvo veikimas
per Lietuvos tautos rupestį dėl susivienijimo. Visu didžiausios
Kietas o ipatingai isz lauko valstijos prietikei, kurie vare
sietuvninkus į vienybę po vienu valdonu, užsilaikė taip — gi po
„ Mindaugo smerties. Szi srovė kuri Lietuvai tvirtino monar-
kiją ir valstijos rėdą, plaukė pirmin, norįs didžkuningaikszezei
įgavo sostą per įkėlimą vienok nebuvo vyrai su aukszta dvasės
ovana.

Po antra iszsrodo, kad Lietuviu tautos narsybė ir galybe
nebuvo prikergta prie vieno didžio valdono. Szi galybė nebuvo
sutverta per Mindaugą, ji buvo jau pirm jo, ir pasiliko po jo.
Mes regim po Mindaugo smerties, Lietuvninkus, kurie taip pal
szirdingai vienijos į karę priesz savo laukėjus neprietelius, taip
pat narsingai muszasi, kaip ir pirm to, nors ir nebuvo gudraus
vadovo, kurs butu mokėjęs isznaudoti Lietuvos syla. Nekarta
buvo pasaulėje perleista, kad valstijos per viena szaunu valdoną
tape auksztai pakeltos, ir džaugėsi savo židinczia polytika, o po
smerties savo valdono vėl atkritusios ant žemesnio laipsnio negu
pirm to buvusios. Pas Lietuvninkus tas nebuvo galima. Pas

— 118 —

Lietuvninkus valstijos stiprums gruūntavojos ant visos tautos ga-
lybės ir sylos, o ne ant vieno didžio dvasės dovana turinczio VyTO.

Poto galėjo drasei sprest: kad Lietuva maisztu metūse po
silpnais valdonais nebuvo pūlusi. bet sylą priėmusi, kad jei buvo
galima laukti židinczios ateitės, kaip greitai tai vel atsitropijo
tokie apdovanoti valdauninkai, koksai buvo Miidaugas. Ir szis
laiks atėjo. Lietuvninkams rados szlovna valdonu giminė, kuri
pakelė Lietuvą ant auksztos stovyklos, kurei žeminos per 250
metu didi Ryt-Europos ir Vidur-Europos dalis. Su jos did-
žiausia laime tūlaik galėjo susiliginti tiktai negirdėta Habsburgo
laime. Ir szis Lietuviu tautos kėlejas bei valstijos antras grun-
tavotojas buvo Gėdiminas.

Apie Gėdimino pasikelimą, kaip ir jo gimimą truksta tvirtu
žinių. Tuli rasz6jei tvirtina, kad Gedimins ėsas buvęs Lietuvi-
ninku didkuningaikszezio Viteno brolis, ir po savo senesnio bro-
lio smerties užkopęs ant Lietuvos sosto; nekurie sako jis buvęs
Viteno sunus. Tam priesz kita žine, kuri užsilikusi, kad Gėdi-
mins buvęs žemos kilties, kursai buvęs pas Viteną per žirgi-
ninką (stallmeister), ir kad buvęs narsus kareivis 0 ir gers vado-
vas, prie to buvęs labai gražus vyras, o per tai įgijęs malonę
akyse Viteno paczios. Su tos pagelba ėsas jis pasikėlęs ant Lie-
tuvos sosto. is iszreiszkims ne yra isztardytas; kad Vitenas
atradęs nūglą gelą. Zinios ir apie tai nevienodos. . Vieni sako,
kad Vitenas, nū Klaipėdos (Memelburgo) atgal be grysztant 6-
sąs per perkuno spyrimą užmusztas; antra žinė aiszkina, buk
Vitsns buvęs per Gėdiminą nužavintas, ant kokio darbo buvęs
pagundytas Vitėno paczios. Kad apveizdim szęs žines, tad re-
gime kad jos yra iszdumotos pasakos. 'Tvirtu parodijimu apie
tai nera. Užvis galima įtiketi, kad raszėjei, kurie iszgulde (Ge-
diminą šsanti Viteno brolį, ar sunu, raszie yra tūlaik, kada G6-
diminas jau valdė su dide galybę ir godone. Raszejams buvo
tiktai jo galingumas intresingas, iszaiszkint valdoniszką kiltį ir
priskirti jį prie auksztos giminystos. Tas daugkarta yra pasaulė
nusidavusi, kad vyrams isz žemo gimimo, kurie užsikėlė per
valdonus vėlesniūs laikūs raszėjei iszdumojo auksztas giminy-
stas, tampriesz niekados nera atsitikęs, kad kokiam valdonui, kurs
po savo tevo ar brolio, butu užkopęs ant valdoniszko sosto v6-
lei butu sekiojusios paskelbos. kad anas ėsas isz prastu žmoniu.
Nera suprantama, kaip galėjo iszsilaikitis ta žine, kad Gėdimi-
nas buvęs kilęs isz prastu žmoniu ir tūm podraug, kad jis bu-
ves brolis ir sunus; juk tūlaik tas turėjo būti žinomas visai tau-

— 119 —

tai. Ant patvirtinimo, kad Gėdiminas buvęs Vitėno brolis at-
siszaukia nū 24 novemberio 1322 metu raszyta Gėdimino gro-
meta kuri szeip skamb: „Illustri principi, domino Gedemynde,
Dei gratia Lethvinorum Ruthenorumgue regi, consules civitatis
Rigensis salatem in Domino. Noveritis, nos litteram vestram
breviter destinatam recepisse, in gua percepimus. guod pacem
et treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene,
bonae memoriae frater vester et antecessor, nobiscum habuit.“
(Galingam kuningaikszeziui ir ponui Gėdiminui, per Dievo valę
Lietuvininkų ir Rusu karaliui, Rygos miestas prisiunczia savo
gervelijimą jusu zonystei. Žinoti dūdamas, kad mes ėsam ap-
turėje jusu leistą žinę, isz kurios regime, kad Jus ėsale gatavi,
su mumis sutarta pakajų ir draugystę kaip to Vitenas Jusu bro-
lis ir pirmtakunas primena, ir su mumis yra užlaikęs pakajų.)
Čzion pasirodo kad Vitenas buvęs Gėdimino brolis. Bet tam
priesz kiti rasztai, kurie Gėdiminą priskir prie auksztos kilties
nei vienas nevadino Gėdiminą Viteno broliu, bet sūnumi. Jei
Gėdiminas butu tikrai buvęs Viteno brolis, tai antroji dalis
nebutu turėjusi progos ji vadinti Vitėno sunumi. Taipjau sunku
yra tikčti, kad Gėdiminas buvęs Viteno brolis, nės Vitenas il-
goką laiką -buvo valdonu ir jau senas užsedęs ant didkunin-
gaikszczio sosto, o Gėdiminas buvęs jaunas kada pastojo didku-
ningaiksztis ir vald6 Lietuvą tiktai 25 metus. Ry gos miesto
valdonai rods vadino Viteną per Gėdimino brolį, vienok tula
karta yra atsitikę, kad vienas valdonas kita yra broliu vadinęs.
Inžiurėjimas į tas visas tamsumos praeitės, dūda labai padumoti,
kad Gėdiminas buvęs žemos kilties vyras ir savo pirmtakuną
nū sosto nuverties, nužudydamas jį ir pertai buvo užkopęs ant
sosto. Gėdimino paties yra tiktai vienatijis rasztas užsilikęs, ku-
rio nekurie žodžei galėtu dūti paaiszkinimus apie j0 gimimą. Mi-
netas rasztas ir žinė, kurį Gėdiminas leidęs popiežiui Jonui
XXII (visas tarptautiszkas susiraszymas buvo lotiniszkoje kal-
boje.) Szis rasztas skelbia. kad jis buvęs auksztos kilties o an-
tras vel tam prieszinas, Pirmasis sako: „Ista enim, pater re-
verende, vobis seribsimus, ut sciatis, guare progenitores nostri
in errore infidelitatis et incredulitatis decesserunt.“ (Gūdojamas
tūve, mes raszome, idant jus žinotumėte, kodel musu senteūvei
nuklydo nū tikėjimo ir maldos.) Rasztas tas sako apie tai, ko-
del senas Mindaugas ir Lietuvninkai atgal atkrito nū kriksz-
czioniszkojo tikėjimo, ir val glaudūs prie savo senu dievu. Žio-
dis „musu sentevei“ nū nekuriu iszguldomas, kad Gėdiminas se-

— 120 —

nūsius valdonus yra vadinęs per savo senievius, bet daug tūm
paczin kartu tą žodį iszguldo, kad Gėdiminas daugiaus kalbėjęs
apie Lietuvininku sentšvius. Kad G6diminas butu buvęs Viteno
brolis, jis nebutu galėję vadinti Mindaugą per savo sentevį.
Antras rasztas Gedimino tikrai primena Viteną, ir tenąi jis ne-
vadina Vitsną nei tėvu ne broliu o tik savo pirmtakunu (prae-
decessor). Nū szio žodžio galime drasei tvirtinti, jog Gėdimi-
nas ir Vitšnas nestovėjo minetoje gentystėje.

Taigi gana yra įtikėt antram paaiszkinimui apie Gėdimino
pakilimą. Galima numanyti, kad ne viskam reikia tikti, ir kad
daug gali butu tiktai iszmislita. Nebus abejoti, zad Gėdiminas
bus kilęs isz žemosios kartos, kad jis buvęs artybėje Viteno di-
nastijos, ir kad su pagelba Viteno naszlės pasikėle ant Lietu-
vos sosto. Taipjau tikime, kad Vitsnas atradęs nūglą galą. Žine,
buk Gšdiminas ėsąs nužudęs Vitėną gal buti iszdumota ir ap-
skelbta per Gėdimino neprietelius ir skriaudėjus, kuriu Gedimi-
nas galėjo turėti, isz priežasties savo žemos kilties ir greito taip
auksztai pasikėlimo; iszkilo pavydas ir pakersztas tarp kitu garb-
godžiu vyru. Per tai, kad Viteno smertis atneszė Gėdiminui
gerą laimę, tai isz tos priežasties apskelbti melai lengvai galėjo
rasti įtikinczias ausis, kurie melai liko ir velesniam laikui. Vie-
nok ir to negalima drasei tvirtinti, kad Gėdiminas nebutu pric
sidėjęs prie myrio Viteno. Nės Gėdimo vėlesnis valdymo
budas gana dūda padumoti, ar toksai iszmintingas vyras butu
galėjęs buti niekam nevertas razbaininkas; 0 tik žudynės galėjo
kitokiu budu atsitikti, kas kartais tarp szauniu kareiviu nusidūda,
primenant dvikovą, kurioje tas galėjo buti nuspaustas.

Gėdiminas užkopęs ant Lietuvos sosto 1315 metūse. Vil-
niaus miestas buvo jo sostą-pilis, kuris buvo per jį užbudavo-
tas, o kuris ir vėlesniūs laikūs buvo per sostą pilį palaikytas.
Lietuvos valstijos rubežei taip pat buvo platus kaip ir laike
Mindaugo myriaus. Vienok viduje ji buvo stipresnė. Gėdimi-
nas po užkopimą ant sosto tūjaus pradėjo pasekti Mindaugo
laukėją politiką. O pasekmes to buvo didžios.

Lietuvininkai iima Kijavą.

Tūse senūse laikūse kada tarp Rusu miestu nebuvo nei
Peterburgo, nei Maskvos, ir vardas didžio Novgordo buvo pažy-
stams tik artimai aplinkinei, jau po tolimus krasztus Europos ir

— 121 —

Azijos buvo iszsiplatinusi Kijavos szlove. Nusidavimai pasako,
kad jau IX szimtmetije nekursai Varegųu (Normanu)kuningaik-
sztis Olegas nuėjęs į Kijavą ir ten pakėlęs valdžę. Jis ėsąs sa-
kęs: szis miestas tur buti visu Rusu miestu motina! Jo žodis
iszsipild6. Kijava pastojo Rusu tautos sosta pile ir velesniūse
laikūse Kijava buvo Rusu valstijos vidurys. Kitas pasakojimas
sako, kad pirmasis Rusu valstijos pamatas ėsąs prasidėjęs Nov-
gorode per atszaukima Ruriko ir jo dvieju broliu isz užrubėžiaus,
vienok nusidavimai to ne patvirtin, ar Ruriko atszaukimas ir ti-
krai yra nusitikęs, ir ar per jį tape gruntavota Rusu valstija.
Rusu nusidavimu raszėjei prirodo, kad Rusu valstijos pradže ne
ėsanti kilusi sziaurėje (Novgorode) bet pietūse apie Kijavą, prie
Dniepros upės.

Tulus szimtmeczius Kijava buvo Rusu valdonka ir sėdene
didkuningaikszcziu. Tūs laikūs bagotumas Kijavos ir skaistums
augo. Kijava tūczės priesz Slovėnu tautas buvo tas pats, kas
Rymas del vakarinės Europos, ir Konstantinopolis del Gry-
konu ciesoriaus valstijos alo Gailu kad tūlaik neaugo Kija-
voje didkuningaikszcziu galybė. Rusija suskaldyta į mažas ku-
ningaiksztystėles, per ką pasiliko didkuningaikszczio virszvaldyba
nestipri. Prie to dar isz netikusios tvarkos ant sosto įgavimo
tarp kuningaikszoziu tankei iszsikėlė kares del didkuningaikszezio
sosto. Kaip vidurines Europos karalei keliavo į Romą ten pri-
imti ciesoriszką karuną, taip Rusu kuningaikszczei keliavo į Ki-
javą užsesti ant didkuningaikszezio sosto.

Per tulas dides priežastis Rusu syla su laiku nu pietu pra-
dėjo persikelti į žiemius 0 įpatingai į žiemiu ritu pusę ten grun-
tavojosi naujas sosto miestas Vladimiras. Tuli didkuningaikszczei
atsitraukė nū Kijavos. kurios miesczionei buvo bagoti ir tankei
nepaklusnus. Rados didkuningaikszczei, kurie Kijavos miesto
valnybės ir galybės buvo nedraugai, Kijavai priejo bedos laikai.
Pirmą trinkį gavo Kijava per didkuningaiksztį Andriejų Bogo-
lubskį, kurio valdžios sostas rados Vladimire. Jis siunte savo
kariauną priesz Kijavą, kurioje kits didkuningaiksztis vieszpa-
tavo. Miestas tape įimtas (1169) ir per 3 dienas baisei apiple-
sztas, prie ko sveczei kareivei miesczioniems visokius galimus
darbus padirbo. Vienok Kijava po to vel greitai atsigavo, tai
atėjo antras trinkis 1203 metūs. Tūmlaik kariavo, Smolenskos
kuningaiksztis Ruriks ir Volinijos kuningaiksztis Romans priesz
Kijavą (kuriems Kijava pripūle). Pakol Romanas pasiliko savo
gimtinėje žemėje Ruriks sa szturmu jima Kijavą, ir leidžia ka-

— M2-—

reiviams savo kurie isz dalies už algą tarnavo ir buvo pusgiri-
nei žmonės, paneszus į plėszanczius žveris dūdams jiems valę
ant miesczioniu. Musztinės. plėszimai, deginimai be pasigailėjimo.
Didi pulkai gyventoju tape nuvesti į stepas (pusezes) ir ten kaip
vergai pardūti. Bet ir po tos nelaimės Rusu miestu motyna
vėl pasikėlė ir spindėjo per visą žemę. Bet jai atėjo trecze ne-
laime, kuri buvo szimta kartu baisesne už pirmases: Mangolai
arba Tatorei, isz Azijos įsilaužė į Rusiją ir pergalėjo visą Rusu
žemę 1240 mete atsigrudo jie pas Kijavą. Noprosnai Kijavonis
narsei prieszinos: nesuskaitoma daugybe neprieteliu, dieną ir
naktį szturmavojo priesz miestą be apsistojimo, iki galiaus įima
miestą. Didžiause dalis gyventoju tapė užmuszta ir miestas nu-
degintas bei iszpustytas.

Po to Kijava niekados ne užsikėl6 ant praeitosios bagoty-
bes galybes bei puikibes. Bet ji vis dar neisznyko. Nudegin-
tos pustinės tapė apibudavotos, miesczionis susirado, miesto tur-
tai augo. Vienok miesczioniu dvasė buvo pavergta, nes ant ju
gulėjo Mangolu jungas. Mieste stovejo Tatoru pulkas ir dabojo,
kad nepasikeliu maisztas priesz Mangolu vąldžę ir kad mokes-
czius Tatoru kanams tikru laiku užmokčtu.

Taip prisiartino 1321 meta. Per tą laiką Tatoru viriau-
sibe buvo ant Rusu stiprei nutvirtinta. Visos pasiprieszinimo
misles prie Rusu kuningaikszcziu buvo pragaiszusios, visi lenke
galvas, po Tatoru nenukratomu sunkiu jungu. Jr sztai, Tatorei
gavo pirmą didį trinki, kurs sutraukė ju galybę. "Tas atėjo isz
tos puses, nū kurios jie nei maž nebuvo laukę.

Minėtu metu pavasarį Pietinėje Rusijo buvo didis sujudims,
koksai nū pat įsilaužimo Tatoru nebuvo regėtas. Susigatavijo
didi atsitikimai, kurie szimtmeczius aprokavo ir lėme szios žemės
likimą. Jau visi metai buvo praėję kaip Kijavo; pagarsėjo grumzd-
ženti žinė, kuri Tatorams ir anu draugams darė nepakaju ir ru-
pestį. Žodžei „Lietuvninkai“ ir „Gėdiminas“ bėgo per visą
žemę, iszsigandę žmonės lauks atsitikimu.

Jszsigandims ir nepakajaus priežastis buvo Lietuvos galybės di-
delis augimas. Kaip greit Gėdimins buvo užsūdęs ant Lietuvos
sosto, jis greitai sustiprino Lietuvos virszvaldže ant tulu api-
gardu mažu Rusų kuningaikszeziu, kurie prie Lietuvos jau nū
Mindaugo laiko prigulėjo, bet vėliaus buvo palikę savistoven-
czeis. Taip surinkęs Lietuvos sylas, Gėdiminas kreipės prie
svarbaus darbo— įėmimo Volinijos. Jsz pirmesnio raszto skaiti-
tojas atsimins, kaip labai Volinijos ir Galicijos taipgi karalius

— 128 —

Danielius tramdę Mindaugo žinksnius. Po Danieliaus smer-
ties Galicija buvo nū Volinijos atsidalinusi „bet paskutine pasiliko
dar stipri valstija, bo prie jos turėjos nekurie mažesni Rusu
kuningaikszozei. Nū Tatoru jungo ji nebuvo valna, nės nū tojo
nebuvo galėjęs atsiginti net ir pats karalius Danielius. Jki kol
Volinija be perstoges draudė Lietuvai isz pietu puses, szi nesi-
Jūuto drąsi. Gėdiminas nusprende Voliniją po savim paverszti.
Jis surinko Lietuvninku sylas ir traukė į pietus 1320. Pinskos
17 Brestos kuningaikszezei, kurie buvo draugai Volinijos taps
lengvei pergalėti, ir Lietuvninkai įsilaužė į paczę Voliniją. Niū
dabar czion iszsirode, kad karaliaus Danieliaus laikai jau buvo
praėję. Visa kare buvo del Lietuvninku tiktai viens užgalėjimo
žigis. Isz abieju kuningaikszcziu, kurie tame laike valdė Voli-
niją, viens krito muszije, o antras, Levas, iszbego į Kijava.
Volinija pasidave, ir Gėdiminas jai per kuningaiksztį įkėlė savo
sunu Liubartą (kas, suprantama, stovėjo po Lietuvos valdže).

„ Įėmims Volinijos parode Lietuvninkams ju spėką, ir Gėdi-
minas nelaukęs, tą isznaudojo toliaus Buvo regima, kad Tato-
rai, per nubėgimą kuningaikszczio Levo ir kitu kurstomi, del
paėmimo Volinijos pradėjo nepakajūti. Gėdiminas ne norėjo Ta-
toru sulaukti savo žemėje, bet ėjo toliaus—priesz Kijavą, kur
buvo Tatoru valdybos viduris paczio Pietinėje Rusijos dalioje.

Tatorai szaukias į pagelbą aplinkinius Rusu kuningaiksz-
cziūs. O Tatoru jungas buvo tiek gilei įsiszaknijęs, kad szie
Tatoru paklause! Tulam kuningaikszeziui gali but taipgi stingra
Lietuvos didkuningaikszczio virszvaldže mažiaus buvo patinkama
ne kaip Tatoru jungas. Susirinko didelė Tatoru-Rusu spėka.
Tarp ju 6jo drauge Kijavos kuningaiksztis Stanislavs, Perejaslavo
kuningaiksztis Olegas, Branskos kuningaikszczei Svetoslavs ir
Vasilius, ir iszbegęsis Volinijos kuningaiksztis Levas. Bet ir
Gėdiminas buvo prie Lietuvninku pulku privienavęs Rusu ka-
reiviu pulkus isz savo Rusu žemes krasztu. Prie i“ upes
susitiko abi kariaunos ir ten nusidav6 didis muszis 1321 m.

Jigus metus Tatorei buvo buvie iszslovinti kaipo didi ka-
Treivei po visą Rytinę Euopą ir Aziją, ir teisingai iksziol jie kiek-
viena karta buvo apgalėję savo prieszininkus. Jie todel laikės
S8vę už nepergalimus. Bet prie Irpenos upės jie tą savo szlo-
vę patrotijo. Gėdiminas jūs didei = je Kuningaikszezei
Olegs ir Levas krito muszije, Stanislavs lygei kaip ir Bransko
kuningaiksztis iszbego į Branską. 2

Bet dar darbas nebuvo padaritas. Vel atliko įėmimas Ki-

— 124 —

javos. Czion Tatorai greitai surinko savo paskutines spėkas, ir
jiems vel pagelbėjo daug Rusu bajoru ir mieszezioniu, kurie ne-
norėjo tikėti, kad Tatorai galėtu patrotyti szį muszį ir miestą
Kijavą. Tik žemininkai ir žemasis skyrius be ilgo abejojimo su
džiaugsmu prišme Lietuvos galyngą karaliu. Kad Gėdiminas nu-
traukė prie Kijavos, miestas buvo sugatavotas ant stipraus at-
siginimo.

Du mėnesiu traukės apgulimas, ir per tą laiką buvo be
pertrūkio muszei. Czion Kijavonis gavo regėti Lietuvninku ga-
lybę ir persitikrino, kad Tatorams nebus laimes ant pergal6jimo.
Kijavos mieszczionis pradėjo diena nū dienos murmėti, reikalau-
dami pasidavima po Lietuvos didkuningaikszcziu, ir ant galo ta
pasiekė.

Ta buvo didele szvente del Kijavos, kada atsivėrė miesto
Aukso vartai, ir per tus į6jo Lietuvos didkuningaiksztis su visais
savo galingais kareiveis. Tris sykius pirm to buvo Kijava jau
nū neprieteliu jimta, ir kiekvieną syki ta buvo buvusi iszpuste-
jimo ir baisibės diena del miesto ir miesczioniu. Bet szį syki
buvo kitokia iszveizda. Ne kaip neprietelius, bet kaip atvalnin-
tojas Gėdiminas taps priimtas nū miesto gyventoju. Prie Aukso
vartugjį sulaukė ir pasveikino arkiviskups ir visa dvasiszkija,
bajorai, miesto virszininkai ir dideli pulkai su veliavomis (pra-
cesija) ir dūna-druska. Nu visu bažnycziu boksztu atskambėjo
varpu balsai, kada didkuningaikszcziui Gėdiminui tapė padūti
miesto raktai, Gėdiminas isz savo pusės parode didi mandagumą,
prižadėjo palikti Kijavonims ju tikybą, kalbą ir visas seniaus tu-
retas tiesas. Ir nusidavimai apliudija, kaip Gė6diminas, taip ir
jo kilties pasekėjei kietai buvo iszpildę szį prižadėjimą. Nei
kokio tikybos žaimojimo, nei tautistes skirtumai, nei kitoki pri-
spaudimai po Lietuvninku valdže neatsitiko. Užimtūse Rusu
kampūse tapė palikta patvadyba, ir tik auksztieje virszvaldonai
buvo nū Gėdimino pristatyti vyrai, po didžiausei dalei isz Lie-
tuvninku tautos, bet labai tankei taipgi ir isz Lietuvos Rusu.
Paczio Kijavo Gėdiminas per savo vietininką arba namiestninką
pakėlė Galszenu kuningaiksztį Mindaugą (kurio gimtine žeme
rados dabartinėje Vilniaus gubernijo, Aszmenu apigardoje).

Po įėmimo Kijavos, Gėdminas greitai iszplatino savo val-
dibą vel ant daug kitu Rusu kuningaiksztiscziu. Jam pasidavė
Czernigova, Perejaslava, Branska, lig Putivlei. Jis užkėle savo
namiestninkus.

Tuliems nusidavimu raszėjams buna neiszaiszkinama, kaip

— 125 —

nū tokios mažos tautos, kokia Lietuvei, galėjusi iszsikelti į taip
didelę valstiją? Lietuvninkų užimti Rusu krasztai buvo daug
didesni negu tikroji, per Lietuviu tautą apgiventa Lietuva; o
todel visi pakajingai paneszė Lietuvos didkuningaikszczio virsz-
valdibą, meilingai priima Lietuvninkų namiestninkus ir valdonus,
ir narsei kovoje su Lietuvninkais priesz Lietuvos neprietelius.
Szis apdyvytinas faktas iszsireiszkia per nekurias priežastys.
Nerokūjant kareivijos, kuri buvo visame szviesei aprupinta. Prie
Lietuviu tautos buvo atsižimėjusi stingra disciplinos ir tvarkos
dvasia, nū kurios Lietuvai buvo stamantri vienvaldyba, kuri mo-
kėjo apsergeti istatimą ir valdžios spėką netik ant žemųjų žmo-
niu lūmos, bet ir priesz didžiunus. Prieszingai Rusu kuningaiksz-
tvstės per didelius begalinius suirimus ir savitarpines kares
stingrą tvarką ne galėjo nusigruntavoti. Kuningaikszeziu bajoru
ir družinos ne tapė taip kietai suvalditos nū savo valdimieriu.
kaip Lietuvos kuningaikszozei ir didžiunai. Žemasis skyrius
Rusu kuningaiksztystėse tame laike buvo daugiaus prispaustos
negu Lietuvoje, ir todėl prie savuju ponu likimo mažai ėmė da-
lybos. Stingri Lietuvos valdžia del didžiausiojo žmoniu pulko
buvo didelis palengvinimąs. Kad kokioje apigarde koks Lie-
tuvos galiunas tapė įkeltas per kuningaiksztį arba namiestninką,
tai žmonės linksminos, žinodami, kad jiems per valdoną buvo
vyras, kurs suprato užlaikiti stingrę tvarką ir suvalditi didgalvius
didžiunus. Bet taipo-gi kiekvienas žinojo, kad baisioje valan-
doje Lietuviu galiunas narsei nesze veliavą visiems pirmu eidams
ir kad jo kardas visados mėgo buti visiems neprieteliems baisus.
2 priežastis buvo tame laike Rusijos prispaudimas per Tatorus.
Niekur Rusijo nesirado toksai stiprus vadovas, kursai butu ga-
lšjęs apsaugoti žmones priesz Tatoru tankius plėszymus ir ju
galybės darbams padaryti galą. Lietuva tą galėjo ir todėl visi
Lietuvos aglinkinei Rusu plotai spaudėsi po jos apginimui.
3 priežastis buvo Lietuvos valdonu ir vadovu protinzas ir žmo-
giszkas iszsilaikimas su pergalėtuju tikėjimu, kalba ir patvaldy-
ste. Lietuvos Rusu krasztūse nesirado nei mažiausias noras, per-
mainiti savo likimą. >

Taip Tatoru valdžia ant Kijavos ir vidurines Rusijos ga-
lutinai taps lauszta, ir po Lietuvos didkuningaikszcziu suvieninta
į vieną stiprę valstiją. Gediminas nū to laiko vadinos Lietu-
vos ir Rusijos didis kuningaiksztis.

— 126 —

Tikėjimo prijautimas laikuose Gedimino.

Nū visu Europos tautu Lietuviu bei Latviu kiltis buvo
paskutinė, kuri atmete savo senus dievus ir priėmė krikszczio-
niszką tikėjimą. Ir nū szios kiltes vel viena szaka, kuri apgy-
veno Lietuvą ilgiausei laikės ir garbino savo senteviu dievus.
Dyvinu budu regim kaip jau baigias 13 szimtmetis. Visa Fu-
ropa senei jau priėmusi krikszczioniszką tikėjimą tik maža da-
lele, Lietuva nepažystą Kristaus mokslo. Visos aplinkinės tau-
tos buvo krikszczioniszkos, tiktai Lietuva viena pati maža pa-
gonu sasele, stovėjo didžiose jurese krikszczioniszkos pasaulės.
Noprosnai buvo apskelbta viena kryžiaus kare po kitos, nopros-
nai prie jų rubežiu užgulė dvi didžios apszarvūtos ordeno galy-
bės, kurios už mierį buvo pasidėjusios iszplatinti krikszezio-
niszką tikėjimą. Vienok Lietuvininku pasiprieszinims buvo
nepergalimas.

Szo pasiprieszinimo priežastis nebuvo ipatiszka nepriete-
lystė priesz krmkszezioniszką tikėjimą, nebuvo tai didele tvarką
meiles priesz senūsius dievus. Kad apžiurime krikszczioniszko
tikėjimo iszplatinimo budą, tai atrandam, kad pasiprieszinimas,
priesz szį tikėjimą patį buvo menkas, bet gerai suprantam, kad
drauge su įvedimu krikszczionybės ėjo ir nauju krikczioniu pa-
vergims ir ju turtu geidimas, krikszczionybės iszplatinimas buvo
"tiktai uždengimas del nekuriu svietiszku nurodimu. Tie, kurie
Jieszkojo įvesti krikszczionybę į Lietuvą. lygei norėjo pasisavinti
Lietuvininkų žemę ir patis pasidaryti ponais ant Lietuvininku.
Lietuvininkams priesz akis stovėjo likimas jau pakriksztytu tautu.
Prusai bei Latvei buvo per didžiausei dalei isznaikinti, po dalei
padaryti bernais ir vergais savo pacziu žemėje. Lietuvininkų
tautai reikėjo nū szio likimo iszsisergeti. Bet tas buvo atsiekta
tiktai per Lietuvininkų tautystės jautrumą bei patrijotizmo tvir-
tumą, kuris praszalino susiskaldimą ir atkritimą ir padare tautą
tvirtą ir į smertį narse. Prie to buvo reikalingas, visas, kas
tautiszkas. girti 17 gūdoti, o prieszingai neapkenti svetimos dva-
ses. Jei Lietuvininkai butu jau 13 szimtmetije priėmę kriksz-
czioniszkajį tikėjimą, jie taip but kaip Latvei bei Prusąi
pūlę i verguvę bei po svetimą tautos valdže. Atmesdami savo
senus dievus, jie butn patrotiję stiprų tautiszką apgintojį del
grumzdimo priesz svetimūsius. Krikszezioniszkas tikėjimas, kurs
mokino pripažinti visus krikszionis per brolius, tūsyk butu la-
bai sumažinęs Lietuvininku pasiprieszinimo sylą. Svetimi kriksz-

— 127 —

czioniszki ginklūczei arba szarvūczei dvasiszkiejie turgaunin-
kai butu subėgę į Lietuvą; czion skaldydami Lietuviu tauta
butu pražudę ir tautiszką dvasę. Taip kad svetimiesiems be
pertrukio butu pribuvusi pagelba isz svetur, tai grumzdimas dra-
sel buvo jaucziamas. Tas buvo vienatijis įžiurėjimas, kursai ne-
leido svetimajį tikėjimą. Tas buvo ir priežastimi, dėl ko Min-
daugas atkrito nū krikszezioniszkojo tikėjimo ir stengės jį isz-
vyti isz Lietuvos, kurioje jau buvo pradėjęs įgauti szaknis.

Suprantama, kad baime, nū krikszezioniszkojo tikėjimo tu-
rėjo savo pamatą tame, kad Lietuviu tauta ir valstija dar buvo
silpna. Kaip greitai Lietuvo laukeje ir viduriae speka buvo
iszsikėlusi į auksztąę stovylą, kad tai nū krikszozioniszku kai-
minu tautu ir svetimu prisiartinimo daugiaus ne reikėjo bijotes,
veikimas pilnai persimaine. Per priėmimą krikszezioniszko ti-
kėjimo, Lietuvininkams szūm laik but galėjusi iszeiti ant gero.
Lietuvininkai but galėję įstoti į krikszezioniszkuju tautu drau-
gystę, galėjo gaut nū krikszczioniszkuju tautu naudingus moks-
lus ir sulaukti susimažinimą savo neprieteliu, krikszezioniszkoms
kaimynu tautoms priežasties nebuvo dėl tikėjimo su Lietuva
kelti amžinas karęs. Minavotos misles svarstimo valanda buvo
pe Bi laike Gėdimino. Po Gėdimino valdže Lietuva jau

uvo taip sylinga, kad ji be didelos rupesties galėjo mislyti

apie kriksztą.

Kodel Gedimins neprišme krikszezioniszką tikėjimą kuris
gana iszsiaiszkinąs? i

Nėra ko mislyti, kad Gedimins butu buvęs aklas tikėjimo
fanatiks, kursai už garbę savo senu dievu nebutu galėjęs per-
keisti savo mislės del permainimo tikejimo. G6dimins apie tikė-
jimą szirdingiaus dumojo negu Mindaugas. Lietuvininkų didžiu-
nijos tikėjims nebuvo užkietintas priesz svetimas dumas. Kas
iszsiaiszkin per tai, jog prie Lietuvos prigulėjo jau ilgus laikus
dalis Rusijos, kurios gyventojei laikėsi prie krikszezioniszkojo
tikėjimo. Lietuvininkų auksztmanei tankei buvo ant Rusu že-
mes per valdonus, naumiestninkus ar kitus auksztus uršdininkus,
o kurie tarp kitaip tikincziu gyvendami, priprato prie kriksz-
czioniu. Gėdimino valdžoje ir tarnystėje greta Lietuvininku atsi-
rado ir daug kitaip tikincziu Rusu, kurie karės laike traukė su
Perkuno garbintojeis lygei drauge į karę priesz kriksz-
czionius Lietuvos neprietelius. Priegtam netiktai pats Gėdiminas,
bet ir daug kitu Lietuvos auksztmaniu kurie susiženiję stovėjo
giminystėje su kitaip tikinczeis Rusu kuningaikszozeis. Taip

M

tai isz auksztesnios lūmos Lietuviu kiltije buvo tuli giminės
sanarei, kurie prigulėjo prie kitaip tikincziu krikszezioniu. G6-
diminas buvo dukart apsivedęs su kitaip tikinczioms Rusu ku-
ningaiksztienems, jo dukters buvo per didžiausei dalei isztekė-
jusios už krikszezioniszku valdonų ar auksztmaniu, ir tuli jo
vaikai laikėsi pri kito tikėjimo. Itikint szioms aplinkybėms,
Gadimins negalėjo buti tikėjimiszkas fanatikas. Jo duma apie
tikėjimą aiszkei regima isz atsakymo, kuri jis davė popiežiaus
pasiuntiniu, kursai norėjo Jį priversti į krikszezioniszkai katali-
kiszką tikėjimą. Gėdiminas sake: „Asz esmi sakęs, kad ašz
pavelyju krikszezioniems, tarnauti jų Dievams pagal savo tikė-
jimo papratimą, Rusams prie savo ir Lenkams prie savo; O mes
patis melsimės prie Dievo kaip mes papratie. Szaip mes visi,
garbinam vieną ir tą patį Dievą! Tarp žemosios lūmos
Lietuvininkų, kurie stovėjo po valdže krivu ir vaideliotu, gy-
veno berods kitoke dvase. Jie traukėsi dumoje prie tėvo Per-
kuno, lygei kaip senieji Ebrionai prie Johovo. Kad Lietuviu
kareivei, eidami į muszį, regėjo ir girdėjo debesysą Perkuno
tėvo žaibus ir grumenimo balsą, tad jie buvo szirdingai palinks-
minti, jog tas buvo ju tautos dievas, kurs nū auksztybiu kal-
ba, jis buvo ju pagelbininks ir sargas priesz visus Lietuviu tau-
tos neprietelius. Bet kad ir gilei pas lietuvininkus buvo įsike-
rejes perkuno tikejimas, — kuningaikszczio galybė buvo ant
kiek stipri, kad galėjo iszlaikyti visus tikėjimus pakajuje ir kiek-
vienam tikėjimui valnybę. O jei Gėdiminas nepriėmė kriksz-
czioniszką tikėjimą, tai ne reikia priežasties jieszkoti aprube-
žiūse pagonu supratimo arba tikėjimo fanatizmo, bet kitose
aplinkybėse.

Prie Lietuvos, kaip sakyta, prigulėjo du tikėjimai: Perkų-
nui tikinti Lietuvininkai ir kitaip tikintieji Rusai. Jei Gėdimi-
nas butu nū popiežiaus priūmens krikszczioniu kataliku tik6-
jimą, tad jis priesz savę butu užpykdinęs taip Lietuvininkus
kaip ir Rusus. Ant kataliku tikėjimo ir viduriniu Europėnu
Rusai daugiaus pyko ir neprietelingiau žiurėjo negu ant Lietu-
viu garbinancziu Perkūną, katra Rusai norėjo ritraukti savo
bažnyczioje. Gėdiminui nesenei užsėdus ant Lietuvos sosto,
daug Rusu žemės krasztu tapė prie Lietuvos privienytu, ir dar
silpnos buvo. Gėdiminas todel saugojos, sukelti savo paczios
tautą. Val jei jis butu priėmęs Rusu tikėjimą pagal Grikiszką
iszpažinimą, tad jis taipjau nebutu savo mierį) atsiekęs, kurį
buvo sav pasistatęs. Jo mieris buvo; pakajus su kaimynais

— 139 —

Lenkais ir Vokieczeis, bei įstojims Lietuvos į Vidurinę Europos
valstija draugystę. Vienok, tūlaiku pasirodė, kad kataliku baž-
nycze parodė priesz grikiszkaję bažnyczę didelį neprietelinguma,
didesni nekaip priesz nekrikszezionis, ir todėl Lietuva per pri-
ėmimą grikiszkos krikszczionybės negalėjo įstoti i draugystę
katalikiszku valstijų.

Tas tai buvo svarbus prieszgynums, kuris atlaikė Gėdiminą
nū įvedimo krikszczionystes Lietuvoje. Gal but Gėdiminas butu
pergalėjęs szį prieszgynumą, jei Livonijos ordeno pasidruti-
nims, jam tas kriksztynas nebutu isz galvos iszginęs. Tas nu-
sitiko sziokiu budu.

Gėdiminas, taipjau kaip ir pirmtakunas didkuningaiksztis
Vitenas, laikėsi draugystėjo su Rygos miesto arkivyskupu,
(taipgi ir su Rigos miestu, kuris stovejo po arkivyskupa virsz-
valdiba ir užtare arkivyskupo partiją), kursai po valdže arkivys-
kupo stovėjo ir laikes arkivyskupo partijos. Arkivyskupas gin-
i ir karese priesz Livonijos szarvūtą ordeną tankei atrado
pagalbą prie Lietuvos didkuningaikszczio. Arkivyskupas geide
stiprinti tą draugystę su Lietuvą ir įvesti į Lietuvą krikszezio-
niszkai katalikiszką tikėjimą. Gėdiminas pradėjo daryti žings-
nius del susidrauginimo su krikszezionimis (1323). Jis pavelyjo
i Lietuva partraukti kataliku tikėjimui ir Vilniuje gruntavoti du
kataliku klosztorius, viena gruntavojo franciskonu o antra
domininkonu minykai. Tūlaik jis leido nekuręs grometas į
Vokietiją į miestus Libek, Rostok ir kitus, kviesdamas viso-
kius amatninkus, (remestininkus) kupezius, ukininkus, ir ritterius
apsigyventi Lietuvo, o jiems siule nekuręs valnybes ir privilė-
gijas. Tokiu budu Gedimins pataise abelną pakaju su Rygos
arkivyskupu, Samo salos vyskupu, ir Rygos, Revelio, Tarbatos
miestais, o isz dalies ir su ordenu. Baigentis tam, leido Geėdi-
minas grometą popiežiui Jonui 22, kuroje jis iszaiszkino, kad
tik bjaurus pasielgimas ordeno yra kaltas, kad Lietuvei iksziol
nepriems tikėjimą krikszczioniu. Ordeno brolei nor tiktai ka-
riautis, atimti Lietuvininkams žemes krasztus ir padaryti galy-
bes mokslą. kursai užkuria neprietelystę tarp vienu ir antru.
Ant pabaigos grometos buvo sakyta Gėdiminas norintis priimti
nū popiežiaus krikszczioniszką, tikėjimą. Ar szis priminims buvo
darytas su Gėdimino pavelyjimu ar ne czion vel pakilo gin-
czas. Gėdimins buvo savo dumą padavęs lietuviszkoje kalboje,
ir jo sekretorei, du franciszkonu minykai, Bertoldas ir Endrikis,
tą buvo per tulkavusiu į lotynu kalbą. Gėdimins vėl atsake

— 130 —

popiežiaus I6gatui, kad jis to nėsas pavelyjęs raszyti, ir kad jo
sekratorai nesa gerai pertulkavusiu. Kieno buvo teisybė nieks
nežino. Bet kaip ir nebutu, Gėdiminas buvo ant gero kelio,
pereiti į krikszezioniszką tikėjimą ir sutarti draugystę su visais
krikszezioniszkais kaimynais, tą prijautė ir Livonijos ordenas.

Livonijos ordenui Gėdimino perėjims į krikszezioniszką ti-
k6jimą butu buvęs didžiausias nesmagums. Tūlaik Livonijo pra-
sidėjo ginczas tarp ordeno ir Rygos arkivyskupo del aukszesiau-
sios valdžios ant Livonijos valstijos. Buvo regima, kad kriksz-
czioniszkas Lietuvos kuningaiksztis ar karalius butu buvęs ar-
kivyskupui paszlovintas draugas ir butu nuspaudę ordeną po
arkivyskupo valdže ar virszgalybe. Idant galėtu iszsisaugoti nū
tokio likimo, ordenas rupinos periszkaditi Gedimino kriksztiji-
mos projektą, bo pakol Gėdiminas pasiliko prie pagoniszko ti-
kejimo, tai riszis tarp Rigos arkivyskupo negalėjo buti tvirtas
prie to krikszezioniszki Lenkai pasiliko Lietuvos neprietelei,
o kas atlaike dalį Lietuviu sylos nū Livonijos. Ordenui per tad
gerai iszsidave.

Galiausei, 1324 mete pavasari, ordenas lauže pakajų, nors
popiežus jiem asztrei uždraudęs buvo, neužpuldinėti Lietuvius
(popiežius buvo atleidęs savo dėlegatus į Rygą idant tie sando-
rautu su Gėdiminu). Ordenas įsilauž į Lietuvą, musza ir degina
ir apgul Vilniu, aprubavodami viena primiestį. Bet visu bjau-
riausis darbas buvo ordeno nugalabijimas Lietuvos pasuntimo
katras kelavo isz Vilniaus į Rygą. Lengvai suprantam, kad toks
darbs turėjo pakelti vrie Gėdimino neiszpasakyta piktumą. Jis
pertrauke sandoros sutartį su krikszezioniszku tikėjimu ir gręžės
atgal prie savo senu kovos įrankiu. Sutartis toliaus niekad ne-
tapo atnaujintos.

Rygos arkivyskupas Friedriks buvo apmaudos pilnas
priesz ordeną ir jo ne krikszezioniszkus darbus. Daugybė dva-
siszkuju susirinko į Rygą, žvakes bažnycziose uždegė ir visais
varpais zvanijant prakeikė ordeną (4 aprili 1325). Prakeikimo
ir apkaltinimo rasztas, ant kurio buvo užraszyti ordeno grie-
kai, taps prie visu bažnycziu duru prikaltas. Toks bažnytinis
apkaltinims butu buvęs sylingas, kad tauta butu žinojusi ką
tas ženkliną; vienok Livonijo prispausti Latvei ir Igaunei ma-
žai žinojo apie krikszezioniszką tikėjimą ir skaite svetimus dva-
siszkūsius lygei kaip ir ordeną prie savo neisztikimuju. Žinoma
po to iszsikelė didis grumėsis tarp arkivyskupo ir ordeno, ant
galo ordenas arkevyskupą užveike.

— 131 —

Gėdimino tolesnis valdymas sutiko dar tulus karus priesz
kaimynus. "Tacziau jis iszlaike savo stiprio sylingo ranko Lie-
tuvą, kurios syla p? vienu protingų valdonu vis didinos. Jis
atrado smertį po Velionais, karė priesz Prusu ordeną per ugne
szaujentį įrankį. Tūlaik jau pradėjo vartoti paraką dėl szo-
vimo. Szuvis isz tokio naujo szlovimo įrankio pervėrė Gėdi-
miną, kursai nūto ir mire (1341.) Jo lavonas tapė nunesztas į
Vilniu ir ten pagal seną Lietuvininku papratimą ant didžio
laužo sudegintas su karės įrankeis, mylimu žirgu, vienu isztikimu
tarnu ir trimis Vokieczeis sugautais karėje.

Lietuvininkai pas Juodases jures.

Mirtina kulka prie Velionos pilies, atneszdama Gėdiminui
smertį, kursai nespėjo sudavadyti Lietuvos sosto pasekėjaus. Ir
taip vėl Lietuvos sosto pasekėjaus įstatimas nebuvo stiprei nu-
tvirtintas. Per tai rods nepasidarė abejojims, nės sostas vis tu-
rėjo pasilkti rankosna Gėdimino sunu, tik nei vienas nežinojo
katras sunus užims sostą. Jei Gėdiminas pats butu galėjęs pa-
skirti sosto pasekėją, tai jį butu visi be priesztaravimo priėmę.
Dabar atsitikimams reikėjo iszskirti szį klausimą.

Gėdiminas isz trijų szliubų buvo palikęs septynius sūnus.
Savo vieszpatavimo laike jis buvo kiekvienam isz tų pavedęs
vieną valstyjos szmotą dėl valdymo. Ir jo paskirtiejiems buvo
tokia spska, kad taipgi po jo smerties kiekvienas pakajingai pa-
siliko valdidams savo na tėvo paskirtą dalį, antro ne reikalau-
dams. Bet tokiu budu Lietuva buvo iszdalinta į septynes ku-
ningaiksztystes, per kuręs nebuvo nei vienas virszkuningaiksztis.
Sosto miestą Vilnių buvo Gedimins pavėdęs savo jauniausiam su-
nui Jaunucziui valdyti. Per tą Jaunutis iszsirode kaip ir pa-
keltas ant auksztesnės vietos. Butu jam buvusi prigulenti dva-
s6s dovaną, jis lengvai butu galėjęs didkuningaiksztauti. Bet
greitai atėjo laikas, kur pasirode jo silpnybė. LŽ

Amžiniems Lietuvos neprieteliams, kaiminų kardininkų or-
denams, po Gėdimino smerties rodes atejo laikas, uždūti Lietu-
vai smertną kirtį. Jie susitelkė, didelę kryžiaus karlauną pr1esz
Lietuvą. Vokieczių ordenui ėjo į pagelbą kardininkai ir križiaus
kareivei ne tik isz Vokietijos" bet taipgi ir isz Holandijos, Bur-
gundijos, Vengrijos ir isz kitu žemių, Apie tai 6jo į Lietuvą
grumzdženczios žin6s. Tauta pastojo nepakajinga ir reikalavo

— 132 —

idant valstija butu suvienyta po vienu valdonu. Jaunutis Vil-
niuje buvo rambus, ar nemokėjo žengti reikalinga žingsnį, idanė
užsiskelti per didkuningaiksztį. Kad nuversti grumzdženczę
priegadą pasikėle kitu du Gėdimino sunus, gimusiu isz antros
Gėdimino paczios (Rusu kuningaiksztienes) Tie buvo Algirdas
ir Keistutis, kuriedvieju szlovė per 40 metu papildė Lietuvą ir
jos kaimynu žemes. Keistutis buvo nū tevo Žemaiezius į dalį
gavęs Algirdas palaike likuse dalį, Lietuvos, iszskiriant Vilniu.
Vitebską ir Polocką. Abu susivienijo priesz nepritetelius, Vil-
nius tapė nū Jaunuczio atimtas ir prigulėjo prie abidvieju bro-
lių, Algirdas, tik viens vadinos didis Lietuvos kuningaiksztis 1345.

Ta buvo laiminga permaina. Algirdas buvo nū visu Gė-
dimino sunu visu daugiaus dvasėje apdovanotas. Jis buvo n+
tik szaunus karvedis, bet ir gudrus bei apsidumojantys valdons.
Prie to jis turėjo kietą ir nepabugstanczę dvasę, kuri neliovės
nuspausti ir atsitikus nelaimei, bet po tokioms įpatingai parode
susipratimą ir spėką. Jo brolis Keistutis buvo kitoks Vyrąs.
Polytiszka gudrybe jis nebutu galėjęs mierūtis su Algirdu, bet
nežiurint tai, jis buvo didis karvedis, jam musziu dienos buvo
linksmios dienos, kuriam karione buvo pati per savę, ir ne pa-
gelbininke polytiszkuju mieriu,

Vel buvo nekoksai skirtums tarp Algirdo ir Keistuozio.
Pirmasis apie senąjį Lietuvininkų tikėjimą dumojo taip kaip ir
Gėdiminas. Jis jaunystėje čsas buvęs kriksztytas Rusu kriksz-
czioniszku tikėjimu, ir pažino savo amžių tikėjimo žines, taip,
kad sutiko pulkus Rusu,+tai buvo anu tikėjimo draugas, ir kad
įstojo į Listuvą, tai jis laikės prie senovės Perkuno vieros.
Szeip daugiaus laikės ant Rusu tikėjimo pusės. Prieszingai Keis-
tutis tvirtai laikės prie senosios Lietuvininku vieros. Žemaiczius
valdydams ir stiprei kariaudams priesz Vokieczius, krikszezio-
niszkus kaimynus, Keistutis buvo pastojęs Žieiaicziu dvasiszkys-
tės neszeju. Karės dvase, neprietelystė priesz Vokieczius ir
garbinimas senos vieros papildė Keistuczio krutinę tiekpat stip-
rei, kaip kiekvieno Žemaiczio,

Pirmūse vieszpatavimo metuse reikejo Algirdui ir Keistu-
cziui kariautis į dvi puses, priesz abu kardininku ordenus ir
priesz Lenkiję. Lenkija jieszkojo atimti Lietuvai Volinija.
Sziose karese Algirdas ir Keistutis tankei įsilaužia toli į Livo-
niją, Prusiją, Lenkiją, taip tik, kad neprietelei spėjo pasislėpti
tvirtose pilise ir miestūse. Karės nė abeju pusiu po didžiausei
dalei buvo sziokiu budu vedamos, kiekvienas rupinos pagal isz-

— 133 —

galėjimo 9 ko ir iszpustyti neprieteliu žemę, pavergti gy-
ventojus ir tūs iszsigabenti sav kartu su visu lobiu. O tokie
karės žigei atsitikdavo tankei, kartais į metus keli. Mažu mu-
sziu buvo labai dąug, bet dideliu retai te atsitiko. Sziose karėse
Lietuvei teturėjo mažai iszkados, mažiau negu ju prieszininkai.

Bet karta atėjo Lietuvininkams nelaimės diena. Abu kar-
dininkų ordenai suvieniję savo spėkas ir gavę didelius pulkus
pagelbininku is7 Vidurines— Europos žemiu. Priesz szią didelę
nū Vokiecziu didžio mistro Dusmero vedžiotą spėką, Algirdas
1348 patrotijo muszį prie upes Stroves (kuri įtek į Niamuną ).
Szioje nelaimes valandoje Lenku karalius Kazimieras surėde del
didesnio užgulimo ant Lietuvos, kurei vėl kitose vietose rados
neprietelei. Lietuvai grumzde didesnis ir baisesnis pavojus ne
kad buvo pergyventa. Bet sziame nelaimės laike ipatingai pa-
sirode Lietuviu valstijos stiprumas. Nelaimė ir baisus grumzdi-
mai ne sutrankė nei prispaude Lietuvius, bet tik paskubino jūs
ant stingresnio ir narsesnio pasiprieszijimo. O didkuningaiksztis
Algirdas ipatingai buvo vyras tokiame kritiszkame padejime.
Taip tad greitąi karės laime apsigręžė, o Vokieczei kaip ir
Lenkai tapė isz Lietuvos rubežiu iszvyti.

Karę priesz Vokieczius Algirdas toliaus pavėde savo bro-
liui Keistucziui, kursai buvo Žemaicziu valdonas ir kurio sosto
miestas buvo Trakai. Metu deszimtims Keistutis su szlove isz-
pilde,szi uždavimą. Jis buvo Lietuvai neužveikemu galiunų
priesz Prusijos ir Livonijos kryžoku ordenus. Per tai Algir-
das galėjo iszplatinti Lietuvos apėeką į kitas puses.

Jau Gėdiminas buvo uždėjęs Lietuvos virszvaldžę ant Vo-
linijos, Kijavos ir tulu aplinkiniu Rusu krasztu. Bet vėlesniūse
metūse Gėdiminui reikėjo be paliaubos grumties priesz savo
valstijos žiemiu rubežiūse priesz Vokieczius. Per tą riszis terp
Lietuvos ir minetu naujei umtu krasztu buvo palikęs silpnesnis.
Nekuriose vietose buvo pasikėlę maži sav valdanczei kniazei,
vienoje Volinijos dalioje koksai karaliaus Danieliaus įpedinis
buvo apsimetęs per valdovninka, ir Kijava buvo pradėjusi abe-
joti tarp Lietuvos ir Tatoru valdibu. Algirdas tam pasiprieszi-
nimui padarė galą. Ką Gedimins buvo pradėjęs tai jis pabaige.
Lietuvininku valdže ant Volinijos, Kijavos, Czernigovo, Bransko
ir kitu vietu tapė stiprei nugruntavota. Pats Smolenskos ku-
ningaiksztis pripažino Algirdo virszvaldžę.

Bet Algirdas ėjo vel toliaus—į pietus. Pietūse nū Volinijos ra-
dosi Padolija ir tuli kiti žemės kampai, kurie traukės lyg juriu

— 134 —

Jūduju. Szie stovėjo po Tatoru valdže ir mokėjo meslavą Ta-
torams. Didesniu kuningaikszcziu minėtūse kampūse nebuvo,
ir visa žeme buvo suskaldyta į didelius valszezius, kurie stovėjo
po taip vadinamais atmonais. "Tatoru jungas gulėjo sunkei ant
szios žemes, ir gyventojei negalėjo nei mislyti ant pasiprieszy-
jimo priesz nekriksztytus prispaudėjus. Taip aniems nelaukent
atejo globėjas nū žiemiu pusės: Lietuviu kares įrankiu trenk-
smas atsigarsėjo netik Padolijo, bet ir toli į pietus. Gan Tato-
rai ne atidave szios žemes be prieszginybės. Regėdami, kad
suskaldytoms spėkoms tie negalėjo attursti Lietuviu žinksnius,
tverės trys didi Tatoru valdonai Kutliubeis, Hadszibeis ir Di-
mitrius, (gal krikszczionis) susivienijo ir stojas su didele spčka
priesz Algirdą prie mėlino vandenio (-upėlis, kuris įtek į Bugą).
Czion Algirdas pasieke szviesią pergalę 1362. Szis trinkis buvo
taip stipras, kad Tatoru valdže minetūse plotūse tape pilnai pa-
laužsta ir Tatoraiisz ten iszbego po dalei į Krimą, ir už Dunojaus.

Ir sztai, nekurioje dienoje Jūdajei jurei artinos dar nere-
gėti sveczei, kuriu gimtine buvo tolimoje sziaurėje prie kitos
kokios jurės. Grikonu rasztininks Ksenofonts sako, karta 10,000
Grikoniszku kareiviu isz vidurio Azijos gryždami į savo gimtinę,
tvirtai besigindami priesz neprietelius, buvo atsieke Jūdosios ju-
rės krasztą, ir jures isz tolo pamatę, pilni linksmibės vienu balsu
suszuko: „Talasa, talasa!“ Jurė jiems buvo pagelbos ženklas,
bo per tą jiems buvo valnas kels į Grikiją. Su kitoniszkais
Jausmais atskambėjo szauksmas: „jure, jure !“ isz Lietuviu ka-
reiviu burnu, kad jie pirmą kartą isz tolo pamate Jūdosios jurės
vilniūjant vandenį. Puikus pergalėjims ir linksmybė pripildė ju
krutines. Lietuvos galybė tasyk buvo iszplatinta nū jurės lig
jurės.

Tris kartus apgulimas Moskavos.

Didelis perskiris ėjo per visą Rusiją 14 szimtmetyje. Rusu
žemę dalinos į dvi puses.

Kūczės 13 szimtmetije gulėjo ant Rusijos Tatoru jungas,
Rusu tauto pradėjo rastis ir augti saviszkos dumos. Pirm atė-
Jimo Tatoru, buvo Rusija suskaldyta į daug mažu kuningaiksz-
tyscziu, ant kuriu tik dėl žodžio stovėjo didis kuningaiksztis.
Zemes iszdalijimas buvo padaręs visai valstijai bėdas bei vargą,
ir czion buvo priežastis nelaimės. Ir sztai, nauja duma kuri

—-195 —

kelės ir iszsiplatino po visą žemę buvo ta: „Susivienijimas!
Vienvaldyba!“

Didelios atmainos, tautu ir valstijų gyvenime liubija atsi-
tikti. Pirmoji atmaina žmoniu prijautims ir duma, o tada atsi-
tinka isz lauko politiszki veikalai. Pirmiaus neg kuningaiksz-
czei pradėjo suvienyti Rusija po vienu valdonu, ant to jau at-
sikreipė tautos protas. "Tikrieji kareivei kurie dirbo už Rusi-
jos suvienijimą buvo tie, kas iszplatino sz6 nauja dumą. Dievo
baimingas minyks, kurs sukurste klausytojus savo istorijoms,
krikszezioniszkus Rusus priesz pagoniszkus Tatorus, senas ka-
reivis, kuris buvo pergyvenęs pabėgimą nū muszio lauko, su-
graudinanczeis žodžeis kalbėjo ir iszaiszkino smutnus nūpūlius,
Rusu godonės ir szlovės pražuti, žilas, pavarges žemininks, kurs
su savo draugais sugrįžo isz girios (kurio buvo pasislėpę), at-
rado klėtis isztusztintas, gyvūlius iszvarytus ir trobas bei gyve-
nimus nudegintus, ir per tai prakeikė atėjusius pustus laikus;
nelaiminga motyna, kurios vaikus buvo apkariavę ir prispaudę,
kitus iszvedę į vergybę, tais savo dejavimais sugraudino visu
szirdis — ir visi pastojo nenurimstą ir nepakajingi prasudydami
buvuses bėdas, kurios tautos dumą vede nauju keliu. "Terados
tik viena pagalba, o tai suvienijimas visu Rusu žemiu po viena
valdže. Gana tam prieszijos nekurios sylos. Mažiems kunin-
gaikszcziams buvo labai nemalonu, kad jie turėjo būti po virsz-
valdžios galybės. Ju duma buvo jau nū tevu tevu idant nebuti
ia virszvaldybą. Ar sziems buvo galima kesti, kad ju žemės

uręs nū savo tevu tevu buvo pavaldie tapė priglaustos su pri-
varta po virszvaldžę? Isz vienos puses buvo tie, kurie geidė
suvienijimo po vienvaldyba. — isz antros puses bet buvo ma-
žieji kuningaiksztėlei, kurie geidė palaikyti savo nū tėvu pa-
valdyta neaprubežiūta teisybę. "Tarp tokiu dumu nevienodumo
turėjo pasikelti ginczas, ir tai ginczas ant gyvasties ar smer-
ties. Szis ginczas traukes per szimta metu. Ju velesni rasz-
tininkai, kurie apsako szius atsitikimus, nesutar su anu metrasz-
czeis vienybej, jie eina su žmoniu supratimu ir szirdimis. Bai-
giantis dumoms ir jausmams, kurie pinas priesz suvienavimą ir
vienvaldybą, pradėjo pergalėti, ir sztai, rados Rusu žemes sų-
rinktojei, kurie, ant minėtos papėdės pradėjo suvienūti retas
kuningaiksztiszkas valstijas.

Rusu žemių suvienijims pagal nekurius rasztininkus prasi-
dėjo isz dvieju vidurkiu. Pirmasis buvo Lietuva, o antrasis
Moskava. Taip Rusijai buvo didelis trukis, kursai ję skėlė i

k

— 136 —

dvi dalis: po Lietuvos valdže rados visa vakarinė Rusija, ir
po Maskavos ritine. Jū toliaus ėjo suvienijimo darbas, — jū
aiszkiaus buvo matomas laikas, kad abim vienytojam reikės
susiremti.

Pirmas susirėmimas atsitiko 1362 mete. Ginczas buvo
tarp Moskavos 17 Tvėro. Niekad tarp Rusu kuningaikszeziu
nepastovėjo taip ilga neapikanta, kaip ta, kuri ilgus metus trau-
kės tarp Tvėro ir Moskavos kuningaikszoziu namu. Kiekvienas
nū ju norėjo palaikyti vrirszvaldybą ir szauktis didžiu kuūnin-
gaikszcziu,. Vienok greitai iszsirodė, kad Moskavos kuningaiksz-
tis buvo sylingesnis. Tvėro kuningaiksztis Michaila todėl
szaukės į pagalba Lietuvos didkuningaiksztį Algirdą. kuris
buvo apsivedęs su Michailo sesere, kuningaiksztiene Uljana.
Algirdas nuleido pagalba ir 6jo pats su karo pulkais priesz
Moskavą.

Ant Moskavos sosto sedėjo jaunas didkuningaiksztis Dimi-
tras, kurs vėliaus ant Kulikovos lauko prie Donos upės perga-
ledams "Tatorus užsitarnavo garbingą prievarde „Donskas.“
Bet tą laiką, kada Algirdas įsilaužė į Moskavos valstijos rube-
žius, jo galybė nebuvo susistiprinusi. Prie Trostnos upės Di-
mitro pulkai tape pergalėti, visa žeme tapė Algirdui attidaryta,
tik miestas Moskava laikės ir nepasidavė. Jo tvirtybėje Krem-
liuje buvo uzsirakinęs didis kuningaiksztis Dimitras, po tam,
buvo nudeginti visi primiesczei. Ir taip regim Lietuvos gink-
lus, kurie žibėjo po visą pakrasztį baltosios juros lig Igaunijos,
po Prusus ir pat Brandenburgi, po Lenkiją ir iki Jūduju juūriu,
o dabar nusibeldė iki į Rusu žemės szirdį, Moskava!

Moskavos valstijai buvo regims galas. Bet tulos aplinky-
bės jį saugojo. Visu pirmiau, Moskava buvo nesenei apdirbta
su kietu akmeniniu muru, kurs tik per ilgą laiką galėjo buti
iszpustijamas. Ant to Algirdas nebuvo pasigatavijęs, taipjau
nebuvo ėmęs muru laužimo rykus. Jis buvo ėjęs tiktai dūti
Maskavai trinki ant muszio lauko ir lauszti ju laukėję galę. Jo
karo syla nebuvo didele, ir antra jis negalėjo ilgai ten pasilikti,
nes apie paczią Lietuvą isz visu pusiu kribždėjo neprietelei. Bet
Moskavos valstije buvo isztverminga ir stipri ir ant jos grunta-
vojos visa Rusu galybė, ir niekad pergalėjimas kare je negalėjo
iki pamato sugriauti. To ir Algirdas gerai suprato. Jis todėl
nelaike ję ilgai apgulęs. Per tris dienas pustijo Lietuviu ga-
lybė Moskavos priemiesczius ir tada traukės atgal.

Du metus po to, 1370. kada Moskavos didkuningaiksztis

—2187 —

Dimitras buvo pabaidęs Tvėro kuningaiksztį Michailą, Algirdas
ejo antra kart priesz Moskavą ir karė ėjo taipjau. Szį karta
tape sutartas pakajus. Michailas atgavo Tverą atgal, ir didku-
ningaikszczio brolis Vladimieras apsivedė su Algirdo dukterimi
Elena. 1372 metūse Algirdas 6jo treczę sykį priesz Moskava.
Szūsyk Dimitras buvo surinkęs didelę sylą. Abi kariaunos sto-
vėjo tulas dienos viena priesz kita iki tapė sutartas pakajus.
Algirdas buvo persitikrinęs, kad Moskava nelengvai įimama, ir
vartoti priesz Moskavą dideles sylas, jam pasirodė ne intresinga,
nės Lietuvai jos sylos kitur buvo reikalingesnės. Michailas todel
pasiliko Tvėro kuningaikszeziu.

Moskavos didkuningaiksztis niekad nemėgino už padaryta
iszkadą Lietuvai atsikerszyti. Per tai regime, kad ant Lietu-
vos pusės tūlaik buvo didi galybės persvara. Dimitras tik gy-
nės bet niekad nedumojo užgulti ant savo neprietelu.

Nū visu Lietuvos kuningaikszcziu Algirdas per minetas
kares yra Rusijai padaręs daugiaus iszkadu, o todel ypacz jis
nū visu Lietuvos valdonu Rusams buvo artimiausias, liub sakyti,
jis buvęs surusintas. Algirdas kalbėjo tris kalbas: Lietuvisz-
kai, rusiszkai ir vokiszkai; bet užvis daugiau vartojo rusiszka
kalba. Per pirma apsivedima su Vitebsko kuningaiksztiene Ma-
riją jo familijo buvo įsiszaknijusi Rusu butybė, ir per antra ap-
sivedimą su Tvėriu kuningaiksztiene Ulijana, Rusu kalba pasilko
namu kalba. Lietuviu auksztmanei gana tankei turedami susi-
neszimą su Rusais, visi rusiszka kalbą suvrato ir taip didkunin-
gaikszczio namūse per vis buvo daugiaus rusiszka nekaip lietu-
viszka kalba girdima. "Tikėjimiszkose dalyse Algirdas buvo
artesnis rusiszkam tikėjimui nekad kitam. Bet jis gerai žinojo,
kad valstijos pamatas buvo Lietuviu tauta. Jis todėl niekad
neuszsigynė szios tautos jausmo, nei kalbos, nei tikėjimo. Taipgi
ir neperėjo į krikszezioniszkai grikiszką tikėjimą. Kada jis jau-
nesniūse savo metūse, buvo per kuningaiksztį ant Vitebsko bei
Polocko. jis karta 6jo (1842) Pskovai į pagalba prmiesz Livoni-
jos ordeną ir laimingai iszgine Vokieczius, Pskovieczei norėjo
kad jis pasiliktu prie ju per kuningaiksztį ir pasikriksztytu.
Vienok Algirdas jiems atsakė, kad jau 6sas kriksztytas ir antra
karta nenorys buti kriksztytas. Todėl nei vienas negalėjo iszro-
dyti, kada pirmos kriksztynos nusitikusios, szeip jis kietai lai-
kės budamas Lietuvoje prie Perkuno vieros. Pskovo kunin-
gaiksztystės jis nepriemė, jo duma jau takart turėjo už mieri
didžą Lietuvos valstiją. To vieto jis Pskoviecziams dave savo

— 138 —

sunu Vingaudą, kurs tapė kriksztytas į krikszczioniszkai Rusu
tikėjimą po vardu Andriejus ir pasiliko Pskovo kuningaikszeziu.

Algirdas numire 1377 mete. Kada prijautė artinantis myrį,
jis atzižadėjo nū sosto, priėmė krikszczioniszką tikėjima, tapė
įszventintas per nekurį minyką. Kunas jo tapą palaidotas kriksz-
czioniszkai, vienok pagal seną Lietuviu papratimą tape sude-
gintas jo žirgas ir ginklai be didžio kuningaikszezio.

Myris Keistuczio.

Algirdas nū savo abieju pacziu paliko 12 sunu ir 5 duk-
teris. Kurie po didžiausei dalei buvo kriksztyti Rusu krikszezio-
niszxu tikėjimų.

Visoje Rytu-Europos pusėje tame laikė nei vienam vardui
nebuvo slaunesnes, puikesnes szlovės, kaip vardui „Algirdo su-
nus“. Tūlaik Rusu nusidavimūse „Algirdo sunus „losz€ auksz-
cziausią lūmą. Vardui „Algirdo sūnus“ visados pirmu 6jo taip
didele szlove, kad szio vardo neszėjas kiekvienoje vitoje buvo
vadovas ir pavelytojas, kur tik nuėjo. Visi pripažino tikrai už
dabiszką, kad „Algirdo sunus “ buvo vadovas priesz nepriete-
lius. O Algirdo sunus szią szlovę patvirtino ir užlaike per savo
darbus, kurie taip pat dažname Rusijos, kaip ir Lietuvos nusi-
davimu lakszte įrasziti su neiszdildomoms literoms. Taip pri-
menant 1380 m. tokiame didžiame nusidavimo laike du Algirdo
sunus, Pskovos kuningaiksztis Vingaudas (Andriejus) ir Bran-
skos kuningaiksztis Kaributas, ant Kulikovos lauko prie Dono
verte karės likimą Rusijai ant labo per kuri pagelbėjo Rusu
atsivalnijimui nū Tatoru jungo.

Nū visu Algirdo sunu tik vinam nebuvo didžios kar6s va-
dovo ir galybės įpstiszkos dovanos. Tas buvo Jagailius (Jegu-
lis). O tą įpatingai Algirdas buvo paskyręs per savo pasekėją.
Kaip žinoma Algirdas buvo taipjau didis kares vadovas ir gud-
rus politikas. Jis mokėjo atsverti, kokia svarba vyra gudrybei.
Jis atrado, kad dėl valdono gudrybė yra svarbesne už karės
galybę. Ir isz visu Algirdo sunu Jagailius buvo iszmaningiau-
sias polytikas. Prie to ant Jagailiaus labo taipgi darbavosi jo
motina Julijana, nes jos seniausis sunus tas buvo. Algirdas
mirdams priėme nū savo brolio Keistuczio prižadėjimą, kad tas
pagelbės užkelti Jagailių ant didkuningaikszczio sosto. Nors gan
tame laike Lietuvoje, taip pat kaip ir Rusijoje, vel buvo iazsi-

— 139 —

platinusios mislys, kad tikrasis sosto pasekėjas turi buti seniau-
sias sanaris kilties (o Keistutis buvo per Jagailį senesnis), Keis-
tutis, kurs visą savo amžiu isztikimai buvo klausęs savo senes-
nio ir gudresnio brolio žodžiu, tą taip-gi iszpilde ir po brolio
smerties. Kad Algirdo seniausias sunus (nū pirmos paczios)
Vingautas (Andriejus), kurs laikais buvo Pskovos, laikais Po-
lockos kuningaiksztis, nenorėjo pripažinti Jagailinus tiesu, bet
patsai norėjo užsėsti ant sosto, tvėrėsi už ginklo, tad Keistutis
pagelbėjo Vingautą pergalėti. Ir taip Jagailius užsėdo ant Lie-
tuvos sosto 1377 mete.

Paželek Dieve draugystė tarp Jagailiaus ir Keistuczio il-
gai nepastovėjo. Kas prie neprietelystės iszsikelymo kaltas, yra
sunku iszaiszkinti, vienok kaltis po didžiausei dalei pripūla Ja-
gailiaus dumeziuųį Vaidylai. Vaidylas buvo Lietuvis isz žemos
kartos, bet didkuningaikszczio Algirdo laike auksztai pasikėlęs,
bo jis buvo gudrus ir iszmaningas vyra, o tokius Algirdas my-
lėjo. Jagailius pasilaikė Vaidylą prie savęs per dumeziu ir
dave jam savo seserį Mariją per paczę (kuri buvo naszlė). Ne-
žinoma, kodel Keistutis buvo Vaidylai prieszininkas (—galbuti
todėl, kad Vaidylas kėlesi auksztin per savo gudrybę ir iszma-
ningumą, prieszingai Keistutis gūdojo tiktai karės galybę—); bet
Keistutis stiprei, noris ir veltai prieszinos sziam apsipacziavi-
mui, prie ko tas nekartą diktai įžeidė Vaidylą, iszmetinėdamas
tam jo žemą gimimą. Nū to laiko Vaidylas pastojo Keistuczio
amžinas neprietelius ir rupinos jį nuversti. Vaidylui nebuvo
sunku, suvesti Jagailių su Keistucziu į neprietelystę. Keistutis
tam atsitikimui davė kliautį per tankų įsikiszimą Lietuvos vald-
žios dalikūse. Keistuczio, kaip žinoma, buvo Žemaicziu žeme
su nekureis szalyje jos gulenczeis pietūse plotais. Jo sosto
miestas buvo Trakai. Bet jis isz Traku tankei keliavo į Vilnių
ir ten įsikiszo valdžios dalykūse, taip kad Jagailius galėjo loszti
tiktai antrą vietą. Keistuczio gūdon6 nū Lietuviu buvo taip

.

stipri, kad Jagailius su prastu pavelijimu negalėjo savo dedį
stumti į szale, o įpatingai įsiboczijent, kad szis senas kareivis
buvo įpratęs, greitai tverties už įrankiu. Vaidylas todėl Jagai-
liui dave rodą, isznaudoti kaiminu Vokiecziu ordeną dėl Keis-
tuczio nuvertymo. Su tūmi mieriu Vaidylas rode slaptingą sū-
kalbį su ordenu, pagal kuri ordenas apsiemsęs, užsibrukti tiktai
ant vienos Žemaicziu žemes, o palikti kitas Lietuvos dalis ne
užkabitas, ant ko Jagailius nū savo pusės prižada, Keistucziui

nedūti pagelbos. Su Jagailiaus privelijimu, Vaidylas pradėjo

— 140 —

sūkalbį su Vokiecziu ordenu, kuris su didžiu džiaugsmu priėmė
pasiulijimą. Ordenas per tą tikėjosi įgyti Žemaitiją, o Vaidylas
prieszingai po Keistuczio nuvertimui mislijo vel ordeną 1sZvyti
1SZ SZ10S žemes.

Susivienijimas taps nuspręstas tarp Jagailo ir aukstesniuju
ordeno vadovu. Susitaikinimas atsitiko didžioje suszauktoje
medžioklėje, kuri atsitiko Davidiszkiūse (1380). Po medžiok-
lės isztaise iszkilmingas mylejimas ir czesnis. Jagailos palyd6-
toju pulke atsirado ir jaunasis sunus Keistucozio, Vytautas,
kursai su Jagailiu gyveno didžio draugyste. Nei Vytautas, nei
didžiausia dalis susirinkusiuju nežinojo nieko apie paslaptis tarp
Jagailos ir ordeno vedamas. Lauke buvo sūkalbos apie did-
žiausį pakajų tarp Lietuviu ir ordeno.

Po szio atsiskyrimo pradėjo Vokiecziu ordenas užgulti
ant Žemaitijos. Nekurie protingi vyrai pradėjo Keistucziui už-
rodyti, kiek numanyti 6sa, jog visą kitą Lietuvą turi pakajų.
Taipgi dyvinai pasirode, kad Jagailius atsisakė nū dalybavimos
ir pagalbos Keistucziui. Ilgai Keistutis netikėjo į apkaltinima
Jagailo, taipgi jaunas Vytautas patvirtino, kad Jagailus negal
buti piktos dumos. Vienok visą paslaptis tapė atidengta, ne-
kursai komturas Liebsteinas (kursai buvo kriksztijęs Keistuczio
dukterį Danute, kuri isztekėjo už Mazovijos kuningaikszezio, o
nū to laiko anas buvo užsilaikęs su Keistucziu gero draugybo).
Tulos dumos ordeno valdžios taps Keistucziui atdengtos. kurios
paslapta mierijo sukelti Lietuvos naminę karę.

Bet visi Keistuczio prieszininkai savo žinioję apsiriko. Se-
nasis galiunas suspyrė greitus žingsnius. Jis supulkavo savo

emaiczius, paskiaus apgule Vilniu, paeme į nelaisvę Jagailių
ir patsai užsedo ant sosto. Jagailius nespėjo gintis priesz apgu-
limą, nės buvo savo karęs pulkus iszsiuntęs į Polocką tramdyti
maisztą. Vilniuje didkuningaikszczio kancilerijoje, atrado Keis-
tutis daugybę rasztu, kurie patvirtino Liebszteino žinojimus.
Keistutis atsikerszija savam senam prieszininkui Vaidyliui, kas
minstus sulygimus buvo įgyvendinęs. Vaidylius taps kaip žemės
iszdavėjas prasudytas ant smerties ir pakartas.

Iszkada, jog Keistucziui truko polytiszkos gudrybės. Ką
Jis kaip narsus kareivis laimėjo, tą kaip szlektas polytikas vel
pražudė. Vaidyliu, kurs buvo vislab daręs pavelijant savo val-
donui, jis neteisei nusudijo ir per tai prisikėlė sav daugybes
neprieteliu, prieszingai patį Jagailiu, kursai buvo tikrasis kalti-
ninkas per Vytauto užtarimą paliko valnu. Vytautas tūsyk

— 141 —

buvo lengvatikis ir daves įsikalbėti; buk visos neprietelystės
buvęs tiktai vien Vaidylius kaltas. Keistutis davė Jagailiui į
valdžę Vitebską, kuri buvo taipjau dalis Lietuvos, kurę jau už-
valdė jo tevas Algirdas.

Vos tik Jagailius buvo valnas, jis vel isznaujo pradėjo su-
sikalbeti su Vokiecziu ordeniu. Atsitiko, kad Keistutis su savo
kariauna buvo nuėjęs į Novgoroda-Saverską kur Jagailio brolis
Kaributas atsisakė klausyti Keistuczio virszvaldžios; Jagailius tai
patyręs apgulė Vilnių. (Garnizono kamandiers buvo slaptas
draugas Jagailio ir miestą be prieszgynybes padavė). Tada Ja-
gailis sūsivienija su Vokiecziu ordenu ir įima Trakus. Keistutis
tai iszgirdęs greitai sugrįžo į Žemaitiją ir netoli nū Traku abi
kariaunos susitiko. Jagailo rodininkai bijojo muszio, nės Keis-
tuczio kareiviszka szlovė įbaugino Jagailo kareivius. Todėl nu-
sprendė naudoti abgaviste. Jagailius leido siuntinius pas Keis-
tutį įkviesdamas jį ir sunu Vitautą ant pakajaus sutarimo. Idant
nebijotūs nū abgavystės, Jagailo brolis Skirgailis po prisieka
užtvirtino, kad Keistucziui ir Vytautui nieks pikto nenusidūs.
Keistutis ir Vitautas tikėjo tam ir pasidavė į Jagailio logarį
ant pakajaus sutarimo, bet vos tik buvo logarį atsiekie tapė su-
imtu, geležims apkaltu ir nuvestu į Vilnių. Keistuczio kares
pulkams tapė 10 žinė, buk valdonai ant pakajaus sutartes
esa pasidavę į Vilniu, ir kad kareivei gal iszsiskirstyti į savo
krasztus. Karės pulks to paklausė ir iszsisklaidė.

Keistutis tapė geležims apkaltas ir nuvestas į Krevos
pilį kur tūczės buvo ant Krevkos upes ties jos įtaką Szlakt-
janka (tūlaik Vilniaus gubernijo Aszmenu aprinke). Nū szios
stiprios pilies ir dabar yra regemos liekamos. Pilies žiemio
puseje buvo auksztas keturkampis boksztas, kurio apaczioje buvo
velviūtas (su sklepavotas) kalėjimo rusis Czion įmetė seną
Lietuviu galiuną. Ketures dienas jis muczijas tamsiame kalėjime
dumodamas apie iszsivalnijimą. Jaunesnūse laikūse jis besika-
riaudamas buvo papūlęs du kartu į rankas neprieteliu, ir syki
buvo apkaltas Marienburgo pilije, bet jam sekės tūsyk laimin-
gai iszbegti, su pagalba vieno persikriksztijusio Lietuvininko
Alpo, kursai ten Marienburge rados. Ir szį kart radosi viena
isztikimą szirdis, kuri buvo gatavą jį gelbėti, tai buvo jo iszti-
kimas tarnas Omulitszas, bet kol apie atsitikimą teiriavosi, jau
razbajus buvo sutartas. Penktaję naktį įlindo į pilį vyrai isz
Jagailio pasekėju, Preiksza, Zibentojis, Kutszuks ir k. kurie ne-
prigulėjo prie Lietuviu tautos. Razbaininkai nusmaugė Keistutį

— 142 —

su jo paties aukso szniuru. kurį buvo nukabinę, nu jo plosz-
cziaus. — (1382). Keistuczio tarnas Omulitszkas kurs savo
poną norėjo užstoti tape užmusztas.

Tai buvo tamsus darbas, ant kurio Jagailius savo paveli-
jimą buvo davęs. O idant Keistuczio Draugai nepakeltu maisztą,
iszplatino ZŽinę, buk Keistutis pats kalėjime su savo kaklo ry-
sziu nusigalavęs. Keistuczio lavonas tapė pagal seną Lietuviu
papratimą sudegintas, to paczio Szventaragio slen6 (daubo), kur
sudegintąs G6dimo lavonas. Keistutis lig smerties buvo užsi-
laikęs Perkuno Tikėjime.

Kada Vytautas gavo žine, apie smertį savo tėvo, jis pūlė
] nerimastį ir grumzde baisingai atkerszyti (žinoma, jis netikėjo
kad tevas patsai užsismaugė) Jį buvo taipjau nuvedę į tą
pacze Krevos pilį, ir jam buvo priskirtas likimas jo karžygiszko
tevo. Bet jo patį jį nū to iszgelbėjo. Pati ateidama savo vyro
atlankyti buvo palydėta sluginės, kuri greitai apsimaine drabu-
žius su Vytautu, ir pasiliko kalėjime, o Vytautas vietoje slugi-
nes iszėjo neparegėtas sargu isz kalėjimo. Vytauto gymis tū-
laik labai į moteriszką gymį panėszėjęs ir taip sargams ne įpūlė
į mislį, kad tokiu budu galėtu Vytautas iszbėgti.

Vytautas nubėgo į Marienburgį ir ten susitarė su Vokie-
cziu ordenu kare atkerszyti Jagailiui. Ordenas. kurs iki tol vis
priesz Keistuozio puse kovojo, tūlaik susidraugino sų Keistuczio
sunu ir pradėjo karę priesz Lietuvą. Ordenas prižadėjo atti-
dūti Vytautui Žemaitiją į valdžę po ordeno virszvaldyba, ir Vy-
tautas suszaukia savo tevo prietelius tam darbui ant pagelbos.
Per Lietuvą 6jo vėl dalijimas ir piktos karės iszsikėle. Dides-
nėji dalis Lietuvininku vienok laikės su Jagailu. Ordenas tapė
tulą kartą sumusztas, bet delto nebuvo bėdos galas paregimas.
kadangi Žemaiczei szirdingai kovojo už Keistuczio sunu. Bai-
gentis tam rados protingi teviszkės draugai, kurie pasidavė su-
vienyti bei suvesti į pakajų prieszininkus. "Tūlaik pasitropijo
Jagailiui iszteketi ant Lenkijos sosto, ir jis pasiulijo Vitautui
visą Lietuvą, jei jam pasiseks iszteketi. Vytautas atstojo nū
ordeno ir padar6 su Jagailių pakajų. Vienok szioje karė pasi-
kėle vienas nelabas uglius arba augalas. Zemaitijos didele da-
lis krito į ordeno rankas. Nū to vel iszkilo didis krizis.

— 143 —

Jagailo kriksztynos ir svodba.

Penkis szimtus metu sena Piastu kiltis (gimine) buvo Len-
kiją valdžiusi, kaip sztai paskutinis karalius isz szios giminės
Kazimieras Didis. 1370 numire. Noris visa Piastu kiltis dar ne
buvo iszmirusi, bet likusieji buvo karaliui Kazimierui perdaug
tolimi gentis ir todėl ne tapė užtemiti. Kazimieras prie galo
amžiaus su Lenku szlektos (dvarponiu) aptvirtinimu per pase-
kėjį paskire savo sesers sunu, Vengrijos karaliu Liudviką. "Tas
tad po savo valdžs suvienijo Vengriją ir Lenkiją. Kad tas 1372.
numire, jis sosto įpėdinėmis paliko dvi savo dukteris, Ma-
riją ir Jadvigą. Po nekuriu nerimasczių ir sumiszimu Vengrija
ir Lenkija baigentis 1383 mete susivienijo ir nutare, kad Marija
taps pripažinta per Vengrijos karalienę o Jadviga gavo Lenku
sostą.

Jaunajei Lenku karalienei tūlaik buvo 14 metu, o svarbjau-
sis polytiszkas klausimas buvo, iszrinkti jai vincziavotą draugą,
kuris tegul bus tikras žemes valdovninkas, bo anūse nepakajin-
gūse laikūse, kad valdovninko uždūtis po didžiausei dalei buvo
karės spekos vedžiojime ant muszio lauko, tiktai vyriszkis ga-
lėjo tikrai iszpilditi valdovninko priderystes. Kad Jadviga buvo
7 metu sena, jos tevas ją buvo liepęs sužiedūti su Austrijos
princu Vilhelmu, kuriam buvo 8 metai. Tokie vaiku sužiedavi-
mai tame laike prie valdovninku tankei atsitikdavo. Po sužie-
davimui, suprantama, jaunasis poris vel tape skirtas, ir užau-
gintas savo tevu namūsna, iki kol užaugo. Kad Jadviga 1384.
mete buvo karunavota per Lenkijos karalienę, pakilo klausimas,
ar jos sužiedavimui su Austrijos princu Vilhelmu laiks neatėjo.

Bet po to Lenku dumos buvo kreipusios ant kito jauna-
vėdžio. Tas buvo Lietuvos didkuningaiksztis Jagailius. Lenki-
jei tame laike daug reikėjo nukentėti nu Lietuvos pusės. Jau
tūse pacziūse metūse, kada Jadviga Krokavoje tapė karunavota
per Lenku karalienę, Jagailius su stipra speka buvo įsilaužęs į
Lenkiją, ir pustėdamas buvo perėjęs per didelę valstijos dalę,
be kurio Lenkai tam nūprasnai butu galėję prieszinties. Prie
to Lenkams žiemiūse buvo vel antras neprietelius, suprantama
Vokiecziu ordenas. Ordenas iaipgi su Lietuva gyvėno nepriete-
lysteje, bet kokioje dienoje abu kaimynai galėjo susivieninti ir
padaryti Lenku valstijei galą. Jeigu prieszingai Lenkija ir Lie-
tuva tapė suvienintos po vienų valdovninkų, tad Lenkija ne tik

— 144 —

nū Lietuvos pusės buvo drąsi, bet ir virszu gavo ant Vokiecziu
ordeno. "Tas visiems taip aiszkei buvo suprantamas, kad Len-
kai be ilgo apsidumojimo vienszirdžiai sutare ant tokio projekto.
Jo iszpildimas buvo galimas, bo Jagailius nebuvo apsivedęs.

Pirmieje. kurie vertė Lenku dumas ant szio projekto, buvo
Lenku dvasiszkieje. Taip kad Lenku karalienė laikėsi prie
krikszczioniszko tikėjimo, tai, suprantama, ženybas galėjo ne
kitaip atsitikti, kaip tiktai kad Jagailius persikriksztis. Kartu
su Jagailiu krikszczioniszkame kataliku tikėjime reikėjo pereiti
taipgi ir Lietuviu tautai, ir per tą kataliku bažnyczei ir visai
dvasiszkijai Lietuvoje atsivėre didelė ateitie. Dvasiszkieje taip-
gi ir buvo tie, kurie veliaus lauže karalienės Jadvigos pasiprie
szinimą priesz szį ženybos projektą.

Jagailius su džiauksmu pripūle ženybos pasiulijimams, ir
kad jo iszpildimas netaptu suarditas, jis skubinas sutarti pakaju
su Vitautu, kaip jau ankscziau yra mineta. Bet projektas at-
rado stiprą pasiprieszinimą priesz karalienę Jadvigą. Jį įžiurėjo
jos pirmą susižiedavimą su Austrijos Vilhelmu kaip tikrą, nės
jai Vilhelmas geriaus patiko, nekaip Jagailius. Kada Vilhelms
buvo iszgirdęs Lenku dumą, apženinti savo karalienę Jagailiui,
tas nusiskubino į Krokavą ir pareikalavo susivienijimo su savo
sužiedūta draugalka. Nors sargyba neinleido jo karaliszkoje
pilėje, vienok karalienei įsidave, nusamdyti kokiame kliosztorije
susitikymą, ir ant galo slaptu įsigabenti princi į savo pilį. Terp
abieju iszkilo karszta meile, ir taip Lenku projektui grumzde
baisybe: rods veik tape pasislepęsis Vilhelmas atrastas ir isg pi-
lies podraug isz Krokavos iszvytas, o karaliene pilyje įrakita
kaip kaltininke, taigi buvo suprantama,kad po tokioms iszly-
goms negalima buvo tiketies, susipacziūti su Lietuvos didku-
ningaikszeziu. Dvasiszkieji vienok užgulė Jadvigą perkalbėti,
kad sužadėtuvės kudikystės, neturi neijokios sylos; toliaus isz-
guldė, kad per apsivedimą su Jagailiu visa Lietuviu tauta, kuri
lig sziol gyveno pagoniszkame tikėjime, taps prisivertuse ir pri-
ims krikszczioniszką tikėjimą, 0 taip bus iszgelbėta nū amžinų
peklos muku, ir dar ant galo karalienei iszgulde, kad teviszkes
gerove nū to priguli jei jį apsiveda su Jagailiu, nes be to
grumzdžia Lenkijei nepasibaigentis pustyjimas ir karė. Galiaus
karalienės motyna kuri užsilaikė Vengrijo, atstojo nū savo žo-
džio davimo ir taip ątrisz0o savo dukterį Lenku karalienę Jad-
vigą nū susižadėjimo su Vilhelmu, taip pasiseke Lenkams at-

— 145 —

siekti savo mierį. Karaliene Jadviga aukavo savo szirdi dėl
krikszezioniszkos bažnyczios ir tevynės labo.

Su szviesu pulku palydovu didkuningaiksztis Jagailius
pasidavė į Lenkiją, kur ten su dide iszkilme ir džiauksmu buvo
priimtas. Lenku szlektos 1386. metu pradžioje susirinko į Liub-
liną ant sueimo, kur pakėlė Jagailių per Lenku karalių. Per
tokį pakelimą pirm szliubo nutarimo su Jadviga, Jagailius gavo
ant Lenkijos sosto tvirtą tiesą, kuriai reikėjo pasilikti taip-gi
spėkoje, kad ir karaliene Jadviga numirtu. Isz Liublino Jagai-
lius leidos į Krokava, kurs buvo karalienės Jadvigos sosto mies-
tas. Ten Jagailius 15 vasario 1386 perėjo krikszczioniszkame
kataliku tiksjime ir prie krikszto gavo vardą „Vladislavas“.
(Po to jį vistorijoje vadin tai po vienu, tai po antru, taip-gi ir
po abiem vardais: Vladislavas Jagailius.) Kartu su didkunin-
gaikszcziu kataliku tikėjime perėjo jo palidovai, tarp kuriu ra-
dos ir Vytautas. Vytautas, Vokiecziu ordeno valstijoje budams,
jau kartą buvo kriksztytas kataliku tikėjime, todel, kad jį Vo-
kiecziu ordenas buvo užsodynęs per valdoną ant savo valstijos,
bet po sutarimo pakajaus su Jagailiu, kad jis savo valdžioje
buvo gavęs Lietuvos stacziatikiu plotus, jis buvo priemęs sta-
cziatikiu tikėjimą. Dabar jis vel atgrižo kataliku bažnyczioje.
Jis prie krikszto gavo vardą „Aleksandras“, bet vistorijoje pasi-
liko jo senasis vardas Vytautas.

Tris dienas po Jagailiaus kriksztynu, buvo Jagailiaus
szliubas su Jadviga, ir 4 morcos Jagailius taps karunavotas per
karsalių ant Lenkijos. Su dūsninga ranka Jagailius davinėjo
Lenku sziektoms nekurias valnybes ir tiesas, taip-gi ir kitokias
dovanas. Puiki iszkilminga szventė, szarvūtu raitininkų turnirai,
pūta ir visokie kiti iszrodymai buvo suvieninti su sziūmi atsiti-
kimu. Jaunoji pora po to apkeliavo Lenkiją, kur visose vietose
nusigruntavojo tvarka, kuri po karaliaus Kazimiero didžiojo
smerties 6jo vis silpnyn. Toliaus Lenku valstijei tūjaus pasi-
rods antras -gerums: Jagailius jai privienijo Galiciją, kurę kara-
liaus Kazimiero pasekėjas, Vengrijos Liudvikas, buvo atėmęs
Lenkijei ir atidavęs Vengrijei. Nors Vengrai mėgino "prieszin-
tes, bet Vytautas, nū Jagailiaus pasiųstas, tūs greitai 1szvarė
isz Galicijos.

Dabar Lietuviu tautai buvo atėjusi svarbi valanda, supran-
tama, perėjimas krikszezioniszkame kataliku tikėjime. Bet szis
persivertymas neatsitiko pakajingai. Pako! Jagailius Krokavoje
dar vestuves szvente, ten atėjo žine apie maisztą, kurį Lietu-

10

— 146 —

voje buvo sukėlęs Jagailiaus viresnis brolis, Polockos kunin-
gaiksztis Andriejus (Vingautas). Jis kartą jau buvo pakėlęs
maisztą po Jagailiaus užžengimo ant Lietuvos sosto, bet sena-
sis galiunas Keistutis tame laike tą buvo apdraudęs. Dabar
Andriejus nusprende antrą kartą iszmėginti savo laimę. And-
riejus „prigulėjo prie stacziatikiu bažnyczios, ir mislijo Lietuvos
stacziatikius Rusus gauti ant savo pusęs. Bet jo viltis neiszsi-
pildė. Lietuvos Rusai buvo pilnai pakajingi su savo didkunin-
gaikszcio valdže, ir ne įsidėmėjo jo tikėjimo pervertimo. Tik
Smolenskos kūningaiksztis Svetoslavas, kūrs norėjo pilnai nusi-
kratyti Lietuvos virszvaldžę ir įgyti nekuriūs seniaus pražudy-
tus žemes plotus, susidraugavo su Andrieju. Be to dar rados
antras draugas, suprantama Livonijos ordenas. Paskutinis nei
maž nesidžiauge Lietuvos tautos laukiamu kriksztynu, bet val
rupinos tas iszjaukti. Nelabas pasikėsinimas netapė atsiektas:
Jagailius su galinga ranka greitai numalsz6 maisztą. Jis isz-
siųnte kares pulkus po vadovyste savo broliu Skirgailo, Kari-
buto ir Simeono Lugveno, kurie prie Vechros upes pilnai su-
musze Smolenskos kuningaiksztį. Pats Svetoslavas krito mu-
szije ir jo sunus taps sugauti. (Veliaus vyresnysis sunus Jur-
gis vel gavo Smolenskos kuningaiksztystę atgal.) Greitai poto
Skirgailas kartu su pacziu Jagailių taip-pat sumusze Polockos
Andriejų ir Vokiecziu kardininkus. Andriejus taps suimtas ir
įrakintas kaip prasikaltelis Chencinskos pil6je Lenkijoje, kurioje
tas ir pasilyko kelius metus,

Dabar Jagailius 6jo prie Lietuviu tautos kriksztijimo. Jis
suszauke į Vilnių didelį susimą, ir be prispaudimo, per protin-
gus iszaiszkinimus ir dovanas prikalbėjo Lietuvininkus krikszty-
tis. Gruntininkams, kurie kriksztijos, jis paliko žemę per sa-
vastį, tikvien su iszlygomis, kad tiems reikėjo savo kasztu at-
buti karžygystę. 'Taip-pat jis gruntininkams, kurie kriksztijos,
leido savo dukteres isztekedinti be didkuningaikszczio paveli-
jimo. Miestams jis už priemimą krikszezioniszko +tikšjimo dova-
nojo patvaldybos tiesas pagal taip vadinamo Magdeburgijos įsta-
timo, kurs isz Vokietijos jau buvo įvestas Lenkijoje 0o+ dabar
tapė iszplatintas ant Lietuvos miestu. Szitas įstatimas tame
laike buvo visugeriausis patvaldybos įstatimas dėl miestu. Ant
galo žemesni žmonis taps prie krikszto privobinti su baltu ge-
lumbės apsivilkymo dovanojimu. Tokiu apsiautalu Jagailius
'buvo parupinęs labai daug, o tie Lietuvininkams taip patiko,
kad dažnas davesi dukartu kriksztyties, idant galstu įgyti du

— 147 —

ploszczius. Taip tad Lenku dvasiszkiejie, kurie surėde kriksz-
tijimą, gangreit nei maž ne suprato lietuviszkai, tad J agailius
"pats emes Lietuvininkams per pamokslus iszaiszkinti krikszczio-
niszko tikėjimo mokslą. Kada susirinko prie kriksztijimo, tad
kirksztijamus įdalino į daug pulku, vyrus sav o moterės vėl sav:
dvasiszkiejie ėjo aplinkui, apkrapidami su szvenstu vandeniu, ir
dave kiekvienam pulkui vienę krikszczioniszką vardą. Ir taip
trumpame laike apkriksztijo 30,000 Lietuvininkų, Taip-gi daž-
nas, kurie seniaus jau buvo kriksztyti stacziatikystėje, dabar
pagal Jagailiaus paveizdą perėjo kataliku bažnyczioje. Regema,
kad po Gėdimino laiko, prie Lietuviu buvo stipri duma iszsi-
dirbusi priimti katalikiszką tikėjimą kurį Gėdiminas nedryso
įvesti, 0 kuris dabar buvo priimtas be priesztaravimo.

Pakol kriksztijimas prasidėjo, visupirma užgesino ugnį,
kuri Vilniuje dege priesz Perkuno paveikslą, toliaus nukirto
szventus ūžalus, kuriu viduje rados Perkuno szventenybs, ir už-
muszinėjo szventus žalczius. Su pasidivyjimu Lietuvei žiurėjo,
kad seni dievai pakajingai kente szventinyczios iszpustijimą, ir
szi iszveizda daug pagelbėjo del žmoniu persitikrinimo, kad se-
nieji dievai nera galingi. Kriksztijimo darbas, kurs taip prasi-
dėjo su gera pasekme, tapė nū dvasiszkuju stropei dirbdamas, ir
ne po ilgo laiko, buvo visa Lietuva apkriksztyta, iszimant Že-
maitiją kuri po dalei stovėjo po Vokiecziu kryžoku valdže ir
po dalei vel taip stiprei turėjos prie senu Dievu, kad Jagai-
lius atrado gudriaus, neimaž tos neužkabinti. Žemaitijos kriksz-
tijimas atsitiko daug vėeliaus, kad svarbus atsitikimai paskyrė
szios žemes likimą.

Atnaujinimas Lietuvos sosto.

Kad Lietuvos didkuningaiksztis Jagailius buvo palikęs ant
Lenkijos per karaliu, jis nū pradžios mislijo pats valdyti abi
valstijas: Lenkai to geide, bo Jagailius po Lenku sosto įgyjimo
ir per savo ženybas su karaliene Jadviga pradėjo gyventi Lenku
žemė ir Lenku draugystėje. Taip kaip Jagailius neturėjo kieto
karakteriaus, tai jis mego pasidūti savo aplinkiniams. Per tą
Lenkai tykojo su laiku įgyti pervirszijimą ant Lietuvos. Bet
tas lukestis tapė iszjauktas per naują Lietuviu naminę karę,
kuri iszsikėle tarp Algirdo ir Keistuczio namu.

Nū to laiko, kada Mindaugas Lietuvoje buvo nugruntavo-

— 14R —

jęs vienvaldybą ir tvarką, Lietuvoje ne atsityko nei kokios na-
mines karės. Lietuvos spėka kreipes tik priesz lauko nepriete-
lius. Bet pabaigoje 14 szimtmeczio tas persimaine. Per Lie-
tuvos valstijos didelį iszsiplatinimą ir nepasibaigenczes kares
priesz nekuriūs isz lauko puses neprietelius, didkuningaiksztis
Algirdas buvo prispaustas, dalinti valstiją tarp savęs ir savo
brolio Keistuczio. Keistucziui jis paliko didesnę dalį nū taip
vadinamos tikrosios Lietuvos. ir kartu su tą taipgi karę priesz
Vokiecziu ordeną. Abu brolei visu amžiu gyveno szirdingoje
draugystėje; Keistutis kiekvienoje žinioje pasidave savo senes-
nio brolio virszesnei gūdrybei ir nei vienas nedumojo, kad szis
valstijos dalijimas vėliaus atnesz Lietuvai piktas kruvinas nami-
nes kares. O vienok tas atsitiko. Minčtas valstijos dalijimas
slėpė ateisencziu viduriniu nesutikimu szaknis. Keistutis, kurs
stingrei turėjos prie seno Perkuno tikėjimo ir visą savo amžią
kariavo tą neprietelių, kurio Lietuvei visu daugiaus neapkente,
stovejo Lietuviu tautai arcziaus, ne kaip Algirdas, kurs dau-
giaus gyveno Rusu pulke. Lietuvininkai o įpatingai Žemaiczei,
žiurėjo ant Keistuczio su meile, Tautos meile perėjo taipgi ir
ant jo pasekėju, ir didžiausia dalis Lietuviu sziūs laikė per sa-
savo prigimtus valdonus.

Karės tarp Algirdo ir Keistuczio namu visudaugiausei yra
priraszytas kruvinas laksztas Lietuvos vistorijoje. Jos lyginas
karėmis tarp Lankasteru ir Jorku namu Anglijoje yra taip-pat
pilni nekuriu tragiszku atsitikymu kaip ir szie. "Tiktai jiems
nesirado Szekspirs (didis Anglijos dainininkas), kurs jiems per
savo nemirsztanczius dėjos darbus butu pastatęs neisznykstantį
paminklą.

Apie minėto karės pradžę jau pirmiaus kalbėjom. Senasis
Keistutis grumės priesz savo brolio sunu Jagailių, isz pradžios
laimingai, bet vėliaus atrand bėdingą smertį. Tada Keistuczio
sunus Vytautas vede kruviną karę priesz savo brolšną. Ant
galo suderėjo pakaju, kada Jagailius pradėjo dumoti ant Lenku
ženybu. Pakajaus suligyme Jagailius buvo Vytautui prižadėjęs
jo tevo Keistuczio valstyją (kurios sosto miestas buvo Trakai),
prie ko Vytautui del ateities buvo dūti vel didesni prisiulijimai,
kurie buvo iszpildomi, kaip greitai Jagailius buvo kliuvęs per
Lenkijos karalių. Vytautas todel per visus isztikėtinai rupinos
pakelti savo brolenę per Iienku karalių.

Paželek Dieve prižadėjimai, kurie Vytautui buvo dūti, ne
taps iszpildyti. Jis gavo ne savo tevo valstiją, bet toje vietoje

— 149 —

Lucką (Voliniją ir Baltgudiją), kur tas nū Lietuviu tautos buvo
atskirtas. Vienok Vytautas buvo pakajingas, vildamies ant tos
valandos, kad Jagailius butu įėmęs Lenku sostą. Pakol tas ne
buvo iszsipildęs, nebuvo ir padyvo, kad Jagailius nenorėjo Lie-
tuvos iszdūti isz savo ranku. Bet kad Jagailius kietai buvo at-
sis6dęs ant Lenkijos sosto, o Vytautas pareikalavo prižadėjimu
iszpildymo, Jagailius lauže savo žodį. Jis dave savo broliui
Skirgailui Traku kuningaiksztystę, ir tą įkėle per savo namiest-
ninką Lietuvoje o vėliaus (1387) liepe tą karunavoti per Lietu-
vos didkuningaiksztį, kuris pats noris stovėjo po karaliaus prie-
žiura, bet jam prigulėjo virszvaldyba ant visu Lietuvos dalies
valdovninku, tame pulke taip-gi ir ant Vytauto.

Tas buvo sunkus užkabinimas del Vytauto. Isz visu Ja-
gailiaus broliu Vytautas nei vieno taip labai neapkente, kaip
Skirgailą, per kurio viltiną (kreivą) prisieką Vytauto tėvas
Keistutis buvo kritęs į nelaimę. Ir dabar buvo tas veidmai-
niszkas viltavilis užkeltas jam per virszvaldoną! Buvo regima,
kad puikus Vytautas to ilgai neiszkentės. Tą numane ir Jagai-
lius su Skirgailu. Tie pradėjo parodyti Vytautui didį neužsiti-
kejimą, iszmetin6dami jam maiszto užmanimus ir ant galo at-
6me jam Luckos pietinę dalę (Voliniją) su sosto miestu Lucku,
palikdami tik vieną Baltgudijos szmotą. Prie to dar visur ap-
state jam aplinkui szpiegus ir sargus, idant uždabotu jo žing-
snius. Taip ant visos savo vilties apgautas, ant szlovės nu-
plesztas ir nūlat ujūtas, Vytautas ant galo tveres už ginklo.
Isz to keles Lietuvoje nauja naminė karė, kuri už visas buvo
kruviniause.

Vytautas, regadams ant savo prieszininku pusės didelį spe-
kos pervirszijimą, padare sandorą su Vokiecziu ordenu. Orde-
nas apsieme Vytautui pagelbą prie Lietuvos įėmimo, už ką Vy-
tautas siulijos pripažinti ordeno virszvaldybą. Tas nebuvo gi-
riamas žingsnis nū Vytauto pusės ir vėliaus jam atnesze labai
karezius vaisius. Kad Vytautas po savo tėvo smerties pirmą
kartą buvo susidraugavęs su Vokiecziu ordenu, tai tas buvo už-
ginczitas (nuroditas) per sunaus priderystę, atkerszyti už savo
tevo baisų nugalabijimą. Szį karta tokių svarbių priežasczių
nebuvo, ir todėl įvedims į Lietuvą amžinu Lietuvos neprieteliu
neturėjo atsikalbėjimo. Vokiecziu ordėnas, kurs jau kartą buvo
nū Vytauto apgautas—suprantama savo pirmoje karėje priesz
Jagailių, kurios pabaigoje Vytautas buvo netikčtai nū “ordeno
atkritęs, susitaikindams su savo brolenu,—dabar prie sandaros

— 150 —

sutarimo pareikalavo nū Vytauto apdrąsinimą pagal to laiko
papratimą. Vytautui reikėjo užstatiti ordeno rankosna savo abu
Jaunus, dar neužaugusius sunus, ir nekurie kiti artimesnieji. Taip
kad Vytautas visustipriausę pagelbą merkavojo atrasti tikroje
Lietuvoje, o czion buvo matomas karės laukas, tai ir Vytautas
pats davėsi į Prusiją o isz ten pradėjo apie savę rinkti Lietuvius
Kar6 prasidėjo 1389. ir siauts trejus metus. Ant Vytauto pu-
sės stojas ne tik Žemaiczei, bet ir visos Lietuvių tautos dides-
nia dalis. Bet viena Lietuviu dalis pasiliko Jagailiui ir Skir-
gailui isztikima, ir tai vėl 6jo į pagelbą Lenkai. Taip-gi ir isz
Lietuvos valstijos didžiųjų Rusu plotų Jagailius eme spėką, nors
szie buvo neisztikimi, bo Lietuvos Rusai neapkentė Jagailiaus,
kurs, pasidūdams Lenku įtekmei, buvo pradėjęs spausti staczia-
tikystę. Taip tankei atsitiko, kad Rusai atkrisdavo nė J agailos.

Isz karės atsitikimu primename du kartu Vilniaus apguli-
mas su Vokiecziu ordeno spėkomis, kuriems buvo prisivienije
ne tik Vytauto pulkai, bet taip-gi daug kardininku ir kryžiaus
kareiviu isz vidurines Europos žemių. Pirmas apgulimas atsi-
tiko 1390 mete. Auksztu svecziu pulkė rados taip-gi Anlijos
princas Indrikis (isz Lankasteru kilties), kurs vėliaus paliko per
Anglijos karalių Indrikį IV. Penkes nedčles laike Vilnių ap-
gulę; szūse muszūse krito ir Jagailiaus brolis Karigailas, ir sun-
kei tapė sužeists antras brolis Skirgailas. Viena dalis miesto
tapė įimta, bet pati tvirtyn6 turėjos ir atmusze visus užsibruki-
mus. Priėjo oktobrio mėnesis su dideliu szalcziu ir kryžiaus
kareiviu spska pasitrauke į prusiją. Antras Vilniaus apgulimas
atsitiko 1391 mete. Jaunas ordeno didmistras Konrads Vallen-
rods jau ankscziaus pavasarį skubinas leistęs į kelį, taip kad
jam tūjaus nebuvo laiko, pirm karės pradėjimo iszkelti namie
taip vadinamą „garbes stalą“, (t. i. didelį balių svecziams ant
garbės, prie ko tiems pasiekdavo bagotas dovanas). „Garbės
stalo“ popratis Vokiecaiu ordeno valstijoje stiprei taps aprupin-
tas, ir tas buvo iszszlovintas prie visu Europos kardininku. Szį
kartą „garbės stalą“ atbuvo Lietuviu žemeje, prieszais Kauno
murams. "Ten susirinko svetimieje kardininkai isz tolimu Euro-
pos szalių, ir „garbės stalas“ per savo gražumą ir bagotystę ap-
tamsino visus, kas seniaus szioje žinioje buvo matamas. (Se-
niaus szventus sakramentus priimdavo ir žmogiszkai 6lgdavosi).
Po to didžioji surinkta spėka daves į Vilnių. Bet dabar mies-
tas buvė stiprei apsitvirtynęs ir jame buvo susirinkęs didelis
pulkas kareiviu, taip kad visi užsibrukimai pasiliko be pasek-

— 151 —

mės. Ordeno spėka todel iszsiplatino po nekurius Lietuvos plo-
tus ir pradėjo jimti kitus Lietuvių miestus ir pilis. Nekurie
miestai pasidavė Vytautui be pasiprieszinimo; prie kitų atsitiko
kruvinos musztynes. Pustėjimas Lietuvoje darėsi diena nį die-
nos vis didesnis. Brolis kariavo priesz brolį, ir katras ant galu
galo ir butu užgalėjęs, visokiu budu buvo regėma, kad Lietu-
vos speka taps ant ilgo laiko laužta ir Lietuvių tauta kris po
kaiminų valdybomis, jaigu karė ilgiaus trauksis. Jagailius, re-
gedams, kad ne tiktai Lietuvei, bet ir Lietuvos Rusai vis dau-
giaus pradeda pasidūti po Vytautu, ir bijodams, karė nearnesztu
piktą galą ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijei nusprende der6ti su
Vytautu pakajų už bili kokią prekę (cienią).

Mazovijos kuningaikszczio pusbrolis. jaunas Enrikas (palai-
mintas Plockos vyskupas), nū Jagailiaus taps iszsiųstas, padariti
slaptingą suligimą su Vytautu, kuris gyveno Ritersverderes pi-
lyje, prie Kauno. Szi pilis buvo nū Vokiecziu ordeno užbuda-
vota ir atidūta Vytautui del gyvenimo. Isz pradžios Vytautas
buvo kurezius ir girdei nenorėjo Jagailiaus sandoru, bet paskių-
tiniui padejo Vytauto sesū Ringala. Tarp Riugalos ir Endriko
buvo įsispraudusi meile; pasiuntinis atsisake nū dvasiszko sto-
no ir apsiženijo Vytauto seserį. Nūlat baisios žinios apie Lie-
„tuvos pustėjimą ant galo sugraudino Vytautą: slaptingas suli-
„gimas tapė nutartas. Tiktai vienas rūpestis dare Vytautui ne-
rimastį, suprantama, kaip gelbėti savo sunus ir kitus artimiau-
sius, kurie Vokiecziu ordenui buvo nudūti užstovais. Dėl tu
iszgelbėjimo buvo slapta parupinti nekurie pritaikinimai, ir ko-
kioje dienoje apie Jonines 1392, Vytautas atmete savo sutartį
su Vokieczeis. Su savo pritarejeis jis apgule ordeno garnizoną
Ritersverdero pilyje, tūs paeme į nelaisvę, pilį nudegino, vėl
kitas iszpustėjo Vokiecziu kardininku pilis Lietuviu žemėje ir
„daves į Vilnių. Bet ten jį pasieke bedinga žine. Gangrait visi,
kurie užstatiti ordeno rankosna, buvo iszsigelbėję, bet tu pulke,
kuriems iszsigėlbeti nenusidave, buvo abu Vytauto sunus. Or-
deno kardininkai, kuriems per Vytauto atkritimą pražuvo viltis
ant Lietuvos įėmimo, buvo baisei užpykę ir nusprende, nugala-
„byti Vytauto sunus. Abu taps nužudyti per nūdus.

Tai buvo Vytautui bausme už jo susidraugavimą' su tėvy-
nės neprieteleis. Ką jam maczjjo didele szlove ir svieto galybė,
kokią tas vėliaus pasieke,—jo pamilija buvo iszpusteta. Nuga-
labytieji sunus buvo jo vienatinieji, o vėliaus jam nei vienas
sunus neprigime. Nu to laiko Vytautas buvo suniurens vyras,

— 152 —

kurs vėliaus savo gyvenimo laike ne-ėsas prasijūkęs. Bet ką
tas buvo pražudęs nū savo pamilijos laimes, tą tas didžei įgyjo
politiszkoje žinioje. Su Jagailiu jis 4 augusto 1392 nutare san-
dorą, kuri tarp ju nusigruntavojo amžiname pakajuje. Vytauts
tapė įkeltas per Lietuvos didkuningaiksztį, tik viena Lietuvos
valstijos dalis, suprantama Kijavos kuningaiksstyste buvo pa-
likta Skirgailui, kurs pasiturėjo titulą „Rusu didkuningaiksztis“.
Kad Skirgails 3 metu vėliaus numire, ir Kijava pateko po Vy-
tauto valdže. Dažnas isz Jagailiaus broliu, kuriems Lietuvoje
buvo mažesnes žemes. neapkente Vytauto virazvaldybos ir pa-
kėlė maisztą; Vytautas visus lengvei pergalėjo. "Taip-gi ordeno
kardininku naujas įsilaužimas Lietuvoje nū Vytauto tapė at-
musztas be didžios sunkenybės.

Vytautas valde per visą tą Lietuvą, kuri ankszeziaus
buvo buvusi Jagailiaus valstija. Titulo dėl, jis gan stovėjo po
karaliaus Jagailiaus | virszgalvbę, bet tikrai buvo pilnas patsai
valdonas. Jis neprivelijo nei Jagailiui nei Lenkams nei ma-
žiausio įsimaiszimo Lietuvos dalykūse.

Vytauto politiszka laime buvo didi; tik dvieju daiktu atsi-
menant grauže jam szirdį;; pirmas Žemaitijos pražudymas (bo
szi žeme laike Lietuviu naminės karės buvo kritusi Vokiecziu
ordeno rankosna), o antras j0 sunu nelaimingas galas, Bet at-
6jo diena, kurioje Vytautas atmokėjo Vokiecziu ordenui už visą,
ką jis ir jo tevyne nū ordeno buvo iszkentėjusi.

Tannenbergio diena.

Skaitytojui žinoma, kad Lenku karaliene Jadviga, tekėda-
ma už Lietuvos didkuningaikszczio Jagailiaus, buvo aukavusi
savo szirdies laimę tevynei ant labo. Gudresnieje Lenkijos vy-
rai ir karsztenieji patrijotai tą buvo apsvarstė, kad Lenkijos
laime ir iszsilaikymas priguli nū szios ženybos. Ir begis laiko
parode, kad szie vyrai nebuvo apsirikę. Atėjo diena, kad kara-
lien6s Jadvigos auka atnesze Lenkijai didelius vaisius.

Noris per Jagailiaus ženybas ir įkelimą per Lenku karalių
netape atsiektas geidžiamas Lietuvos ir Lenkijos suvienijimas
po vienu valdonu, vienok Lenkijai nū ryszio, kurs buvo sutver-
tas per min6tas ženybas, pribuvo daugel gerumo. Senieji tan-
kus užsibrukymai nū Lietuvos puses pasibaige, ir Lenkija, kuri
per pirmesnius maisztus buvo stiprei iszpustėta ir ant spekos

— 153 —

pūlusi, pradėjo atsigauti. Giminyste, kuri suvienijo abieju že-
miu valdonus (Jagailių ir Vytautą), taip-gi Jagailiaus virszval-
doniszka tiesa ant Lietuvos užsilaikė žinomoje prietelystėje ir
pakajuje tarp abieju valstiju. Ir tas del Lenkijos buvo laimė,
bo greitai atėjo kovojimas ant gyvasties ir smerties priesz savo
pikeziausius, baisiausius prieszininkus, Vokiecziu kryžokus.

Penkiolikto szimtmeczio pradžioje, Vokiecziu ordenas (Pru-
sijoje), kaip ir jos suvienytas Livonijos ordenas buvo užaugę
savo spėkoje iki aukszeziausiojo laipsnio. Per nekuriūs nami-
nius maisztus abidvi ordeno valstijos buvo nusigruniavojusios
žinomoje tvarkoje, gyventoju skaitlius buvo pasidauginęs, bago-
tystė buvo augusi. Kardininku ir kryžiaus kareiviu srovė isz
Vokietijos vel ėjo ten pilnoje spekoje. Nors daugiaus pagonai
ten nebuvo kriksztijami, bet toje vietoje galėjo pleszti, įgyti že-
mes plotus ir pavergti vietinius gyventojus; ir tas visados buvo
atėjunu tikrasis mieris. Susirinkę kareiviu pulkai buvo gerai
įmokinti, bo karės mokslo pakilimas ordeno valstijoje buvo di-
desnis sulyginant priesz kitas žėmės. Bet visudidžiausis stipri-
nimas spekos nū ordeno valstijos buvo dėl įsmimo Žemaitijos.
Szi žeme Lietuviu naminiu kariu laike buvo kritusi ordeno ran-
kosna, ir per tą buvo įgyjusi ant sausumos susivienyjimą tarp
abieju ordeno valstiju daliu, Prusijos ir Livonijos. Prie to or-
deno valstija apie tą laiką dar tapė paplatinta isz antro szono.
Suprask: Vengrijos karalius ir Brandenburgo markgrovas Zig-
mantas. kuriam nūlat buvo piningu trukybė, tas attidave už
skolą ordenui užstatą vieną dalį Brandenburgo, taip vadinama
Neumark. Po to Slavu kuningaikszczei Pomeru žemėje, kurie
nū abieju pusiu buvo prispausti nū ordeno valstijos, vel stip-
riaus susivienijo su ordenu ir stojos po viena virszvaldyba.

Ordeno kardininkai jausdami savo spėką, kas dien vis per-
galvingesni pastojo. Nors jie regėjo, kad tarp Lietuvos ir Len-
kijos buvo ryszis ir draugystė, ir kad abi valstijos karėje laiki-
ses isz vieno, ordeno kardininkai nebijojo nū susidurimo, bet
del to kariavo, bo tie buvo pertikrinti, kad pergales savo prie-
szininkus ir tada didžei iszplatįs savo galybę. "Dik viens vyras
ordeno valstijoje tikrai numane prieszininku spėką ir kiek galė-
damas lenke ordeną ant pakajaus. O tas tai buvo ordeno didis
mistras Konradas Jungingenas. Jis mokėjo užlaikyti su Lietu-
vos didkuningaikszcziu Vytautu gerą draugystę, ir pakol jis gy-
veno, didis susidurims tapė praszalintas. Per tokę politika or-
deno kardininkai labai murmejo.

e

Bet kad ordene supratimas ir butu buvęs didžiausis, vie-
nok kare nebutu buvusi nuverczema, bo tos taip pat karsztai
velijos Vytautas ir Lietuvininkai. Zemaicziu atėmims buvo pa-
daręs Lietuvos kunui roną, kuri niekados negalėjo sugyti. Pa-
kol Žemaitija buvo neprieteliu rankosna, tol Lietuvei negalėjo
nusiraminti. Dėl jos tie buvo gatavi vesti karę ant gyvasties
ir smerties. Vytautui pacziam be to dar reikėjo atmoketi Vo-
kiecziu kardininkams įpatingą skolą: jo jaunu sunu bedinga
smertis buvo pasilikusi be atkerszijimo.

Pakol tveres už ginklų, į visas puses gerai apsidumojo ir
prisigatavojo. Ant mažu nesvarbiu kariu buvo gana visi kiek-
vienoje adynoje gatavi ir tankei tokias vede, bo per mažu ka-
Tiu patrotijimą neiviena valstija netape sutrankyta; bet dabar
abelnai tapė pripažinta, kad didieji gincziu klausimai buvo 1sz-
skiriami tiktai per didelę karę, dėl kurios reikėjo surinkti visas
spskas, per tokią karę reikėjo pasiroditi, kuri puse stipresne.
ir nū nelaimingo iszpūlimo karės, buvo pergalėtiems paregimas
valstijos pamato sutrankymas. Prie to Vytautui daugel metu
buvo darbas į kitas puses, per ką susidurimas su ordenu tape
užmarudita.

Vytauto galybe buvo smarkei augusi. Mes jau padiszkinom,
„ kad tas laimingai buvo apspaudęs dalis valdonu (Jagailiaus bro-
lių ir kitu giminaicziu) maisztus, už ką tas maisztininkus po
didžiausei dalei atstate, ju vietoje įkeldamas savo namiestnikus.
Per tą Lietuvos žemiu vidurinis riszis tapė stiprintas. Neivie-
nam ankszcziaus Lietuvos didkuningaikszcziui nebuvo buvę per
visą Lietuvą taip dideles galybes kaip Vytautui. Prie to jis ir
iszplatino' Lietuvos rubežius į lauko pusę. Szioje žinioje svar-
biausis jo darbas buvo Smolenskos kuningaiksztystės privieniji-
mas prie Lietuvos. Jau didkuningaiksztis Algirdas nugruntavo-
jęs buvo Lietuvos virszvaldybą ant Smolenskos, bet Smolenskui
prie to da buvo pasilikę per valdonus jos zrigimtus kuningaik-
szezei (isz Ruriko kilties), o veliaus Lietuviu valstijos viduriniu
nepakaju laike Lietuvos virszvaldyba gangrait pilnai buvo isz-
nykusi. Vytauto laike atsitiko, kad dėl Smolenskos kuningaik-
sztytės kariavo du brolei, Glebas ir Jurgis. Pirmam ėjo į pa-
gelbą Vytautas, o antrasis rado pagelbą prie savo paczios tėvo,
Rezaniaus didkuningaikszczio Olego. "Taip Lietuvai A ainas ka-
riauti priesz tame laike stiprią Rezaniaus valstiją. Vytauts dvi
kares vede priesz Rezanių ir abidvi užgalėjo. Pirmoje + karėje
(1396) Vytautas įsilaužo su didele spėka Rezaniaus valstyjoje,

— 155 —

sumusze prieszininkus daug mažūse musziūse ir pagal to laiko
paprotį baisei iszpustėjo Rezaniaus valstiją. "To laiko raszėjas
sako: Lietuvei brukavojo uliczias su žmoniu kūnais ir korojo
tūs su kardais“ Per Vytautą yra sakita: „Jis iszliejo Rezaniaus
kraują kaip vandenį.“ Isz Rezaniaus Vytautas su savo palido-
vais apsilanke Kolomnos mieste pas savo žentą Maskvos didku-
ningaiksztį Vasilių, ir ten tapė iszkelta didele pūta. Antra ka-
rė tapė nū Rezaniszkiu pradėtas 1401 m. Dėl szios karės Reza-
niszkei buvo surinkę didelę karės spėką, kuri įsilauže Smolen-
ske ir tą įome. Vytautas iszsiunte priesz Rezaniszkiams savo
spėką po vadoviste Simeono Lugveno (Algirdo sunaus). Tas su-
musze Rezaniszkius dideliame muszije netoli nū Lubutskos
miesto prie upės Okos. Tas pražudimas taip surupino pasenusi
Rezaniaus kuningaiksztį Olegą, kad tas greitai numire. Po to
Smolenskas tapė galutinai prie Lietuvos privienytas, bo kunin-
gaiksztis Glebs kokie metai atgal buvo pūlęs muszije priesz Ta.
torius. Po Smolenskos įėmimu Vytautas norėjo Lietuvai pri-
vienyti Pskovą. Bet ten Maskvos didkuningaiksztis sziam už-
manimui prieszinos, ir Vytautas susipiko su savo žentu. Tris
kartus abi karės spėkos iszėjo viena priesz kitą, bet muszis ne
atsitiko. Ant galo nutare pakaju. Vytautas atmete lukestį ant
Pskovo, bo tame laike buvo atsitikęs svarbus dalykas, kurs at-
kreipė Vytauto akis į kitą pusę.

407. mete netikstai numire ordeno didmistras Konradas
Jungingens, kurs be perstojimo buvo rupinęs nukreipti susidu-
rimą tarp ordeno valstyju ir Lietuv-Lenkiją. Kaip tik apie jo
smertį žine iszsiplatino, tujaus visur radosi pertikrinimai, kad
pakajaus laikas pasibaigė, ir kad atėjo valanda, iszskirti senus
ginczius tarp Vokiecziu kardininku ir Lietuv-Lenkijos valstiju
su kardu rankosa. Szie dumojimai vėl labiaus iszsiplatino, bo
per ordeno didmistrą įkėlo Ulrika Jungingeną, kurs buvo karės
partijos pritarėjas. Ant abieju pusiu prasidejo prisitaisymai.
Kad randasi ipatingai dideles priežastys, kurios spaudžia dvi
valstijas į karę, tad lengvei randasi dar nekurios mažos gincziu
kliautys. Taip 6jo ir szį kartą. 1408. metai Lietuvoje buvo
nederlingi. Lenku karalius Jagailius todel siunte 20 didlaiviu

rikrautu su javais į Lietuvą. Laivams atsėjo plaukti pagal
Easis Vokiecziu ordeno rubežių. Czion tiems užsibrukė or-
deno kardininkai, kurie tos ateme, tvirtindami, kad javūse ėsant
paslėpti ginklai, bet tai buvo tiktai ju melagystė. Veltai Len-
kija reikalavo atlyginimo už razbajiszką ir bjaurę darbą. Per

— 156 —

mantos patrotijimą butu buvusi Lenkams paneszama skriauda,
bet svavalnas užgriebimo darbs buvo smarkus garbės užgavims.
Lenkai pradėjo gatavotis į karę. Isz antros pusės vėl ordenas
baisei duko ant Vytauto, kad jis Žemaiczius sugundo ant
maiszto ir dūda jiems slapta paszalpą.

Visus 1409. metus abi pusės taises ir szarvavos į karę, ir
kad 1410. metu pradžioje kareivei susirinko, tai suėjo taip di-
deles karės spekos, kad tokios szioje žem6je dar nei kados ne
buvo regetos. Vokiecziu ordenas buvo surinkęs 90,000 vyru,
kurie karės pažinime buvo geriaus įmokinti už ju prieszininkus.
Prie szios spėkos prisidėjo dar 30,000 vyru, kurie buvo surinkti
isz vidurinės Europos žemiu, visudaugiausei isz Vokietijos, bo
ordeno kardininkai vis dar mokėjo iszszlovinti savasias kares
per szvento kryžiaus kares. Livonijos ordeno pagelbos pulkas
taipgi įsirado ordeno karės spėkoje ir stovėjo po savo melinai-
raudona-balta veliava. Ordenui buvo daug armotu, kuriu Lie-
tuviams ir Lenkams gangrait pilnai truko. Be to dar ordenas
buvo nutaręs sūkalbį su Vokiecziu ciecoriumi Zigmantu ir su
Bohemijos karaliumi Vaclavuų; bet szi nutartis tam daug negel-
bejo, bo minetiems valdonams buvo pilnos rankos darbo kitose
vietose, o Bohemijos tauta, Czekai, sziame didžiausiame kryzyje
stovėjo po Lietuviu ir Lenku pusėje. Vienok ordeno kardinin-
kai, kurie ankszcziaus nekados nebuvo regėję taip stiprią orde-
no speką, jautęs pilnai drasus, nors tiems pranesze, kad Lietu-
voje ir Lenkijoje susirinkusios vel didesnes spėkos. Szin vals-
tiju suvienyti pulkai ė6sant rokavę daugiaus kaip 150,000 vyru.
Didžiausią dalį isz tu vedžiojo muszyje Vytautas. Po jo velia-
vai radosi ne tiktai Lietuvei, bet ir Lietuvos Rusu pulkai su
30,000 Tatoru raiteliu. (Vytautas ankstesniūse laikūse Tatoru
bėgliams buvo pavelijęs apsimesti nekuriose Lietuvos provinci-
jose, ir taip kad Vytauts visiems vėlijo pilną tikėjimo valnybę
ir priesz visas tautystes iszsilaik6 teisingai, tai įsjusieje Tatorai
jam buvo isztikimi padonai.) Lenku karalius Vladislavas Jagai-
lius vede musziję Lenkus ir Czekus. Isz Czekijos ėsant atėję
20,000 vyru, kurie susidėjo isz valnu ir tapė vedžioti nū neku-
riu geresniu kareiviu. Ju pulke buvo Sziszka, kurs veliaus ta-
pe slauns taip vadinamose Husitu karėse tarp Czeku-Vokiecziu.

Lietuvos ir Lenkijos svėkos susivienijo, nors Livonijos or-
deno mistrs Konrads Vytinghofer savo į Prusiją nuvestą spšką
tą mėgino užturėti. Suvienytieje karės pulkai įsilauže Prusi-
joje ir tarp Grinvaldes ir Tanenberges sodžiu susidure su or-

— 157 —

deno spėka. "Ten atsitiko baisingas muszis 15 dienoje julijaus
1410. Pirm prasidėjimo muszio du ordeno heroldai nunėsze Ja-
gailiui ir Vytautui du plikus kardus ir padūdami tūs bjaurei
begediszkai koliojo. Jagailius atsake kokeis dievobaimingais
žodžeis, bet Vytautas sakė: „Labai gerai! Neprietelius patsai
mums dūda kardą, kad turėtumem su kūmi jį nudurti.“

Per muszio smulkmenas tikru žiniu neva, o veliaus viena
ir kita bandė ant savęs pasipleszti szlovę. Rodos, kad visi da-
lybavusieji szime muszije yra narsei kovoję; bet taip kad karės
spėkos didesne dalis 6jo isz Lietuvos, tad suprantama, kad Lie-
tuvai ir priguli szlove, Karalius Jageilius vardo dėl buvo su-
vienytos karės speku virszvadovas, bet taip kaip jis nebuvo di-
dis karės vyras, tai jis patsai karėje nesikisze. (Vienok Jagai-
liui muszije kartą atsitropijo smerties baisybes, nū kurios jį isz-
gelbėjo jaunas Lenkas Zbignevas Olesnickis, kurs vėliaus nū
Jagailiaus tapė įkeltas auksztūse uredūse.) "Tikrasis vadovas
buvo Vytauts, kurs visur buvo matoms, kur tik muszis ko bai-
siausis siautė. Szi Vytauto dalyba muszije ir prirodo, kad did-
žiausis muszio sunkumas pripūlo Lietuviu kareiviu pulkams, ku-
rie Vytautui buvo visu artimiausieje ir visados pirmieje tape
vesti į muszį. Rusu rasztininkai aiszkin, kad sziame muszyje
ir Smolenskiecziu pulkas, vedžiotas vedamas narsaus Lietuviu
kuningaikszczio Jurgio Semenovicziaus, užsipelnęs didžiausę
szlovę. Karta muszio pradžioje Lietuviu pulkui, kuris stovėjo
ant kares spekos deszinės pusės ir kuriam užsibruko neprieteliu
didžiausi dalis, reikėjo pasitraukti; bet tame akies mirksnyje
Smolenskos pulkas, kursai stovejo rezerve, narsei atmusze Vo-
kiecziu užsibrukimus. Ta žinia gal but ir teisinga, bet supran-
tama, kad viens Smolenskiecziu pulkas daug negalėjo permai-
niti didelio muszio likimo.

Muszio galas buvo tas, kad Vokiecziu speka baisei tapė
sumuszta. Pats ordeno didis mistras Ulrichs Jnngingenas, visi
auksztesnieje ordeno urėdininkai ir vadovai, lig 200 ordeno kar-
dininkai, 400 szeip szarvūtu kareiviu ir 40,000 prastu kareiviu
atrado smertį ant muszio lauko. 15,000 vyru tape suimti i ne-
laisvę, ir Vokiecziu legeris su visais armotais ir bagotu lobiu
krito pergalėtoju rankosna, Ant Lietuviu-Lenku pusės pražu-
dimas nėsas buvęs daug mažesnis, taip kad ant abieju pusiu
kartu sziame muszyje kritę lig 80,000 žmoniu. "Tokio baisaus
muszio Europoje per daug szimtu metu pirm to nebuvo regeta

— 158 —

ir nera regėta po to, nors gan velesniūse laikūse dažnai mu-
szesi ir didesni pulkai.

Szi diena yra slauniausi diena musu vistorijoje. Ję vadin
pagal žodžių, kuriu artybėje muszis atsitiko, per muszį prie Tan-
nenbergio arba per muszį prie Grinvaldes. Pirmasis nuszauki-
mas priimtas nų Vokiecziu rasztininku (ir pagal ju nū dažnu
kitu vidurinėje Europoje), prieszingai paskutinis nū Rusu ir
Lenku rasztininku. Prie Lietuvininkų tą vadin per muszį prie
„Zaliagires“, kurs vokiszkai „Griūnvald“. |

Grinvaldės arba Tannenbergo muszis nuvertė Vokiecziu
ordeną nū jo auksztos stovylos ir lauže ordeno galybę ant am-
žino laiko. Nors tame laike dar neatsitiko ordeno iszpustėji-
mas, po dalei todėl, kad Jagailius po muszio nesiskubino grei-
tai į priszakį, po dalei dėl dalijimos, kurs rados tarp Lietuviu
ir Lenku. Lenkai ikitol Europoje buvo mažai užtemiti, bet per
szį muszį netikėtai tapė pakelti labai auksztai. Nors gan sun-
kiausį muszio darbą buvo padarę kiti pulkai, vienok į lauko
pusę didesne szlovė pripūle Lenkams, todel kad Lenku karalius
skaitėsi per suvienijimo karės spėkos virszvadovą, o Lietuva
tapė įžiurėta kaip Lenkijos pavalstija. Lenku pasididžiavimas
(puikybė stiprei pasikėlė, ir jie pradėjo dumoti apie savo galy-
bės stipresnį iszplatinimą ant Lietuvos. Tada pasikėlė neapi-
kanta ir neužsitikėjimas pas Lietuvius. Ant galo taipo-gi reik
priminti, kad naujei užkeltas Vokiecziu ciecorius Zigmantas
grumzde Lietuvai ir Lenkijai su kare, jaigu tos megintu visai
iszpustyti Vokiecziu ordeno valstiją ir nenutartu menko paka-
jaus sulygimo. "Taip tad po to, kad suvienytos spėškos buvo
įėemusios tulas ordeao pilis, bet veltai aplenkusios sosto miestą
Marienburgą, 1411. mete 1 vasariaus su naujei pakeltu ordeno
didžiu mistru Henriku Plauenu nutare pakaju "Tornos mieste,
kurį vadin per pirmą Tornos pakajū (todel kad 55 metus vėliaus
tame pacziame mieste tape nutartas pakajus). Per Tornos pa-
kajų Zemaicziu žeme tape atidūta Lietuvai ir koks žemės skly-
pas, kurį vadino Dobrinu žeme, Lenkijai. Be to ordenas užmo-
kėjo 90,000 marku sidabro už atvalnijimą nelaisvėje ėsancziujų.
Abelnai ordeno turtiszka iszkada. kaip matoma, nebuvo taip di-
dele, kiek po szio didžio muszio galėjo laukti: bet svarbus buvo
szlovės ir garbės patrotijimas. Nū to laiko ordeno szlovė kitu
Europos valstiju akyse buvo iszpustyta, ir szviežiu kryžiaus ka-
reiviu atėjimas isz kitu žemiu pasibaigė. Paczioje ordeno vals-
tyjoje apspausti miestai pradėjo sukęlt maisztus priesz ordeno

| — 159 —

valstiją ir kardininkystę. Ordeno valstijos vidurinis stiprumas
buvo pražuvęs, ir visur įsiszaknijo dumos, kad ordens eina galop.

Didesnius vaisius medegiszkoje žinioje per Tornos pakajaus
sulygimą įgyjo Lietuva, bo jį atgavo Žemaitiją (kuri dabar tape
kriksztyta kataliku tikėjime). Isz to regema. kad Lietuvai szioje
kar6je buvę didesni užpelnai. Muszis po Žaliagiriu apstabde
ant ilgu szimtmecziu iszsiplatinimą Vokiecziu ant Lietuvos že-
mes. Iki tol Vokiecziu tautyste szimtmeczius be perstojimo
buvo platinusi savo galybę į rytu pusę, o įpatingai pagal Bal-
tijos juros pakrasztį. Tannenbergo diena suturėjo szitą krute-
jimą, ir Vokiecziu tautystės strovė tapė užtvenkta (pru-
dyta). Nū to laiko Lenku tautyste szimtmeczius laiko platino
savo valdyba ant nekuriu Vokiecziu žemės plotu, ir tiktai po
Lenku valstijos nupūlimo pabaigoje praėjusio szimtmeczio Vo-
kiecziu tautystė vel pradėjo isz naujo czion atsispirti, ir vėl isz
naujo pradėjo keliauti į ryto pusę.

Vytauto szvente,

Tūse 20 metūse, kuriūs Vytautas po Grinvaldės muszio da
valde Lietuvą, szios žemės ir jos valdono galybė rados ant vi-
suaukszeziausio laipsnio. Sziame laike Lietuvos spėka augo ne
tik vien per karės darbus, bet per valstijos letą paveizdą, per
Vytauto dekingą vidurinį valdimą ir gūdrią su svetimais politiką.

Savo pirmame valdimo laike Vytautas buvo iszsirodęs per
didelį karės galinczių; antroje valdimo pusėje tas pasirode, kud
taipo-gi buvo didis pakajaus valdonas. Isz visu Lietuvos val-
donu Vytautas buvęs visudidžiausis. Jo slauniems pirmtaku-
nams katrie sed6jo ant Lietuvos sosto buvo dvi dekingos arba
girtinos įpatybės, kurios iszaiszkino ju politiszką didelę sekmę.
Po pirma jie mokėjo su kieta ranka suvaldyti aristokratiją ir
apsergėti žemajį skyriu nū prispaudimo per auksztajį, ir antra
jie davė visiems tikėjimams valnybę (prie to ir tautu valnybę).
Szios abidvi įpatybės prie Vytauto szviete visu aiszkiausiame
skaistume. Koksai ordeno pasiuntinis, grovas Kiburgas, kursai
tame laike aplanke Lietuvą, palikęs apraszimą apie savo kelionę.
Jis primen, kad Vytautas, kurs politikojo priesz kaiminus mego
iszsikelti puikei (didžiai) ir visados iszrode didelę gūdonę, prie
žemųjų visados buvęs letas ir pakantrus, ir visiems leidęs vie-

— 180 —

nodas tiesas. Kiburgas dividamies pasakoja, kad prie Vytauto
visi ėsan vienodus. Vytauto stingrasis iszsilaikimas priesz aris-
tokratijos simpatiją (priesz mislijimą norą ir ketinimą) buvo Ja-
bai reikalingas, bo ryszis su Lenkija jau pradėjo į Lietuvą szioje
žinioje neszti nelabus auglius. Lenkijoje aristokratijai jau tū-
laik buvo perdaug didele valia, ir Lenkų aristokratijos nelaboji
paszvaistė pradėjo įsiveržti taipo-gi ir Lietuvoje. Taip-pat daug
hudijimu prirodo teisybę ir pakantrumą, kad Vytautas iszsilaikė
priesz Lietuvos stacziatikius ir mahometus. Jis pats kartą bu-
vo prigulėjęs prie stacziatikystės kaip laike Algirdo, kalbėjo
abi kalbas. Vytautas abelnai buvo apszviestas vyras, kurs jau-
nystes laike buvo gavęs gerą szkalos mokslą. Jis kalbėjo ne
tik lietuviszkai ir rusiszkai bet taipo-gi vokiszkai ir lotiniszkai,
Szis didis mokslas ir apszvietimas buvo matomas visūse jo val-
dimo darbūse.

Per Lietuvos vidurinį užplaukimą valstijos speka vis augo.
Szloji spėka pasirode taip-gi ir į lauko pusę. Be karės isz visu
pūsiu kaiminu valstijos krito prie Vytauto ir tam pasidave.

Taip jam pasidave Krimo Tatoru valstija. Szios valstijos
gruntavotojas Edigeis buvo senas Vytauto prieszininks. Kartą
Vytautui jo pirmutiniame valdimo laike (1399) buvo priesz Edi-
geją nelaimingas muszis prie upės Vorsklos; 0 dabar atėjo lai-
kas aimokėti už tą. Edigeis. kurs valde ne tik Krimą, bet ir
didelę pietinę Rusu dali, dave Priežastį dėl naujo susidurimo
per netikėtą įsilaužimą Kijavoje. Jis gan Kijąvos tvirtinės ne-
galėjo jimti, bet nudegino prieszmiestį (1416). Vytautas pra-
dėjo taisites ant didelio atkerszijimo karės, nū kurios buvo lau-
kiamas Etigejo valstijos nuvertimas. Edigeis buvo gudrus vy-
ras ir suprato draudžianczias baisybės; todėl tas skubinos an-
suderėjimo pakajaus. Jis nusiunte Vytautui bagotas dovanas ir
prasze pakajaus. „SŠlaunasis didkuningaiksztis,“ taip Edigejo
raszte buvo raszita, „mes abu ėsame prigyvenę žilą senatvę; te-
gul musu atlikusieje gyvenimo metai prider pakajui. Kraujas,
kurį mes iszlėjome muszije, senei iszdžiuvo. barniu žodžius, ku-
riūs mes vienas priesz kitą iszmetin6jome, vūjei isznesziojo; ka-
rės liepsna iszezistijo musu szirdis nū piktumu ir pati nū to
laiko užgeso.“ Vytautas, jieszkodamas savo valstijai tikro
gerumo o ne naujos karės szlovės (kokia tam daugiaus nebuvo
reikalinga), prieme Edigejo praszimą, ir tapė nutartas pakajus,
Visa didele Krimo valstija pasidave Vytautui, pripažindama jį
per virszvaldoną. Edigeis paturėjo savo valstiją, iszimant tulūs

— 161 —

plotus prie jūdosios Juros, kuriūse Vytauts gruntavojo miestus
1r kurie veliaus tiesei stovėjo po Lietuvos didkuningalkszeziu.
Prie upės Dniepros Vytautas aptvirtino seną Kanevos miestą ir
gruntavojo Czerkaską ir Kremenczugą, prie ko tas ant Tavanos
salos (prie Dniepros įtako) įtaise muito namus. Prie įjūdosios
juros jis užbudavojo tvirtinę, kur veliaus stovėjo Otszakovas.
Toje vietoje, kur dabar Odesa. jis liepe įtaisiti prieplauką. Prie
Dniestros įtakos, prieszais dabartinei Akermanijai, jis pastrūnijo
stiprią pilį, ir aukszcziau Dniestro tvirtinę Tiaginą (kuri veliaus
gavo vardą Benderei). Be to vėl daugel vietose stepūse ir prie
valstijos rubėžiu tapė užbudavotos stiprios pilis. (Lietuvos virsz-
valdyba ant Krimo Tatoru valstijos pastovėjo lig 1475. meto,
kuriame Turku spėka atsidangino į Krimą ir prispaudė Krimo
Tatoru Kaną, pasidūti Turku sultano virszvaldybai) Vytauto
virszvaldyba ant Krimo Tatoru nebuvo tuszczias vardas, bet jis
tikrai tapė nū visu Tatoru gūdotas ir klausytas. Per Vytauto
vardo svarbumą prie Tatoru pasakoja koksai nū Anglijos kara-
liaus Henriko V. pasiuntinis Burgundijos ricierius Lanoas, kuris
į rytus keliaudams buvo aplankęs Vytautą ir davesi į Krimą.
Kada jis jau senei buvo palikęs Vytauto valstijos rubežių, ko-
kioje dienoje ant jo ir jo palidovu netiketai užsibruke didelis
pulkas Tatoru, bo Tatorai mego visus keliauninkus apiplėszti
17 nugalabinti. Ant laimės Lanoas ir jo draugai toje dienoje
buvo užsidėję nū Vytauto dovanotas kepurės, prie kuriu radosi
visiems pažinstama žime, tie nesitiketai persimaine, lagadnei
padejo keliauninkams į priszakį tikti, ir tūs tolą kėlio szmotą
palydėjo su didžiu gūdonės parodymu.

Po pasidavimui Tatoru valstijos Vytautui pasidave taip-gi
dvi dideles Rusu valstijos. Rusijoje tūlaik buvo tris didkunin-
gaikczei, suprask Maskvos, Rezaniaus ir Tvero. Isz tu Maskvos
didkuningaiksztis buvo visugalingiausis, bet Rezaniaus ir Tve-
ro didkuningaikszczei buvo pilnus patvaldonai. Dabar abudu

asidave Vytauto virszvaldybai. Su Maskvos didkuuingaikszcziu

asiliu pirmu, Vytautas nesipikde, bo Vasilius buvo jo žentas,
o Maskvos valstija buvo tiek stipri, kad jos pasidavims po Lie-
tuvai nebuvo paveikiamas.

Czeku tauta, kuri tūlaik buvo pasikėlusi taip vadinamose
Husitu karese priesz savo karalių Zigmantą (kurs taipogi buvo
Vokietijos ciecorius ir daug stipriaus užstojo už vokietystę),
nusiunte Vytautui pasiuntinį, kuri pasiulijo jam Bohemijos
sostą. Taip kad Bohemija nū Lietuvos vidurio buvo per daug

11

toli, tad Vytautas nepriėmė tos karunos, bet nusiunte Czekams
vieną isz Algirdo sunaus sunu, Zigmantą Kaributaitį, kursai su
savo palidovais nukeliavo į Bohemiją ir ten narsei ir laimingai
vedžiojo Czekus karėje priesz Vokieczius.

Su Lenkais tapė nutartas toksai suligimas, kad po Jagai-
liaus smerties Lenkams reikėjo pripažinti Vytautą ant Lenkijos
per savo įgimtą karalių.

Vytauto szlove tame laike buvo iszsiplatinusi po visą Eu-
ropą. Kokioje szlovėje jis stovėjo, tas buvo regema didžiojoje
szventėje, kurę Vytautas 1499. iszkelo Luckos mieste Volinijo.
Tame laike visoje Europoje buvo iszsikšlęs didis rupestis, kurs
tai veliaus szimtmeczius dare nepakajų. Suprask Turku galybe
buvo pradėjusi stiprei iszsiplatinti ir grumzde visam krikszezio-
niszkam svietui. Noris gan Konstantinopolis da nebuvo kritęs
Turku rankosna, ir ten vėl laikes krikszezioniszkojo ciecoriaus
valstija; bet prie tos valstijos prigulėjo tiktai mažas žemės skli-
pėlis, bo gangreit visas Balkanu pussalis jau buvo per Turkus
įjmtas. Visu arcziausioji baisybe grumzde Vengrijai (kuri pri-
gulėjo Vokiecziu ciecoriui Zigmantui), tūlaik Austrijai ir Vokie-
tijai. Savo jaunistės metūse Zigmantas kartą buvo 6jęs kar6je
priesz Turkus, bet buvo pražudęs didelį muszį prie Nikopoliaus
(1596.) Dabar Zigmantas, regėdams Turku galybės tvirtą au-
gimą, rupinosi suvieninti visus vidurinės Europos ir rytu Eu-
ropos valdonus dėl didžios kryžiaus karės priesz Turkus. Czion
visi dabiszkai (it prigimtai) atkreipe akis ant Vytauto ir įpatin-
gai kėlėsi dumos, kam reikstu but szioje kryžiaus karėje virsz-
vadovu. Vytautas jau buvo 80 metu senas, bet da buvo stip-
rus ir smarkus, ir akvaczei norėjo savūsiūs atlikusiūs gyvybės
metus sunaudoti dėl mineto svarbaus mierio. Del to daikto ga-
lutinai apsprendimo tapė nukalbetas didis valdonu susirinkimas
Vytauto valstijoje, ir del to buvo paskirtas Luckos miestas.

Czion atsitiko taip didelis ir szviesus susirinkimas, kokio
Europa nekados nebuvo regėjusi ir kokio ta taipo-gi ir veliaus
neprigiveno lig tai valandai kada apie Prancuzu ciecoriu Napo-
leoną I rinkosi gangreit visos Europos valdonai. Apie Vytautą
Lucke susirinko: Lenku karalius Jagailius, Prusijos ir Livonijos
ordeno mistrai, Maskvos, Tveros ir Rezaniaus didkuningaiksz-
czei, Tatoru kanas, Valachijos (dabartinės Rumunijos) valdonas
ir ant galo Vokietijos ciecorius ir Vengrijos karalius Zigmants
su daug mažesniais Vokietijos tirstais. Kiekvienam svecziui bn-
vo ligei daug ricieriu ir auksztos kilties vyru palidovais. Taip

— 163 —-

pat ir Vytautui buvo ligei visi Lietuvos žemesni valdonai ir
kiti garbės vertesni vyrai. Konstantinopolio arba Bizantijos
ciecoriaus vietoje buvo atkakęs pasiuntinis ir Popiežiaus vieti-
ninkas buvo koksai nū Popiežiaus siunstas delegatas. Isz viso
ten buvo susirinkę lig 15.000 svecziu. Septynes nedsles czion
szvente didžią iszkilmę, ir nutare politiszkus sūkalbius. Cieco-
riui Zigmantui vel buvo koksai įpatings praszims prie Vytauto,
suprask, kad tas ateitėje nedaritu pasiprieszinimo priesz Zig-
manto užkopimą ant Bohemijos sosto. Nutarimas abelnai tapė
atsiekts; czion paželek Dieve Lenkai iszjauke susirinkimo svar-
biausį mierį.

Vytautui buvo vienas dalykas, kurs tam įpatingai rupėjo.
Savo paskutiniūse valdimo metūse jis tvirtai apmislijo, kaip už-
tvirtinti dėl ateities Lietuviu tautystę ir Lietuvos isztrivojimą
priesz Lenku simpatiją (spendimus). Jis pripažino, kad vigad-
nesne pagelba butu, pakšlt Lietuvą per savistovenczią karaliaus
valstiją, kuri tada butu nū Lenkijos TA atskirta. Todėl Vy-
tautas apsieme, karunavoti savą per Lietuvos karalių, ir aiszkino
savo linkjimą priesz susirinkusius valdonus. Ciecorius Zig-
mantas kaip ir visi kiti pilnai pritare jo užmanimui, kurs prie
to labai sutare su visūmene, kuri norejo Vytautui užvieriti bu-
senczią kryžiaus karę. Kad Vytautui reikšjo but karaliams
ir kitiems valdonams per virszvadovą. tada ir jam pacziam pri-
gulėjo karaliaus titulas. Taipo-gi ir Lenkijos karalius Jagailius
buvo Vytautui prižadėjęs savo prilankumą; bet netiketai tas nū
savo Lenku dumeziu lioves permausti, ir paskutinioje valandoje
prieszinos Vytauto užmanimui. Kad prieszginybė netaptu įsi-
demėta, tai Jagailius su visais Lenku sveczeis netikčtai iszva-
žiavo isz Lucko. Tas gan daug negelbejo Lenkams. Vytautas
tvirtai pasiliko prie savo noro, ir jo karunavojimas per karalių
tapė nusprenstas. Karunavojimui reikėjo atsitikt Lietuvos sosto
mieste Vilniuje, o Vytautas ant to užprasze visus susirinkusiūs
valdonus, ant ateinanczio meto. Ciecorius Žigmants, kurs pats
ant karunavojimo negalėjo pributi, prižadėjo ant to atsiunsti
karaliaus karuną ir kitus karaliszkus ženklus.

Septembrije 1430 Vilniuje ir vel su6jo valdonu susirinki-
mas kurs buvo gangreit toks pat iszxilmingas, kaip ir Luckos
susirinkimas. Ir Jagailius ant to pribuvo. Ciecoriaus Zigman-
to pasiuntinei su karuna radosi kelyje į Vilnių, bet Lenkai,
kurie su piktumu žiurėjo ant Vytauto karunavojimo projektą,
pasiuntiniu neleido per savo žemę. Ant galu galo tos pai-

— 164 —

nos gan butu pergaletos buvusios, czion visi didieje projektai tape
iszjaukti per auksztesnę ranką. Senas Vytautas netiketai su-
sirgo ir po dvieju nedėliu numire 27 oktobrio 1430 Traku pi-
lyje, į kurę tas isz Vilniaus leidos. Paskutinūse metūse didieje
pokilei buvo sutrankę jo sveikatą, o kelyje isz Vilniaus į Tra-
kus jam vėl atsitiko nelaimingas kritims nū arklio. Jį palaidojo
Vilniuje, szvento Stanislavo bažniczioje.

Vytauto smertis visur dare didelį įspudį, ir žmoniu bur-
noje su tūmi susivienijo nekurie pasakojimai. Pasakojo, kad
daug ženklu jau pirm to praneszę jo smertį. Taip prime-
nant Smolenske 6sas pasirodęs plikas vilkas, be plauku, kurs
apdraskęs daug žmonių, o Traku ežeras septines dienas iszvei-
zėjęs it krauju apdenktas.

Su jo smercziu iszniko projektąvota didžioji kryžiaus kare,
kuri tame laike vel butu galėjusi attureti Turku galybės iszsi-
platinimą. Iszniko taipo-gi ir Vytauto užmanimas, pakėlti Lie-
tuvą per savistovenczią karaliaus valstiją.

Zigmanto pergalėjims.

Vytautas mirdams paliko Lietuvą žįdyncziame davade.
Apgailetinai jis neturėjo pasekėju, kas po jo smerties butu ga-
lėjęs užimti Lietuvos sostą. Toks pasekėjas ant sosto butu tu-
rėjęs buti tik sunus; o abu Vytauto sunus buvo gavę bėdingą
galą. Vytautas turėjo vieną dukterį, kuri buvo isztekėjusi už
Moskavos didkuningaikszczio, bet duktė negalėjo įgyti sostą,
kadangi dar buvo gyvi tuli vyriszki giminės. Lenku karalius
Jagailus, butu labai mielai suvienijęs Lietuvą su Lenkiję, bet
tam prieszijos Lietuvininkai.

iū Gėdimino sunu sunu buvo daug (neskaitant Jagaili).
Vienok tik du tetapė įžiurėti per kandidatus; tai buvo Jagailio
brolis (Algirdo sunus) Svidrigailius ir Vytauto brolis (Keis-
tuczio sunus) Zigmantas. Szitūdu abu katalikiszko tikėjimo, tam
priesz visi kiti Gėdimino sunus buvo stacziatikiai. Jagailus ir
Lietuvei meiliaus norėjo katalikiszko tikėjimo valdoną nekaip
stacziatikio. Vytautui mirsztant rados Jagailus su savo lenkisz-
kais palydovais Lietuvoje. Lenkai bijojos, kad per užkėlimną
Vytauto brolio ant Lietuvos sosto, Lietuva neatsimestu nū drau-
gystės su Lenkais. Jagailius todel ant rodos lenkiszku rodi-

— 165 —

ninku užkėlė savo brolį Svidrigailą ant Lietuvos didkuningaiksz-
czio sosto, kurs tapė Vilniuje karunavots.

Tai buvo nelaimingas žingsnis. Svidrigailas nebuvo pa-
kajingas vyras bet pleszantis veidmainis. Jis pirma buvo val-
dęs nekurę dalį Lietuvos valstijos, bet iszvien buvo pakėlęs
maisztus kurie tūmi baigės, kad jį isz Lietuvos iszvijo, gana po
to draugavos su Vokiecziu ordenu. Baigentis ant to, jį nega-
lėjo nupakajindinti ir turėjo apkaltį kalėjime (kur veliaus kokį
metą pabėgo ir valkiojos po kitas žemes. O kad jam niekur
gerai nesiklojo, jis meldės Jagailio atleidimo ir prižadėjo buti
pasidūdantis ir paklusnus; bet veik savo likimo užmirszo ir pa-
stoja vėl tas pats savalninkas. Be to jis turėjo vieną bjauru
netikumą: jis stiprei gėrė, bo retą dieną buvo jis prie skaidraus
proto, ir del savo girtūklystes jis padarė tulas neteisybęs per
savo galybes macį. Tik viena dalis Lietuvos linksminos užen-
gus Svidrigailiui ant sosto, tai buvo Lėetuvos Rusija. Svidri-
gailius buvo abelnai surusėjęs ir savo aplinkė mego tiktai Ru-
sūs tureti. Tas gerums rados tiktai Rusu auksztmaniams, apie
žemajį stoną Svidrigailas nesirupino. Jis pirmiaus prigulėjo prie
stacziatikiszko tikėjimo, bet ant Jagailio noro buvo perėjęs 1!
katalikiszką tikėjimą; taigi daugiaus stovėjo ant stacziatikiu ne-
kad ant kataliku pusės. Po visum tū suprantama, kad Lietuviu
tautai szviežusis didkuningaiksztis didei nepatiko. || č

Pats Jagailis ir Lenkai greitai apgeilėjo Svidrigailos už-
kėlimą ant Lietuvos sosto, nės vos jis tik jutos savo stiprio
vieto, jis parodė greitai savo seną didgalvystę. Jis dabar at-
mine visas piktybes, kokios jam ankszcziaus buvo padarę ir
vietoje draugistes pradėjo priesz Lenkiją iszrodyti neprietelystę.
Pirm ikelimo jo į sostą jis pažadėję Lenkijai atidūti Voliniją
bet vėliaus to neiszpildė, ir kad Lenkai norėjo įimti su nevale
szį provincą, jis sutarė draugystę su Vokiecziu ordenu ir pra-
dėjo priesz Lenkija kariauti. Trumpam laike buvo visas Jagai-
liaus gyvenimo darbas iszpustytas. Lenkijai isz visu pusiu
grumzde didis pavojus. Viena tiktai galejo buti pagelba nuver-
timas Svidrigailio nū Lietuvos sosto. Lenku akis nevilojant
sukosi ant Zigmantą. Szis neprietelystėje buvo su Vokieczeis,
buvo Keistuczio sunus, ir nū jo todel nebuvo bijotis, kad Jis
susidraugintu su Vokieczeis priesz Lenkus. į

Greit Zigmantas gavo nū Jagailio paszaukimą jimti Lietu-
vos sostą. jis ilgai nelaukė; žinodamas Iietuviu tautos pris1ri-
szimą prie jo namu, Zigmantas pasidavę sų nedideliu pulku į

— 166 —

Lietuvą; ten visa Lietuviu tauta jį su didžia iszkilme prieme.
Svidrigailius let tiktai iszbėgo: paskiaus buvo Lietuvei nū jo
visai atsisakę. Zigmantas taps Vilniuje karunavotas per Lietu-
vos didį kuningaiksztį, prieko Lietuvininkams atleido popiežius
rasztą. kurs Lietuvius atriszo nū pirmiaus dūtos prisiegos Svi-
drigailiui (1432).

Vienok ginczas dėl sosto nebuvo pabaigtas. Svidrigailis
atrado pritarėju Lietuviszkūse Rusu padonūse, kurie buvo daug
kart skaitligesni negu patis Lietuvei ir prie to prisidėjo dar abu
Vokiecziu ordenai, Svidrigailiui į pagalbą. Taiptai vėl iszsi-

Iste namin6 karė tarp Algirdo ir Keistuczio namu; tik szį
karta Lietuviu tauta nebuvo persidalijusi. Kares traukės daug
metu. Svidrigailio pulkai kariaujas laimingai su ILenkais del
Volinijos, bet nelaimingai priesz Lietuvius. Svidrigailio reikals
vėl pasigerino per pripūlį; senasis Lenku karalius numire.

Mojuje 1434 karalius Jagailius pasidavė keliauti į Galiciją,
priimti iszsitikėjimo prisiegą nū Moldavos gaspadoriaus Stefano.
Kelije jis apsistojo Medikos kiemelije prie Sanas upelio. Jagai-
liui iki žilos senatvės buvo pasilikęs senas Lietuviu budas, jis
didei mylėjo medžioklę ir girę, girinius gyvūlius ir paukszezius.
Gražus mojaus vakaras ir szį kartą jį iszviliojo į girę. Ten kokį
padori laksztingals krumūse cziulbėjo savo giesmę, nei maž ne-
žinodama, kad jos szirdinga giesmelė bus kalta smerties didžio
karaliaus. Senasis Jagailis negalėjo skirtis nū pauksztelio, ir
valandas klausės jo giesmiu, nugrimzdies giliose mislisa. Potam
užėjo pavasario naktis ir jį darė savo darba prie seno karaliaus,
jis užmigo. Jį atrado jau pusiau sustingusį, ir nei jokios žoles
nei liekarstvos jį daugiaus neatgelbėjo. 57 metai buvo prabėgę
nū jo užssdimo ant Lietuvos sosto, ir 48 metus buvo jau Len-
kiją valdęs; kada numire Grodekas miestelije (netoli nū Lem-
bergio). Jo amžius buvo 86 metai. Lavoną jo pakavojo Kro-
kavo Stanislavo bažnyczioje, bet jo szirdį palaidojo Grodekas
miesteliję Franciszkonu bažnyczioje.

Po smerties Jagailo sekė ant Lenkijos nepilnmetis jo sunus
Vladislavas III ir pertai kelės Lenkijo tuli vidurinei negerumai,
kurie ję atlaike no prisidėjimo į karę priesz Svidrigailą. Svi-
drigailis todel visas savo suvienūtas sylas galėjo naudoti priesz
Zigmantą. Svidrigailis ir jo draugai Vokiecziu ordenas nutarė
szę pagčrautą valandą isznaudoti su apdumojimu. Mažais mu-
szeis jie negalėjo pergalėti Lietuvius, jog anu isztvermė taip
lengvai nebuvo pamuszama; todėl susitarė surinkti didžius kares

— 167 —

pulkus ir palauszti Zigmanto galybę vienu sylingu trinkiu. Nū
Zalgirio muszio, nebuvo po to tokie dideli pulkai kareiviu re-
gėti buvę. Svidrigailis surinko didžius pulkus isz Lietuvos,
Rusijos krasztu, Rusu ir Tatoru, nors mažesnioji lūma tautos
neprisidėjo, tai tiktai isz auksztmaniu. bei ju palidovu susirinko
didelį pulkai. Isz tulu kitu Rusu kuningaiksztyscziu antrapus
Lietuvos rubežiaus susidraugino didi pulkai ir atitraukė Svidri-
gailiui į pagalbą primenant Novgorodo kuningaiksztis ir kiti.
Tiekjau renkasi ir Vokiecziu ordenas. Ikisziol menkai buvo jie
Lietuvai užkenkę ir todėl varginos surinkti didžius pulkus idant
tikrai įveikti Lietuvą. Livonijos ordenas labjaus rėngias bet ir
Prusu ordenas parsitraukia isz Vokietijos daug apszarvūtu ant
pagalbos. Kada didis ordeno mistras Karsdorfas su visą savo
didele sylą pasidavė į kelį priesz Lietuvą, tad prie ano rados
600 ordeno riteriu, nū to gali spręst kaip didis pulkas kitu ka-
reiviu buvo.

Svidrigailius buvo savo pulku vadovystę padavęs tikusiam
karės vadovui, suprask Zigmantui Kaributaicziui (Algirdo su-
naus sunui), kurs buvo užsipelnęs didelę szlovę Bohemijoje taip
vadinamose Husitu karėse. Jo speka kartu su ordeno spška įsi-
lauže tikroje Lietuvoje, kur tada abi susivienijo.

Niekados Lietuviu tautai nebuvo grumzdęs toks baisus pa-
vojus ju pacziu žemėje kaip szį kartą. Bet szi didžioji isto-
riszkoji valanda budino Lietuviams visą ju szlovingą galybę.
Lietuviu tauta, o įpatingai jos žemasis skyrius su meile turėjos
prie Zigmanto, kurs buvo tikras tautos draugas, kietai suvalde
didžiunu pasiprieszinimą ir stingrei stovėjo už Lietuviu tautystę.
Su geriausiu noru rinkosi visa Lietuviu tauta apie szį didku-
ningaiksztį, užstoti savo tevynės reikalus priesz neprietelius, ku-
rie, nū dvieju aristokratiju vedžiojami ir del aristokratiszko labo
muszdamiesi, norėjo senajei Lietuviu galybei ir valnybei pada-
ryti galą. Lietuvei surinko taip stiprią spėką, kokios tie da nie-
kados nebuvo karėje siuntę, ir Lenkai buvo atsiuntę Lietuviams
į pagelbą 8000 vyru. Lietuviu kariaunos virszvadovystė buvo
pavesta didkuningaikszczio Zigmanto sunui Mikolui. 1435 mete
1 septembrio, abi kariaunos susitiko Vilkmergės artybėje prie
Szventos upes.

Muszis buvo baisus, taip kad jį sulygint su Tannenber-
gio diena. Gan suvienyti ordeno ir Švidrigailo pulkai kovojo
su visa spėka, vienok Lietuvininkai jūs didei pergalėjo. Szi per-
gal6 buvo taip-pat pilną kaip ir prie Tannenbergio. Muszije

— 168 —

prie Tannenbergio suvienytos ordeno spėkos skaitliuje buvo
buvusios silpnesnes už savo prieszininkus; prie Vilkmergės bu-
vo antraip: czion suvienyti Vokiecziu-Rusu pulkai buvo už Lie-
tuviu spėką skaitliųje didesni. Bet szį tarpą iszlygino Lietuviu
narsybė ir meilė tevynės. Muszije daugiausei nukentėjo Livo-
nijos Vokiecziu pulkai. Patsai ordeno mistras Kersdorts, land-
marszalas Ditrichs Kraa ir daug kitu auksztesniu ordeno tarnis-
tės vyru (kuriu pulke minavojami vardai Brakels, Lode, Firks,
Kersdorfs, Ruatenbergs, Vrangels ir kiti) krito ant muszio lauko.
Ten pat ir Novgorodo kuningaiksztis lygei su daug kitais Rusu
kuningaikszozeis pražudė gyvastį ir daugiaus kaip 20,000 prastu
kareiviu. Svidrigailo kariaunos narsusis vadovas Zigmants Ka-
ributaitis buvo sunkei suronytas ir krito į Lietuviu rankas, ku-
rie tą su gūdone suėme ir pas savę pasilaike. Taip-pat pūlė i
Lietuviu rankas didi pulkai nelaisviu ir bagoti turtai. Prime-
nant, kad 7 Livonijos veliavas Lietuviai įgijo sziame muszije.

Tas buvo paskutinis didisis meginimas, kurį Livonijos or-
denas isztaise priesz Lietuvą. Nū to laiko jam reikėjo atmesti
visus užmanimus ant Lietuvos žemės. Pirmoje valandoje Livo-
nijos ordeną peršme tokios baisybės, kad tas jau mislijo savo
galą prigyvėnęs. Koksai Žemaicziu pulkas po musziui įsilauže
Kuržemėje, nudegino Durbės miestą ir pradėjo ten pustyti ap-
linkinius krasztus. Dėl Livonijos ordeno valstijos užturėjimo
atsiskubino 200 ordeno kardininku su savais pulkais is7 Prusijos;
vienok baisybės buvo didžios, ir jaigu Lietuviams butu reikėję
kariauti tik priesz Livoniją, tada czion ordeno valstija jau tū-
laik butu tapusi iszpustyta. Bet didkuningaikszcziui Zigmantui
vėl reikėjo toliaus karė vesti priesz Svidrigailą, kuriam buvo
laimė nū4 muszio lauko pabekti. Kad prie to Lenkija, kuri
atsisake toliaus stiprinti Zigmanto galybę, nenorėjo toliaus ka-
rės pries ordeną, tad ordenui vėl tame pacziame mete iszsidave
iszmelsti pakaju.

Taipjau ir tolesnėje karėje priesz Svidrigailą Zigmantas
buvo laimingas. Po Vilkmergės musziui Zigmantui pasidave
Vitebskas, Polockas ir Smolenskas. Kitos Baltgudijos dalios
jau ankszeziaus laikės ant Zigmanto pusės. Svidrigailas vėl ko-
kiame laike atrado pagelbą Kijavoje ir kitūse Mažrusu plotūse.
Ant galo jis isz ten tapė iszvytas, taip kad Zigmants suvienijo
po savo valdže visą placzią Lietuvos valstiją, kurią buvo valdęs
jo brolis Vytautas. Ir Volinija, dėl kurios Lenkai taip karsz-
tai stalginosi.

— 169 — ž

Svidrigailas tulus metus trankės aplink po Valakija, Ven-
griją ir kitas žemes. Kartą jam ėsanti taip blogai 6ję, kad prie
kokio bagoto Valako avis ganęs. Vėliaus jis prisiprasze dova-
nojimo ir gavo Luckos valstiją del gyvenimo.

Zigmanto smertis.

Zigmantas buvo stingras ir rustus valdonas. Tik įsidėme-
jant, kad jis, pagal savo szlovingu pirmtakunu paveizdą, buvo
stingras ir rustus ne priesz žemūsius bet priesz aukstūsius. Nu
Mindaugo laiko aristokratija Lietuvoje niekados nebuvo bėdavo-
jusi (skundusies) ant taip didžio prispaudimo, kaip Zigmanto
valdymo paskutiniūse metūse.

Kaip žinoma, Mindaugas ir atsitikimai, kuria buvo suvie-
nyti su jo mirimu, sulauže seną puikią nepaklusnią Lietuvos
aristokratiją, kuri nenorėjo pasidūti žemės valdono galybei. Nū
to laiko Lietuvoje buvo stipri monarkija, kuri be didelio vargo
galėjo sulaikyti aristokratijos perdaug didelį iszsiauksztinimą ir
apsergeti žemajį skyrių nū prispaudimo. Vienok valdonu bud-
rumas sziojė žinioje visados buvo reikalingas. Senose gadinese,
kada gangreit kiekvienas Lietuvos vyras buvo kariaivis ir val-
kiojo ginklą, kada atsižimėjime tarp nekuria limu nebuvo dide-
lio skirtumo, žemojo skyriaus žmonėms ne grumzde didis pri-
spaudims. Bet kada Lietuva nu6jo toliaus po kulturos kelią, tada
kelės darbo dalinims ir didesnis nevienodumas. Viena gyven-
toju dalis stipriaus apsiprato su žemdarbyste ir kitais ukiszkais
darbais, ir atprato nū ginklu. Vienpusiszkai gyvendami taip-gi
ir ju dvasia pasiliko vienpusiszka ir mažiaus stingra. Prieszin-
gai auksztasis skyrius, kurs vedžiojo žemės valdymo veikalais,
kurs darbavosi su dideleis svarbesneis politiszkais klausimais ir
buvo veliavos neszėjei laike grumzdimo priesz Lietuvos neprie-
telius isz lauko pusės, per tą dasigavo daug auksztesnį dvasisz-
ka atsižimėjimą. Ju speka priesz žemajį skyrių tokiu budu au-
go. Czion buvo reikalinga, kad žemės valdono akys visados
butu atviros, kad monarkija su savo galinga ranka sulaikytų
aristokratiją. kiek jį 6jo per toli. Ir visi Lietuvos didieje ku-
ningaikszczei nū Mindaugo lig Zigmantui, isztikimai pilde szen

areigą. Tas buvo ju spskos didisis pamatas, tas riszo prie jū
ir Lietuvos Rusu didelius žmoniu pulkus.

ž — 170 —

Paželek Dieve, Zigmanto laike Lietuvos aristokratijos dva-
sia stiprei buvo pasikėlusi per savotiszką priežastį "Tas buvo
Lietuvos susivienijimas su Lenkija. Noris gan Lietuva politisz-
koje žinioje buvo pilnai tvirta, vienok Lenku dvasia czion dare
žinomą įspudį. Lenkija buvo dvarponiu valstija, kurioje kara-
liaus galybė buvo silpna o aristokratijos stipra. Tūse 50 metū-
se, kurie buvo prabėgę nū susiriszimo Lenkijos su Lietuva, Len-
ku dvaronijos arba szlektos dvasia buvo prasidėjusi iszsiplatinti
prie Lietuvos aristokratijos. Lenku szlektos noringai tvirtino
Lietuvos aristokratiją. bo nū stiprios monarkijos Lietuvoje su
laiku galėjo iszsikelti taip-gį baisybės Lenku szlektu patvaldy-
bai ir galybei. Jau stipriaus Lenku szlektos dvasia pradėjo pa-
siroditi Lietuvoje, jau stipriaus Zigmantas iszsilaike priesz dvar-
ponius. Regėdams, kad su smulkeis prilyginimais kliutei negal
pagelbeti, jis tveres prie žemdarbystės klausimo. Jis pradėjo
skubinties prie žemlioniu valnybės, ir savasties gaspadorystės
žinioje nugruntavojimo, prie žemlioniu žemės paveldėjimo ap-
tvirtinimo. Baisus rėkimas per tą iszsikėle prie aristokratijos.
Zigmantas Lietuvoje nori isznaikinti auksztajį skyrių, —taip
dvarponei abelnai skundėsi.

Vėl ruscziaus ne kaip priesz Lietuvos aristokratiją, Zig-
mantui prisėjo iszsilaikyti priesz Lietuvos Rusu aristokratiją.
Paskutinioji, kaip žinoma, laikės prie jo prieszininko Svidrigailo
(kurs jai buvo davęs valę) ir po pavarimui Svidrigailo nebuvo
Zigmantui pilnai isztikima, bet mislijo ant Svidrigailo valdžios
atnaujinimą. Prie to Svidrigailo valdimo ir naminės karės laike
buvo padariusi nekurias szelmystes ir baisybės darbus. (Taip
primenant Svidrigailas ir jo rodininkai mitropolytą Gerasimą,
kurs laikes ant Zigmanto pusės, liepe Vitebske gyvą sudeginti,
Galszenu kuningaiksztį, isz senos szlovingos Lietuviu kilties,
liepe įsiuti maiszan ir tą nuskandinti ir taip toliaus). Už to-
kius darbus Zigmantas szauke kaltūsiūs prie atsakymo.

Vel buvo viena priežastis, kuri supykino Rusu aristokratiją.
priesz Zigmantą: tai buvo tikėjimo prijautimas. Lietuviu didku-
ningaikszczei turėjo dvi szlovingas įpatybės, stingrums priesz
aristokratiją ir pakantrumas tikėjimiszkūse dalykūse, Zigmantui
buvo tik pirmoji. Prieszingai tikejimo dalykūse jis nesielgė taip
kaip jo pirmtakunai. Lietuviu tauta tame laike jau buvo pali-
kusi stingrais katalikais. Senoji, perkuntikiu kartą jau buvo isz-
mirusi, iszimant Žemaitiją, kuri buvo kriksztita tiktai po Žalia-
girio musziui, kada Žemaitija vėl tapė suvienyta sų Lietuvą,

— 171 —

Žemaitija vel buvo užsiturėjusi senoves tikėjimą atmintije, bet
ten jau didele dalis buvo pradėjusi taip-pat karsztai gūdoti nau-
jajį kataliku tikėjimą. kaip ir seniaus buvo gūdoję Perkuno ti-
kėjimą. Zigmantas nū jaunystės buvo iszaugintas kataliku tike-
jime, ir kataliku dvasiszkieji tą buvo padarę biszkiuką nepakan-
trą priesz kitus tikėjimus. Per tą Lietuvos stacziatikei Rusai
dažnai tapė užgauti. Jis gan pats ne kumarnino stacziatikiu,
vienok katalikus aukszcziaus gūdojo. "Tas del Lietuvos Rusu
aristokratijos buk tai buvo priežastis, vel stipriaus įnirszti priesz
didkuningaiksztį.

1440. metu pradžioje Zigmantas iszdave paliepimą, kad
sziūse metūse reikia atlikti didis Lietuvos sučimas, kuris tegul
nutars apie svarbias naujas reformas, kokias Zigmantas užmane
įstatyti dėl pakelimo žemlioniu ir kitu valstyjos reikalu. Visi
numane, kad Zigmantas iszves savo norą, bo popirma jam ir
Lietuvos dvarponiu pulke buvo szalininkai, ir po antra did-
žiausia dalis bijojo prieszinties, todel kad visa tauta stovėjo ant
didkuningaikszczio pusės. Grumzdženczios reformos buvo ne-
nuverczemos, 0 piktumas už tą prie Lietuvos aristokratijos kas
diena stojos vis didesnis. Nū pat Mindaugo laiko szis piktums
neikados nebuvo toks didis buvęs, Mindaugas buvo palaužęs
aristokratijos politiszką patstovėjimą, o Zigmantas dabar norėjo
pažeminti jos auksztą gyvenimo buvi ir pamažinti jos svarbą ant
žemojo skyriaus. Jau arcziaus ėjo reformos diena, jau didesne
apėme dvarponius baime. Czion prie nekuriu aristokratijos va-
dovu, kurie regėjo savo nespėką, radosi piktos, baisios dumos.
Nusprende, griebtis už to paties įrankio, kokį senieji Lietuviu
kuningaikszczei priesz Mindaugą buvo naudoję. Iszsikele didis
aristokratijos sūkalbis po prisiekai ant Zigmanto gyvasties.

Vienok tarp pacziu Lietuviu sūkalbininku pv prisiekai ne
atsirado daug szalininku. Pasidavimas po didkuningaikszeziu
prie visu Lietuviu lūmu buvo taip stipras, kad ir Zigmanto prie-
szininkams toksai sūkalbis iszsirode per daug nedoras. baisus
grieko darbas. "Tiktai poris auksztuju Lietuviu, kurie buvo ap-
rūsinti ir abelnai turėjosi draugystėje su Rusais, įstojo sūkalbi-
ninku pulke. Visi kiti sūkalbininkai susidėjo isz Lietuvos Rusu
aristokratijos. Viso sūkalbio vadovas buvo Rusu kuningaiksztis
Czartoriskis ir jo svarbjausis pagelbininks Skobeiko isz Kijavos.

Kovos 1440, Verbu nedelios ryto anksti, netiketai pamate
300 szieno vežimu artinanties prie Traku pilies, kur didkunin-
gaiksztis Zigmantas užsilaikė. Suprask pagal paredimą reikėjo

— 172 —

dūti kas meta szieno žinoma miera dėl didkuningaikszezio stai-
niu. Gan buvo ne paprastas dalykas, kad szieną veže tokios
szventės ryte, bet vežimu vežėjai sakes užsimarudiję todėl ir
buvo įleisti Traku pilėje. Sziūse vežimūe sūkalbininkai su gink-
lais buvo pasislėpę, kiekvienąme vežime po 3 vyrus. Tai draug
su vežejais buvo suvirszum 1000 vyru. Pilies padvarije pribuvę,
sūkalbininkai isz pradžios laikesi tilomis, bo pilėje prie didku-
ningaikszczio radosi jo sunus Mikolas su stiprais palydovais.
Bet sūkalbininkams buvo žinoma, kad Mikolas su palydovais
greitai atsitolins isz pilies ir leisies ant szventės ryto pamaldos
Traku miesto didžioje bažnyczioje. Patsai Zigmantas negalėjo
rengtis kartu, bo jis biszki sirgalojo ir dėl saves liepe atlaikyti
pilies koplyczioje pamaldą kur jis mėldes isz savo seklyczios.

Kaip tik Mikolas su palydovais buvo prasiszalinęs isZ pi-
lies, žmogžudžiai iszlindo isz vežimu ir vedžiojami nū Čzertoris-
skio, tylei leidosi pilies kopėcziomis prie Zigmanto seklyczios.
Duris buvo užrakintos o sūkalbininkai bijojo daryti trenksmą,
bo per tą galėjo didkuningaikszeziui pributi pagelba, arba jis
pats galėjo gelbeties isz pilies į miestą. Czion sūkalbininkams
iszsidave viltvilystė, Zigmantas savo naminiu gyvūliu pulke tu-
rėjo meszką, kuri jam kaip szuva mėgo paskui begioti. Meszka
dažnai budama valna aplinkui vaiksztinėjo ir kad sugryžo prie
savo pono duru, tad prie tu krapsz, krapsz pakrapszte su koja,
po tūmi ženklu ir buvo įleista. Ta ryta meszka buvo iszleista
pilies padvarije, kur sūkalbininku vadovas Czartoriskis tą buvo
matęs. „inodams meszkos papratima, Czartoriskis krapsz, krapsz
krapszte prie Zigmanto duru it su meszkos lapa. Durys atsi-
vere, Ir razbaininkai įsilaužė.

Stoję priesz Zigmatą, tie pirmiausei jieszkojo apmalszinti
savo nedransią saužynę ir isinarszinti per piktus iszmetinėjimus
priesz didkuningaiksztį. už jo darbus priesz dvarponius, ir tada
padare razbajų. Pirmasis užsibruko Skobeika, kurs pagriebe
gelažinę kaczergą nū pecziaus ir su ta didkuningaikszeziui kir-
to per galvą. Zigmantas krito kaip Lietuviu galiunas, netur6-
dams reikalo nei meginti begti, nei kalbėti veltai priesz žmog-
žudžius, bet atsakydams ant ju lojojimu su puiku nykimu, tylei
kentėjimu numire. Toje vietoje, kur jis buvo nužudytas, per il-
gūS metus paženklino kraujo klonis ant grindu, kurį niekaip ne
galejo isznaikinti. Razbajaus valandoje isz artimiausiu prie jo
radosi tik vienas palydovas, vardu Slavko, Suprantama, Slavko
narsei gynė savo poną. Jis tapė taipjau užmusztas ir iszmestas

— 113 —

per pilies langą. Didkuningaikszczio lavoną razbaininkai iszveže
192 pilies ant Traku ežero, gal tą noredami paslėpti ežero dug-
nyje. Bet ežeras visur buvo užszalęs, ir razbaininkai, kuriems
pasidare baime nū atkerszijimo, paliko lavoną ant ledo ir iszbe-
giojo. Nabaszninko kunas su didžia iszkylme tapė palaidotas
Vilniaus didžioje bažnyczioje, szale Vytauto.

Taip baiges Zigmantas o su jūmi ir jo simpatijos (norai)
dėl Lietuvos žemlioniu likimo užtvirtinimai. Per jo smertį prie
Lietuvos žemlioniu ilgai užsilaike gaudu giesmės, (vergdami dai-
navo) kurios koksai Lenku istorikas vėl 16. szimtmetije sakes
girdėjęs, bet isz kuriu tame karte nei viena nera užraszita. Vie-
nok 30 metu atgal, moterės linus raudamos taip dainavo: „bi-
tiala siaude, Lietuva gaudė“. Gal ni Zigmanto mirio tie žodžei
da yra užsilykę. Zigmantas buvo paskutinis Lietuviu didkunin-
gaiksztis, kuris senuju Lietuvos valdonu dvasioje stingriai sto-
vėjo dėl apsaugojimo žemojo skyriaus. Butu jam iszsidavę įvėsti
savo reformų užmanimą, jis butu iszgelbėjęs Lietuviu žemlio-
nius nū baudžiavos nasztos, kokia tiems vėliaus tapė užkrauta.
Tame valdonu pulke, kurie po Zigmanto sedėjo ant Lietuvos
sosto, rods buvo dažnus tikę vyrai ir geri Lietuviu partrjotai,
bet jie kėlė tik auksztajį skyrių o užmirszo žemajį. Praėjo po
to daugiaus negu 400 metu, iki krito Lietuvoje vergija, iki at-
ėjo laikas, kuris iszpildė Zigmanto norą, kurį jis dėl savo ank-
stybos smerties negalėjo įzyvendinti.

Sutrauka treczio ir aukszeziausio perijodo.

Tokio valstijos rėdo, koksai tapė nugruntavotas Lietuvoje
ir iszsilaike 200 metu nū Mindaugo lig Zigmanto, nebuvo visoje
Europoje nei pirm to ir tame laike nei jokia tauta ir valdonas
nenugruntavojo. O ir po Zigmanto miriui prabėgo 360. metu ne
tapė nugruntavotas. Tiktai pat pradžioje szio szimtmeczio kada
Napoleonas I užmane panaszę rėdą Praucuzijoje, tada prie to
monarko linko visos lūimos. Zemasis skyrius žmoniu pūle prie
jo todėl, kad jis tūs nū baudžiavos atvalnino ir visame pagėrino
Ju buvį. O auksztasis skyrius žmoniu tą dare isz baimės, kad
jis tu ne padūtu į rankas pirmutiniu, kurie galėjo labai atker-
szyti didikams už praėjusias jiems padarytas skriaudas.

Nū tos verbu nedėlės 1440. metu kada didis Lietuvos ku-
ningaiksztis Zigmants iszleido savo brangę dvasę isz kuno dik-

i

tai pasviro Lietuvos auksztasis redas, politiszka ir tautiszka ga-
lybė. Tr tą tai likymą lėme, kaip aukszcziaus mateme, Lenku
Rusu ir Lietuvos aristokratijos arba dvarponei.

Ketvirtas arba aristokratijos perijodas.
Keistuczio giminė pasibaigia.

Didkuningaikszczio Zigmanto staigus miris iszkele Lietu-
voje didelius maisztus. Trys partijos kelės viena priesz kitą.

Pirma partija buvo Rusu aristokratija, kuri buvo dariusi
sūkalbį ant gyvasties Zigmanto. Jai prisidraugavo taipo-gi ne-
kurie ir Lietuvos dvarponei. Szi partija pasistatė Svidrigailą
per didkuningaiksztį. Bet tauta tai partijai nepritarė.

Antra partija susidėjo isz Zigmanto artimiausiu szalininku,
kurie rinkosi apie jo sunų Mikolą. Mikolas buvo Keistuczio
kilties tiesu ir szlovės pasekėjas, ir patsai po Vilkmerge buvo
užsipėlnęs nemirsztantį atminimą, rodos, kad Lietuviu tautos
meilei reikėjo pereiti ant jo ir jį užtvirtinti ant Lietuvos sosto
pasekėjaus. Apgailėtins dalykas, tam stovėjo kelyje kokia sa-
votiszka priežastis: Mikolas buvo atsisvetimęs nū Lietuviu tau-
tystės. Pakol jo tėvas Zigmants įgavo didkuningaikszczio sostą,
jis buvo per kuningaikszti Staroduboje, ir ten Mikolas užaugo
Rusu apigardoje ir Rusu dvasėje. Tūlaik nedumojo, kad jam
ateitėje galėtu tekti Lietuvos sostas, ir todel mažai buvo pasi-
rupinę, užlaikyti jo ryszį su Lietuviu tautyste. Atsisvetinimas
nū szios tautystės gal jam nebutu daug kenkęs, jaigu jam butu
buvusi politiszka gudrybė, kokia buvo Algirdui. Algirdas taip-
gi buvo surusintas, bet žinodams, kad valdžę ant Lietuvos tik
tas galės įgyti. kurs sutinka su Lietuvos tautyste, jis iszmintin-
gai mok6jo užlaikyti ryszį su Lietuva. Mikolui tos gudrybės
nebuvo. Jis buvo karės galiunas, bet ne politiks. Suprantama,
kad apversti Svidrigailo partiją, jam daug ne užkenke, bo tas
neturėjo įtekmės ant Lietuviu tautos; bet Mikolui stojos treczia
partija isz pacziu Lietuviu vidurio.

Szios treczios partijos galva buvo Jonas Gosztautas. Ta
politiszka gudrybė, kurios Mikolui truko Gosztautui buvo pil-
noje mieroje. Jis buvo vienas to laiko gudriausis politikas.

— 175 —

Gosztautas nū Zigmanto buvo įkeltas per Smolenskos namiest-
ninką (didkuningaikszczio vietojo) ir Zigmanto smerties valan-
doje radosi kelyje važiūjant ant didžio sueimo, kurį Zigmantas
buvo užsakęs. Kaip greitai gavo baisę smerties žinę, jis Gal-
szėnu mieste (Vilniaus gubernijo, Aszmėnu paviete) pas Jurgį
Semenoviczią suvadino visus slauniūsios Lietuviu didžiunus ir
vadovus, kurie nebuvo prisidėję prie sūkalbio, ir susirinkimas
nusprendė, užkelti ant Lietuvos per didkuningaiksztį nabasznin-
ko karliaus Jagailiaus antrajį sunų Kazimierą (kurio viresnysis
brolis Vladyslavas III. sedejo ant Lenkijos sosto). Kazimieras
da buvo jaunas (apie 14 metų) ir todėl jį galėjo užauginti Lie-
tuviu tautystėje ir dvasėje. Jis priderėjo prie Gėdimino kilties
senesniosios linijos ir galėjo tiketies pagelbos nū Lenkijos. Nū
Mikolo susirinkusieji atsitraukė po didžiausiai dalei isz rupesz-
czio, kad n6varitu savo tevo politikos priesz dvarponius.

Lietuviu tauta abejojo. Svidrigailos partija noris greitai
iszniko, bet da atliko du sosto kandidatai. Tik Keistuczio kil-
ties senieje szalininkai, Žemaiczei, be apdumojimo sukilo už Mi-
kolą, iszgindami savo starastą (gubernatorių) Keszgailą, kuris
buvo prisidrauginęs prie Gosztauto. Butu Mikolas greitai ir
narsei pasiskubinęs, pats pakeldamas Lietuviu tautystės veliavą.
jis butu galėjęs užbekti savo prieszininkams kelią. Bet jam
truko reikalingo apsirokavimo. Gosztautas dirbo visur su gud-
rybe, nutilde Žemaiczius iszpildidams pagal ju pareikalavimą, ir
isztaise Vilniuje Kazimiero karunavojimą. Ant galo jis prikal-
b6jo patį Mikolą, nepustyti Lietuvos per namines karės, bet pa-
daryti su Kazimieru pakajų. Už tą Mikolui dave jo tevo dalies
kuningaiksztystę Starodubą (su Bransku ir Belsku).

Taip Mikolas skires nū Lietuvos sosto ir nū savo spekos
tikro pamato. Per tą ir sūkalbininku didžioji dalis iszsigelbėjo
nū užpelnytos koros (per tokią korą nėra mažiausios žinios).
Gosztautas sergėjos kaltūsius szaukti prie atsakymo, bo tu buvo
labai daug, ir ju nubaudymas galėjo suardyti naują valdžę.

Szi iszeiga stiprei griauže tulus Mikolo szalininkus. Ar
tas buvo girdėtas, kad narsus vyras ir slaunus kareivis taip be
pasiprieszinimo leidosi isz ranku isztraukti savo tevo valstiją ir
stumtės į szalę per nepriaugusį vaiką? Da buvo daugel vyru,
kurie buvo gatavi aukauti savo gyvastį, kad tik galetu pakelti
Keistuczio kiltį ant prigulenczio garbes krėslo. Ir šztai, penki
brolei, Rusu kuningaikszczei Voloszinskei, su kitais Mikolo

— 176 —

szalininkais padare sūkalbį po vrisiekai. Sziu mieris buvo: pa-
imti į nelaisvę Kazimierą o Mikolą apgarsint per didkuningaiksztį.

Sūkalbis buvo gana gerai iszmislytas. Po paėmimuų Kazi-
miero į nelaisvę tikrai Lietuvoje ne butu buvę nei vieno sosto
kandidato, kuris butu galėjęs Mikolui priesz stotis. Kazimiero
viresnysis brolis Vladyslavas III. buvo užkeltas netik per Len-
kijos, bet ir per Vengrijos karalių. Abieju valstiju valdimas jį
pilnai atlaikė nū įsikiszmo į Lietuvos reikalus. Prie tam Jis sa-
vo galybę buvo atkreipęs ant karės priesz Turkus, kurie grum-
zde Vengrijos rubežiams. Svidrigailas nū visu buvo atmestas ir
per senumą palikęs silpnas. Visi kiti Gėdimino pasekėjei buvo
tik tolimi Giminės, kurie buvo perėję Rusu tautystėje ir tikėji-
me, ir ant kuriu nei vienas nežiurėjo kaip ant sosto pasekėju.
Taip tad Mikolui vienintėlis Kazimieras stovėjo kelyje. Pasku-
tiniojo paėmimas į nelaisvę rodes gana lengvei yra padaromas.
Kazimieras, pagal savo tėvo budą, buvo didis medžioklės drau-
gas, kurs praleido czielas dienas, medžiodams Lietuvos didžiūse
miszkūse be daug palydovu. Czion, miszke, tą lengvei galėjo
sųgauti ir ant greitu žirgu nuneszti tvirtoje vietoje. Didi laime,
kurį nū tokio darbo buvo laukema, kurste Mikolą. O jis vėlijo.

Kokiame skaistame ryte Kazimieras iszkako į miszką ant
medžioklės. Su jūmi lygei iszjojo Jono Gosztauto sunus And-
riejus, kuriam tėvas buvo prisakęs, saugoti jauną didkuningaik-
sztį kaipo savo akį. Medžiotojei jautrus, bet tie nežino, kad
slaptingais miszko takais tylomis artinos apsiginklavusiu raitu
pulkas, kuris dumoja ant kitoniszkos medžiokles. Ten netiketai
atbsgo pas Audriejų Gosztautą medsargys ir pranesza artinantis
dyviną pulką. Andriejus, atmindams tevo žodžius, nei kiek ne
marudijo. Nū jo raginamas, Kazimieras szoko ant arklio ir tam
dave pentinus. Yra laikas, bo svetimasis pulkas jau arti.

Ir prasidėjo jojimas, kokio Lietuva dar nebuvo regėjusi.
Pirmu Kazimieras su Andriejų Gosztautu, o jiems paskui penki
brolei Voloszinskei su savo pulku. Tas buvo jojimas dėl Lie-
tuvos sosto. Czion Kazimierui ne galėjo gelbeti jo valstija nei
jo kar6s pulkai: dabar jo kuino greitumui reikėjo iszskirti ilgą
ginczią tarp Algirdo ir Keistuczio namu. Gan penki brolei Vo-
loszinskei jojo ant gyvasties ir smerties, bet Kazimiero žirgas
bėgo greicziaus—ir puikieji Keistuczio namai žliugo.

Kazimieras iszsigėlbejo ir nujojo į Traku pilį. Tūjaus į vi-
sąs pusės taps iszsiunsti raitu pulkai paskui sūkalbininkams.
Tie ant savo pailsusiu arkliu negalėjo iszbegti. Noris tveresi

už kardu, bet vyrszesnis prieszininku pulkas tūs pergalėjo, ir
visi penki brolei Voloszinskei tapė paimti į nelaisvę. Sūkalbis
buvo pabaigtas. Pasiliko tik atmokėti už tą su savo galvomis.
Ten pat Trakūse pataise sudo sūlą, ir visi penki brolei Volo-
szinskei ant to užlipo su jautriu protu, nešsigailedami nei savo
darbo nei savo kraujo,

Jonas Gosztautas, kurs jauno Kazimiero vietoje vėde Lie-
tuvos rėdą, iszsiunte karės spėką į Branską priesz Mikolą. Pas-
kutiniojo szalininkai buvo gatavi į karę, bet Mikolas nenorėjo
veltai pralieti kraujo. Jis suprato, kad su savo silpnomis spė-
komis negales užveikti Lietuviu karės pulku, o ir nebuvo did-
žiu musztyniu draugas. Jis paliko tevynę, ir iszkeliavo per
Maskvos valstijos rubėžių.

Maskvos valstijo Mikolui buvo giminės, nes Vytauto dukte
Zopija buvo isztekėjusi už Maskvos didkuningaikszczio Vasiliaus
I, ir jos sunus Vasilius II tamšasis tūlaik valde. Pati Zopija da
buvo gyva. Ji ėme štiprę dalyba prie savo giminės likimo, todšl
Mikolas turėjo viltį Maskvoje atrasti pagelbą. Jis karsztai vė-
lijos, kartą susitikti su savo prieszininkais ant muszio lauko.
Ten, taip jis buvo pertikrintas. butu kitokia iszeiga, ne kaip
ta buvo buvusi jo politiszkose grumese. Jaigu jis isz Maskvos
su karės pulku pagriszta į Lietuvą, tai czion galėjo tikčtis ant
daug szalininku, ir vienas laimingas muszis galėjo sugranžinti
visus ankstesnius patrotkus. Bet jo viltis ne iszsipilde. Mask-
vos valstijoje tame laike buvo iszsikėlę naminei sumiszimai: priesz
didkuningaiksztį Vasiliu II buvo pasikšlęs jo brolšnas Dimitris
Szemeka (kuris per savo neteisingą tiesą paliko Rusu tautai at-
minti). Nei kokios pagelbos negalėjo padūti. Patsai Vasilius
ant kokio laiko tapė nuverstas nū sosto ir turėtas kalinyje.

Kaip vyras be tevynės, Mikolas dabar pradėjo vaikszezioti
po svetimas žemes. Jis prisiturėjo kokį laiką prie Tatoru kanu,
tai Moldavijoje, vėliaus po nekuriam laikui keliavimo nu6jo į
9zleziją. Jo likimas baigentis budino jame vienodą jausmą tiek
pat buti Lietuvoje kaip ir Lenkijoje. Argi ta gana ne buvo
abiem valstijom didi neszlove, kad ju didisis princas, kurs buvo
ju slauniausis vadovas didžioje priegados valandoje, dabar kaip
paklydęs kariaivis aplinkui po svetimas tautas valkiojo savo
Vilkmergės kardą. Kiek kartu Svidrigailas nebuvo sukėlęs
maisztu, susidraugaudamas su tevynės pikcziauseis neprieteleis,
o vienok tam viskas buvo dovanotas! Jis dabar pakajingai Luc-
koje nugyvėno savo senatvės metus. Iszsikėle abelnai lin-

12

Ba

kėjimas, kad ir Mikolas gautu dalį kuningaiksztystės dėl prigu-
lenczio pragyvenimo. Bet didkuningaiksztis Kazimieras sziame
dalyke nebuvo permaldaujamas. Jo begims nū broliu Voloszin-
skiu buvo padaręs jame ne užgesamą4 ispaudą, kurios tas visą
savo amžių negalėjo užmirszti. Taipo-gi tada kada Kazimieras
veliaus buvo pastojęs per Lenkijos karalių ir valde abi valstijas,
jo protas nepersimaine. Visūse valdimo dalykūse jis leidos ved-
žioties nū slaunojo Krakuvos viskupo Zbignievo Olesnickio (kurs
buvo viens isz Lenkijos didžiuju ir gudriuju valdžios vyru); bet
kad tas pradėjo kalbeti nū Mikolo pasigailėjimo, tad Kazimieras
tam prieszinos, taip kad jam tvertūsi prie gyvasties. S5zio pasi-
prieszijimo Olesnickis su visa savo gūdrybe ne įstengė permai-
nyti. O vienok jis tą labai butu daręs po dalei jau isz politiszku
aprokavimu, buvio, pakol Mikolas gyveno užrubežije per nepriete-
lių. jis galėjo kartą atneszti Lenkijai ir Lietuvai didžias baisy-
bes; prieszingai kokioje Lietuvos dalies kuningaiksztystėje, kur tas
butu atradęs po žinoma priežiura, nū jo mažiaus reikėjo bijotis,
o įpatingai įsidemejant tą, kad jis nebuvo didis politikas.

Rodes, kad Zbignevo Olesnickio rupestis buvo labai apro-
kūtas. Maskvos valstijoje netikčtai atsitiko atmaina: pavarytasis
Vasilius Tamsusis isznaujo tapė užkeltas ant didkuningaikszczio
sosto. Mikolas be užtrukimo isz svetimos žemės grįžo į Maskvą.
Dabar jam buvo viltis, gauti karės spėką, su kuria galėjo dūtes
į Lietuvą. Noris didkuningaiksztis Vasilius karaliui Kazimierui
prižadėjo užlaikiti pakajų, bet kada jis pilnai klause savo moti-
nos Zopijos rodos, o ta stiprei vėlijos. vėl pakelti savo tevisz-
kus namus, tad buvo matoma, kad pakajus ilgai ne iszsilaikys.
Czion koksai tamsus grieko darbas atvalnino Kazimierą nū Mi-
kolo gyvos baimės.

Mikolas, rengdamas ant karės (1452), prisigatavojo priimti
szventus sakramentus. "Tas atsitiko klosztoriuje. Koksai zoko-
ninkas padave komuniją. "Tiktai Mikolas tą buvo įėmes, jis pū-
le ant žemės ir iszleido dvasią: komunijoje buvo mirtini nūdai.
Kada iszsigandę žmonės subego, zokoninkas patsai įėme antrą
komunija ir tąs tenpat ant vietos numire. Lygei su jūmi nu-
mire szio baisaus darbo paslaptis. Ta niekad nebuvo iszaiszkinta.

Taip baiges Keistuczio slauni namai, kūrie szimtus metu
Lietuvai o po dalei ir Lenkijai buvo per karužę ir kardą priesz
Vokiecziu kardininku ordenus, ir kurie ant szimtmecziu buvo at-
turėję Vokiecziu tautos ir galybės iszsiplatinimą į rytų pusę.

210.

Jagailionu laime.

Gėdimino kiltis buvo iszsidalijusi i daug szaku, bet už
visas szlovniausė buvo kurie potam pakilo isz jo sunu Algirdo
bei Keistuczio. Keistuczio namai po ilgo spindinczio gyvenimo
buvo pasibaigę. Bet ir nū Algirdo sunu tik vienas te grunta-
vojo tolesnę valdonu kiltį, o tas tai buvo Jagailis. Kiti Algirdo
sunus laikės prie Rusu stacziatikiu, kurie vis labjaus ir atsito-
lino nū valdanczio namo, taip kad ant galo pasiliko visai sve-
timi; jie nū žemes daugiaus ne buvo užtemyti ir pripažinti už
princus su paveldejimu provos ant Lietuvos sosto. Taip tai
pasiliko Gėdimino kilties pasekėjei Jagailionai.

Jagailis su pirma pacze Jadviga neturėjo sunu. Jadviga
14 metu po apsivedimo pagimde mergaitę, bet ta 3 nedėles po
užgimimo numire, 0 su ję numire drauge ir motina. Ant smer-
ties patalo Jadviga apsakė Jagailiui savo norą, kad jis po jos
smerties apsivestu su jos gentaine Ona, kuri buvo isz gimi-
nės Kazimiero didžiojo (paskujo Lenku karaliaus isz Piastu kil-
ties) dukters duktė. Jadviga bijojo, kad po jos smerties J agai-
lis nepražudytu Lenku karaliaus sostą, nės tik per apsivedimą
su Jadviga jis buvo ant to patekęs. Minėtoji Onna buvo tokiu
budu sosto pasekėja, Jagailis ję apsivezdams atlaikė visus na-
minius pasikšlimus ant kares ir užlaike draugystę Lenkijos su
Lietuva. Jadviga sziam mieriui buvo karta prisivertusi patar-
nauti, todėl ji ir mirdama pasirupino kad jos patarnavimo vai-
sei nepadžiutu. Jagailis iszpildė jos paskuji norą. Vienok ir
Ona po keliu metu numirė be vaiku, ir taip pat 3 karta apsl-
vedęs nesulaukė vaiku. Potam Jagailis jau buvo sulaukęs 74
metus amžiaus ir jau buvo pametęs lukestį, kad sulauks pase-
kėju. Lenkai noredami užlaikyti susiriszimą su Lietuva, nu-
sprendė, kad po Jagailio galvos bus Vytautas didkuningaiksztis
Lietuvos, Lenkijos sosto pasekėjas. Bet ir Vytautas neturėjo
vaiku, jis todėl perkalbėjo Jagaili dar ketvirtą kartą apsivesti.
Per marczę iszrinko Rusu kuningaiksztienę Zopiją (Galszenu
kilties). Isz szios vincziavones užgimė jam 1424 mete pirmas
sunus Vladislavs ir vėliaus antras sunus Kazimieras.

Po Vladislavo užgimimo Lenku saimas (Breste) ikele jį
per pasekėją Jagailio, o kad Jagailis 1434 mete numire, Vladi-
slavs pasiliko Lenku karalių po vardu Vladislavs III. Kelis
metus vėliaus Vngerai pakėlė Vladislavą per savo karalių.

— 150 —

Prie tam jo jaunasis brolis Kazimieras po nužudymo Žigmanto
pateko ant Lietuvos sosto, ir taip Jagailio kiltis buvo užvaldžusi
visą didžę vidurinę Europą ir Ryt- Eurogos dalį.

Vengru sostas Vladislavui atnesz6 nelaimę. Vengrams
iszkilo karė priesz 'Uurkus, jaunas Vladislavas, kuris buvo isz-
ėjęs į karę su nesylingu Vcngru pulku, prapuldė muszį ir gy-
vastį prie Varnos (1444). Vladislavs buvo vienintelis Jagailio-
nis ant Lenkijos sosto, kursai buvo abelnai sulenkėjęs. Visi kiti
buvo per pus Lenkai per pus Lietuvininkai, bet per didesne
puse Lietuvininkai negu Lenkai.

Po smerties Vladislavo Lenku saimas iszkels Kazimierą
Lietuvos didkuningaiksztį per Lenkijos karalių, po vardu Kazi-
mieras IV. "Taip abi valstijos tapė suvienūtos po vienu valdonu.
(Vengrai iszsikels sav vieni karalių.) Tai buvo pirmas kartas,
kad Lietuva pasiliko be savo didkuningaikszczio. Kazimieras
valdė abi valstijas. bet kiekvienai palika atskirą valdymą. Gana
Lenkai varginos, perkalbeti Iiietuviu aristokratiją prie Lietuvos
abelno suvienijimo su Lenkija po vienos Lenkijos valdže, bet
toks prikalbinimas norins kart kartemis tapė atnaujintas Jis tūmi
tarpu neatnesze naudos Lenkijei.

Kazimiero laike tapo iszskirtas senasis ginczias su Vokie-
cziu ordenu. Po Grinvaldes muszio ir pirmo Toru pakajaus
Vokiecziu ordenas nesteng6 sudavadyti savo valstijos pamatus.
Miestai, kurie pirmto per ordeno riterius tape prispausti dabar
pradėjo prieszytis ir 1440 susitare Elbingo didis susidraugavimas,
prie kurio prisidėjo daug diddvaroniu, kurie su ordenu gyveno
neprietelystėje. Susidraugavusieji (vadinos Eidechsenbund) ne-
galėdami vieni atsiginti nū ordeno, szaukė pagalbos pas Lenku
karalių Kazimierą. Taip vel pakilo kare tarp Lenku ir Vokie-
cziu ordeno (1454). Karė vilkos 12 metu. Didžiu susimuszimu
nebuvo, bet to vieto buvo maži o tankus, piliu, miestu apguli-
mai. Prusijos miestai szioje karėje drasei kovojo priesz ordeną.
Ipatiszką garbę užsipelnė Danckos miestas. Jis buvo įsitai-
sęs stiprę kares laivynę (ilotta), kas užvaldė Baltaję jūrę ir ne-
suleido Livoniją susivienyti su Prusija. Sausu keliu jiems ne-
buvo galima ateiti, nės Žemaitija buvo per Grinvaldę tekusi
atgal Lietuvai. Lietuvei nors prie minėtos Lenku karės priesz
Vokiecziu ordeną nebuvo prisidėję, vienok jie tvirtai apstovėjo,
kad per ju žemę nesitrauktu kareiviu pulkai isz Livonijos ant
link Prusu. Karta koks raiteliu pulkas mėgino staigumu per-
joti per Žemaitiją, bet jiems gerai neiszėjo. Žemaiczei jūs už-

— 181 —

tiko ir sumuszė, prie ko tapė 700 Vokiecziu raiteliu užmuszti.
Vokiecziu ordeno syla buvo pasibaigusi, ir ordenas buvo pri-
spirtas daryti pakajų, kursai taip vadinams antras Toru paka-
jus 1466. Vokiecziu ordenas atidavė puse savo valstijos Len-
kijai. o pasilaikė tiktai Ryt-Prusus, su vyriausiu miestu Ka-
raliaucziumi. (Cze didis mistras perkėle ir savo sostą isz Mari-
enburgio, nės Marienburgis buvo kritęs į Lenku rankas.) Prie
to Vokiecziu ordenas turėjo pasidūti po Lenku karaliaus
virszvaldže.

Kazimieras buvo apsivedęs su Austrijos princese Elisabete,
isz kurios jam gime 6 sunus ir 7 mergaites. Tai buvo szalis
su princais bagota, isz kurios galėjo kaimynai gauti sav valdonu.
kuriu tūlaik labai truko, o Jagailionu giminė tūlaik buvo gar-
binga, ant kurios visu kaimynu akis kreipės. Bohemijai, po
myriaus Jorgo Podibrado reikėjo valdono, ir Czekai todėl įkėle
Kazimiero seniausį sunų Vladislavą per savo karalių. Ve-
liaus po smerties Vengru karaliaus Motiejaus Korvino buvo
Vengrams reikalingas karalius. tie iszkel tą patį Czeku Vladi-
slavą sav per karalių kuris suvienūja Vengriją ir Bohemiją.
Kad Kazimieras 1492 mete numire, jis buvo įsakęs, kad ant
Lenkijos sosto pakeltu jo sunu Joną Albrechtą per karalių
ir per Lietuvos didkuningaiksztį jo treczią sunų Aleksandrą.
Jo prisakymas tape iszpildytas. Nū Lenkijos ir Lietuvos su-
eimu. Isiboczijama yra, kad Jagailionu karaliams Lenkijoje buvo
nemaža palyb6, noris ju provos pagal įstatą buvo aprubežiūtos.
Po dalei ta galybe iszsiaiszkino par minetą karalių ilgą valdimą,
po dalei taipgi par tą, kad ju galybe galėjo ant Lietuvos remtiesi.

Jonas Albrechts greit numire, ir Lenkai pakėlė į;0 brolį,
Lietuvos didkuningaiksztį Aleksandrą per savo karalių 1501.
Taip tapė Lietuva vel su Lenkija suvienūta po vienu valdonu.
Tas buvo jau pirm to užmanyta, Lenkai, Lietuvos didkunin-
gaiksztį pakėlė per savo karalių del to, kad susiriszimai butu
užlaikyti. Aleksandro laike atsiėjo vesti kares priesz Moskavos
valstiją. į tą laiką buvo Livonijos ordenas susivienijęs su Lie-
tuva, Livoniją valde gudrus ordens meisteris Valteris von Plet-
tenberg. Lietuvai szi karė nebuvo svarbi 17 nepargabeno
su savimi nei jokiu atmainu.

Kad Aleksandras 1506 mete numire be vaiku, tad Lietu-
vos saimas norėdams parodyti savistovamą priesz Lenkus, ru-
pinos pirmiaus iszkelti sav didkuningaiksztį. Per tą iszsirinko
Aleksandro jaunesni brolį Zigmantą. Lenkams ant galo neliko

— 182 —

niekas, kaip Zigmantą pakeltį ir per karalių ant Lenkijos. "Tame
laike kaimynu valstijos, bijodamos nū per didžio iszsiplatinimo
Jagailionu galybės, mėgino sutarti draugystę, kuri užbėgtu kelį
Jagailionu augimo. Prie draugystės norėjo prisidėti Vokiecziu
ciecorius ir Austrijos valdonas, Moskavos didkuningaiksztis ir
abi ordeno valstijos. Bet isz tulu priežaseziu toks susidrauga-
vojims neįvyko, Pirmiaus nū susidraugavojimo atsisakė Livoni-
ios ordens meisteris von Plattenbergis, jis pabugo nū per didžio
kilimo Maskavos valstijos, ir buvo pradėjęs žurėtis ant Lietu-
vos kuri su Livonija susivienijusi galėtu remtis priesz Maskavą.
Vokiecziu ciecoriui Maksimilijanui rados kito vieto daug darbo.
Taip pasiliko prieszininkai tik Moskava ir Prusu ordenas. Mas-
kava kariaujas priesz Lietuvą ir Prusu ordenas priesz Lenkiją.
Suprantama. kad szi karė Lenkams nebuvo sunki. Vokiecziu
ordenas tapė pilningai isznaikytas, paskujis ordens meisteris
Albrechts (isz Brandenburgios Hohenzollernu kilties) gavo se-
naje ordeno žemę Ryt-Prusus per erzogo valstiją po Lenku
virszvaldže (1525). Daug sunkesnė kare buvo Lietuvai priesz
Maskvą. Lenkai jiems negelbėjo, kad jie prieszinos priesz
abelna suvienijimą Lietuvos sū Lenkija. Szime kare Lietuvos
karės syla pasieko spindinczę pergalę prie Orszas 15 septem-
beri (1514). Lietuvos syla susidėjo isz 30,000 vyru, (po vado-
vysta kuningaikszezio Ostrožsko), O Maskvos syla susidėjo 1sZ
S0.000 vyrų; vienok nežiūrint į tai, paskujei tape balsei su-
muszti ant 30,000 liko ant muszio vietos, ir be to tape dideli
pulkai sugauti. Tarp sugautuju atsirado 8 aukszti vadovai 31
žemesni vadovai ir 1500 dvaroniu arba bajoru. Jog ir sZi per-
gal6 neatnesze laukto vaisiaus Lietuvai, apie tas priežastis ve-
liaus kalbėsim.

Zigmantas valdė lyg 1548 metu. Jau 1529 mete jis buvo
savo jauna sunų Zigmantą Augustą užkelęs per Lietuvos
didkuningaiksstį ir szis tapė karunavotas su Gedimino karūna.
Po tėvo smerties pakėle ir Lenkai Zigmantą Augustą per savo
karalių. Jo laike prisivienija prie Lietuvos Kuržeme ir Vidžeme.

Bet ikikol Jagailionu laime taip auksztai užplaukė, Liietu-
viu tantai bei Lietuvos valstijai buvo radęs savotiszkas neprie-
telius, toks neprietelius, kurs iszpustijo tautą, valstiją ir viską,

ką Lietuvninkai per szimtmeczius savo galybe buvo įgiję.

—————————————————

— 183 —

Lietuvos pustytojis.

Daugel szimtu metu Lietuviu tauta gyveno su kardu ran-
kose. Nei vienai kitai tautai visoje pasaulėje nebuvo tokios ne
pasibaigenczios karės su savo galingais kaimynais ant visu pusiu.
Kitoms, didesnioms tautoms kares dažnai buvo vedamos tiktai
kokiūse rubežiu plotūse, bet maža Lietuva niekur nebuvo drąsi
priesz neprieteliu įsilaužimą, ir kiekviena kar6 buvo prijauczia-
ma visoje tautoje. Nū to laiko, kada Tatorai įsilaužo rytu-Eu-
ropoje ir nugruntavojo savo valdžę ant Rusijos, Lietuva pasili-
ka dėl kitos Europos dalies per karužę priesz szios kultūros nal-
kintojaus užsibrukimus. Lietuvai reikėjo kenteti amžiną Tatoru
karės sunkią naszta, ir Lietuvei buvo pirmieje, kurie rytu-Ku-
ropos žemėse pradėjo laužti Tatoru galybę.

Tokiu budu prispausta' prie nepabaigtu kariu, Lietuviu
tauta negalėjo gaiszinti daug darbo dėl žiniu ir mokslu rupesezio.
Kaip senieji Rymijonai, ji buvo kareiviu tauta, kurios žemė ly-
ginos karės logeriu. Kareiviu ir karės vadovu įpatybė, kaip
ir politiszka gudrybė prie ju atsižimėjo, bet su gyvenimo 1sZ-
dailinimo tie negalėjo taip daug nusidarbūti kaip vidur-Europa.
Taipogi reik įsidemeti, kad Lietuviu tauta gyveno toli nū žino-
jimo ir mokslu pirmutinio szaltinio. Kad pagal tautu vaikszio-
jimo laiko pabaigoje žinojimas ir mokslas pradėjo prabusti ir
iszsiplatinti. tad Italija buvo sz1o krutėjimo viduris. Isz Italijos
6jo szviesa į Prancuziją ir Vokietiją. Isz Vokietijos tas iszsipla-
tino toliaus į rytų pusę. Suprantama, kad szviesa Lietuvą at
6jo vėliaus, ne kaip žemese, kurios atsirado Italijai ir Vokietijai
arcziaus, Prie tam pagonu tikėjimo ilgas užsilaikimas prie Lie-
tuviu buvo didi priežastis Lietuvos rysziui su vidurinia Europa.

Prieszingai Lenkijos stovis buvo daug laimingesnis. Lie-
tuva ta buvo apsergėjusi nū Tatoru užsibrukimo, Lietuva buvo
atitrankusi Vokiecziu kardininku ordeno didžiają spėką (kuri
kitaip butu spaudusi Lenkus). Pako! Lietuvei, taip sakant, sto-
vėjo ant sargybos vetroje ir nepagadoje, tai Lenkai sedėjo sz1l-
toje pastogėje. O antra Lenkija radosi aukszcziaus minavotam
szviesos szaltiniui arcziaus ne kaip Lietuva, ir todėl jį labai ži-
nojimo ir mokslu įsilavinime galėjo ankszeziaus prasidėti ne kaip
Lietuva. Nū to Isz6jo, kad tame laike, kada Lietuva ir Len-
kija po Jagailionu valdybos orndėjo artintis vienytis, Lenku kul-
tura žinioje jau buvo g erą žingsį žengusi pirmin negu Lietuviu.

— 184 —

Tarp Lietuviu ir Lenku tūlaik pastovėjo gangreit tas pats skir-
tumas. kaip senovės laikūse tarp Rymijonu ir Grykonu, kada
tie susitiko ir pradėjo artintis. Nevienodumas rados tik tame,
kad Rymijonu tauta buvo skaitlingesne už Grykonu ir todel
stovėjo ant drasaus pamato, prieszingai Lietuviu buvo daugel
mažesne už Lenku tautą.

Vienok teisingu atsižimėjimo keliu vaikszeziojant, Lietuvei
taipo-gi minetoje kulturos žinioje butu galėję pavyti ir pralenkti
Lenkus. Dal Lietuvos spėkos augimo daugiaus nebuvo ko bi-
jotis isz lauko pusės neprieteliu užsibrukymo. Lietuvei tiekpat
energijos arba tvirtybės, taipo-gi dvasės mundrybėjo ir pakan-
trumo žinioje Lenkus pervirszijo, ir visos gyvėnimo sanligos
prie Lietuviu stovėjo ant doresnio pamato, pats žemasis sky-
rius nebuvo taip prispaustas ir naikintas, kaip pas Lenkus. Jai-
gu Lietuvei kulturos pakelimo žinioje butu pasilikę ant to paties
kelio, ant kurio tie buvo pasiekę savo politiszką atsižimėjimą ir
speką, tai tie dransei galėjo laukti didžiu vaisiu. Szitas kelias
buvo tvirtas tautiszkas atsižimėjimas. Paželek Dieve Lietuvei
nepasiliko ant mineto kelio. Rados gudrininkai, kurie garsino,
kad nera reikalinga darbūtes su Lietuviu tautiszkos kulturos pa-
kelimu. bo gali Lietuvei imti gatavą kulturą nū Lenku. Rei-
kent tiktai iszmokti Lenku kalbą, ir visas Lenku kulturos isz-
darbis ėsas atviras. Ir sztai, prie Lietuvos auksztojo skyriaus
prasidėjo naujas krutėjimas. "Tie pradėjo mokytis Lenku kalbą,
pradėjo sulenkčti. Jiems valstyjos ir politiszkūse reikalūse tan-
kei priėjo susitikti su Lenkais, ir daug Lenku taipo-gi įėjo Lie-
tuvoje ant apsigyvėnimo. O įpatingai dvasiszkija Lietuvoje su -
susitaise tvirtai isz Lenku įėjunu. Kaip žinoma, krikszczionisz-
kasis kataliku tikejimas Lietuvoje tape įvestas isz Lenkijos, ir
todėl naujoji kataliku dvasiszkija buvo prigimtus Lenkai. Lie-
tuvei, kurie norėjo įstoti į eilę dvasiszkuju, tapė iszauginti Len-
ku mokslainėse ir su lenkūti. Lenku karalei isz Jagailionu kil-
ties dažnai mėgo ilgai užsilaikiti Lietuvoje, ir jiems kiekvieną
sykį buvo kartu didį pulkai Lenku palydovai. Taip prie Lie-
tuviu auksztojo skyriaus pradėjo iszsiplatinti taip vadinamas
„polonizmas“, tai yra Lenku kalba, tautystė ir Lenku dvasia.
Atmaina, žinoma, neatsitiko greitai, bet kada minetasis krutėji-
mas buvo patekęs szimtmeczius, jo vaisei vis didesni buvo ma-
tomi. Polonizmas isz szalies žiurent gražei iszveizėjo, ir todėl
nė vienas nedumojo, kad nū to Lietuvai galetu rasties negeru-
mai. O vienok jis pastojo Lietuvos pustytojas.

—- 185 —

Auksztojo Lietuviu skyriaus sulenkavimas ir Lenku kultu-
ros pakėlimas atnesze Lietuvai daugel didžiu negerumu. Pir-
masis buvo, kad pacziu kultura netaps apdirbta. Taip kada
auksztasis skyrius buvo pradėjęs atsitraukti nū Lietuviu tautys-
tės, tada nevienas daugiaus nenorėjo darbūtis dėl szios tautys-
tės ir kalbos pakėlimo ir atsižimėjimo. Geroji speka perėjo
į Lenku tautystę ir dirbo del Lenku reikalu. Bet dėl didžiau-
sio tautos daugumo tikrai Lietuviu tautos kultura buvo reika-
linga. Lenku kalbą galėjo įsimokinti tik koksai mažas pulkelis.
Taip tad nū to laiko, kada prasidėjo Lietuvos auksztasis sky-
rius sulenkūti, paczios Lietuviu tautystės ir kulturos vidurine
spėka pradėjo eiti mažyn ir mažyn.

Antrasis negerumas buvo, kad per auksztojo skyriaus su-
lenkavimą, tauta persprogo (perplyszo). Auksztasis skyrius, prie
kitos tautystės priderėdams, pradėjo nū žemojo atsitraukti. Taip
kad del paskutiniojo pertikrinimo nė vienas nesirupino, tad jo
dvasūs spėkos pradėjo mažintis, ir jis diktai krito į didelį nai-
kinimą. Kartu su Lenku tautystės priėmimu Lietuviu aristo-
kratija prieme taipo-gi Lenku szlektos kreivas dumas gyvėnimo
prijautimui ir žemajam skyriu. Aukstasis skyrius Lietuvoje,
pagal Lenku paveizdą. veliaus pradėjo naikinti ir prispausti že-
mūsius. Taip visas Lietuviu tautos atsižymėjimas tapė priturė-
tas, žaimūtas arba peiktas. Pirmiaus buvusis stipriausis Lietu-
viu patrijotizmas prie tautos didžiausios dalies pradėjo isznykti,
bo žemajam prispaustam skyriui taip supratimas kaip ir reika-
lai prie tevynės dalyku 6jo vis mažyn ir mažyn.

Trecziasis nelabas vaisius buvo Lietuvos Rusu atkritimas.
Kaip žinoma, senieji Lietuvei užlaike su Lietuvos Rusais kietą
draugystę, ir auksztasis Lietuviu skyrius ne niekino Rusu kal-
bos. Lietuvei leido Rusams savo tautiszką tikrybę ir tikėjimo
valnybę. Abi tautos kovojo broliszkojo draugystėje ant muszio
lauko priesz neprietelius. Szi senoji draugystė tape sutraukyta.
Jau nt Lietuviu perėjimo kataliku tikėjime buvo pradėjusi at-
maina pasirodyti. bo Rusai prigulėjo prie stacciutikystas, kata-
liku dvasiszkieji norėjo iszplatinti Iaaiaia cu tikėjimą tarpo Rusu.
Dvasiszkieji įgavo nekurias tiesas ir paliepimus, per kurius sta-
cziatikiu tiesos taps susiaurintas. Suprantama, kad Rusai tą ne
6me per gerą. Vienok tikėjimo dalykas vienas pats da nebutu
padaręs didelį skirtumą, bo Lietuviu auksztoji lūma, kaip jau
aukszcziaus iszaiszkinta, tikėjimiszki dalykai buvo labai kantrus
o įpatingai priesz stacziatikystę iszsilaike draugiszkai. Bet kad

— 1846 —

per Lietuviu auksztojo skyriaus sulenkėjimą Lenku nepakantri
dvase pradėjo valdyti ir Lietuvoje, tada Lietuviu aristokratija
drauge su Lenkais pradėjo spausti Rusu tautystę. Nū to laiko
Lietuvos Rusu provincijos pradėjo žiurėti ant Lietuvos sziurk-
sztesne meile ir pradėjo kreipti savo akis į kitą pusę. Apie
tą laiką prie Lietuvos ryto rubėžiu buvo iszsikėlusi stipri Mas-
kvos arba Rusijos valstija. Maskvos didkniazis Ivans III. 1480.
buvo nusikratęs Tatoru junga, ir suvienijęs po savo valstija visas
mažas kuningaiksztystes, o įpatingai Novgorodą ir Pskovą su
visa žiemiu-Rusija, ir tokiu budu buvo gruntavojęs sriprią Eu-
su valstiją, kurios rubežei suėjo su Lietuva. Rusai, regėdami
savo tiesu siaurinimą. pradėjo savo viltį kreipti ant savo kai-
minu Rusu valstijos. "Tas pasirode jau tame laike, kada Zigman-
tas I kovojo priesz Maskvos valstiją ir kada Lietuvei losze slau-
nų pergalėjimą prie Orszos. Smolenskas ir kiti plotai prie Lie-
tuvos rytu rubežiaus (Czernigovas, Branskas, Starodubas) tame
laike buvo pasidavę Maskvos didkuningaikszeziui ir pasiliko ten
taipo-gi po minėtam slaunų muszių ir pergalėjimu.

Tokie buvo polonizmo vaisei Lietuvoje. Szale sziam did-
žiajam pustytojui vėliaus (pradėjus nū 16 szimtmeczio antros pu-
s6s) 6jo vel koks mažesnis pustytojas, suprask Žydu įsiveisims.
Lenkijoje per savotiszką priežastį buvo įsiveisęs labai didis pul-
kas, ir tie isz Lenkijos pradėjo iszsiplatinti Lietuvoje. Gan ne-
teisybė tiems, kurie abelnai apkaltina Žydus per žmoniu cziul-
pėjus ir kitoniszku nelabumu atneszėjus. Žydai Lietuvoje nei
but nera buvę nedoresni žmonės už kitus; jie taip-pat kaip kiti
gana sunkei pelnę sav dūną, ir po didžiausei dalei vedę vargin-
gą gyvėnimą. Bet nelabumai nū Žydu iszsiplatinimo keles vi-
sai savotiszku budu, be ko paczius Žydus todėl galėtum apkal-
tinti. Suprask, taip-pat kaip Lenkijoje, Žydai taip ir Lietuvoje
pradėjo jimti vidurinio skyriaus vietą, ir it kylys įsis-
praude tarp žemininku ir dvarponiu. Per tą žemasis skyrius nū
auksztojo vel daugiaus taps atitolintas. Vyrs isz žemosios kar-
tos dabar daugiaus nebegalėjo pasikelti, bo mieszczioniu skyrius
susidėjo isz Žydu, kurie tu savo pulke neužėmė. Toksai buvis
Lenku szlektai patiko, bo tas reme jos aristokratijos būvį. Pa-
tis Žydai, kuriems nebuvo tautystės ir tikėjimo ryszio su žem-
lioneis, negalėjo mažinti arba aprubežiūti szlektos speku. Len-
ku szlekta todel pati prie to pagelbejo, kad tautiszkas vidutinis
skyrius iszžuvo ir kad jo vietoje įstojo Žydai. Kada Lenku
szlektos dvass įsiszaknijo prie Lietuvos dvaronijos, tada ir 521

— 187 —

pradėjo prispausti, naikinti tautiszkus mieszczionius ir ju vietoje
įvesti Žydus. Lietuvos miestu valnybė, kuri nū Jagailiaus laiko
gruntavojosi ant taip vadinamu Magdeburgijos tiesu, pagal to
lengvei tapė prispausta jsznaikinta ir senieji Lietuviu miesczio-
nei po dalei iszmko, po dalei pavirto Lenkais.

Taip Lietuviu tautos ir Lietuvos vidaus spėka žuvo. Ne
isz lauko pusės neprietelei palaužė szią speką, bet ta griuvo ir
iszgaiszo per vidaus priežastis. Noris dar turėjosi garbingasis
Lietuvos vardas bet valstijoje pati Lietuviu tautystė galiausei
neberode valdanczio szviesaus loszimo. Pati Lietuviu tautystė,
kurios galybs szimtmeczius visos rytu-Europos likimą buvo pil-
džusi su savo szlove, grimo vis gilyn ir ant galo papūls naiki-
nimui, po vergystės prispaustuju mužiku-žemlioniu vardu. Lie-
tuviu tauta pradėjo nugrimti it kaip tamsioje naktyje ir užmir-
szime. Szi bėdinga permaina įpatingai skaudžei buvo prijau-
cziama, kad greitai prie tam Lietuvai atėjo laimės valanda, ku-
rioje jį laimėjo tą, dėl kurios Lietuviu galiunai, pradėjus nū
Mindaugo laiko, szimtmeczius veltai buvo darbavęsi ir geidę.
Laime atėjo, bet jau buvo per velai.

Suvienijimas Latvijos su Lietuva.

Vokiecziu valdžios nusigruntavojimas Baltijos pakrasztije,
buvo padaręs Latviu - Lietuviu tautos kunui didę roną. Kada
Mindaugas pradėjo surinkti ir suvienyti Latviu ir Lietuviu kiltį
(kuri vadinos: Žiemaiczei, Žemgalei, Latvei ir k. ), tai gentai-
nei, kurie gyveno tolimesn6 sziaurė, taip vadinami Latvei, per
didžiause dalį buvo pakliuvę po Vokiecziu virszvaldže. Tai
buvo skaudus patrotijims, labjaus, jog Latviu ir Lietuviu tauta
nebuvo didele. Latvijos prapuldymas padar6 Mindaugo valsti-
jos pamatą netvirtą. Lietuvai po tam daugiaus nebuvo tvirto
rubežiaus, ji buvo isz visu pusu apgulta neprieteleis. Lietuvos
valstijos atsižimejims butu buvęs kitokis, kad jis butu gruntavojęs
ant visos Latviu Lietuviu kilties pamato. Tad Lenku tautyste
niekad nebutu galėjusi įgyti valdžę ant Lietuvos. Apgailetinas
dalykas Vokieczei atsibaste ankszeziaus, kada Latviu Lietuviu
kiltis da ne buvo suvienytos po vienu valdonu. Jei szimta
metu vėliaus butu radę Latvius ir Lietuvius susivienijusius, tada
Vokiecziu valstija Baltijos pakrasztijo nebutu galėjusi iszsikelti.

—- 188 —

Mindaugas ir jo įpedinei nenuilsę darbavos del minetos
ronos užgydimo del Latvijos privienijimo prie Lietuvos. Per
tai Lietuva ne tik pati butu sustiprinusi savo spekas, pet ir at-
sivalnijusi nū pikto neprieteliaus savo žiemiūse, bo Livonijos
ordenas taipo-gi nū savo pusės dorbavosi įgyti Lietuvą, visuma-
žiausei Žemaitiją. Gana Lietuvos valdonai ir tauta buvo galin-
ga, bet didis pulkas neprieteliu neleido Lietuvininkams, vartoti
visas spėkas priesz Vokieczius. Ant galo po Lietuvos susivie-
nijimu su Lenkija szios valstijos gavo virszu ant Vokiecziu or-
denu. Prusijos ordenas krito pirmiaus, ir tad atėjo paskutinia
diena ir Livonijos ordenui.

Livonijos ordenas gavo mirtiną trinkį nū kitos pusės. Jau
ordeno mistras Pletenbergas buvo numanęs, kad Livonijos val-
stijai grumzde didžios baisybės ni rytu pusės, bo ten buvo isz-
siplatinusi stipri didele Maskvos arba Rusijos valstija. Pleten-
bergs todėl atsisake draugautis su Maskva ir kitoms valstijoms
priesz Lietuvą. Pletenbergo laike Livonija da galėjo atsiturčti

riesz Maskvos užsibrukimus. Prie Pskovo (1502) Pletenbergui
uvo iszsidavę sumuszti Rusijos karės spėką, ir per tą užtvir-
tinti Livonijai ant 50 metu pakaju. Tame laike Maskvos vals-
tijos speka tvirtai augo. Netik rubežei į lauko pusę tapė isz-
platinti, bet ir valstijos vidurine spška augo per dalies kunin-
gaiksztiscziu isznaikinimą ir vienybės nugruntavojimą. O įpa-
tingai auksztą laipsnį pasieke Ivanas Vasileviczius (kurs užsi-
pelne pavardė „Baisusis“). jis privienijo savo valstijai Kaza-
niaus ir Astrakaniaus valstijas. Maskvos spškos augimui į lauko
pusę, ženklino valdono titulo permainimas. Ivanas IV prieme
titulą „caras“,

Bet del valstijos tikros spėkos nugruntavojimo Rusu vals-
tijai buvo reikalingas koksai jurės krantas, nū kurios tai butu
galėmas susineszimas su kitoms valstijoms. Maskvos valstijai
nors buvo viena jurė, suprask Baltoji jurė szaltūse žiemūse to-
dėl kelias nū kitu Europos žemiu buvo sunkus ir suvienytas su
didžiu priegadingumu, bo jurė ten po didžiausei dalei buvo ar
užszalusi, arba per ledą nedransi. Dėl ryszio su Europa Mask-
vai galėjo pritikti tik dvi jurės, suprask Jūdoji jurs ir Baltijos
jurė. Jūdosios jurės pakrasztis priderėjo Krimo Tatorams, o ju-
relės, kurios suvienijo Jūdoją jurę su Vidurinė jure, stovėjo po
Turku valdybai, kuri tame laike buvo pasiekusi savo galybės
aukszeziausį laipsnį. Įgyti Jūdosios jurės pakrasztį ir minštos
Jurėlės, tas Maskvos valstijai nebuvo galema. Prieszingai leng-

— 159 —

vesnis darbs buvo, įgyti Baltijos jurės pakrasztį. Czion stovėjo
Livonijos ordeno valstija. kurios užveikims negalėjo but sunkus,
o įpatingai įsidemėnjant, kad szioje valstijoje truko reikalingos
vidurinės spekos. Livonijoje valde viena tautystė ant kitu dvie-
ju, czion taipo-gi valdanczios tautystės viduje truko sutarimo.
Stiprios abelnai valdžios nebuvo, o visa Livonija lyginas daug
valstinei draugystei. Prie tam taipo-gi szioje valstijoje ilgūse
pakajaus metūse nebuvo parupinti prisigatavojimai ant didelės
kares. Maskvos spėekos stipras augimas nebuvo įsidemėtas, ir
Livonijos valdantiejei skyrei nusiramino su pračjuse karės szlove.

Nū 1558 mete prasidėjo užgulims nū Moskavos pusės.
Prasidėjo ginczias del muitu, kokius Ivans IV. prasze nū Tar-
batos vyskupo kraszto. Rusu karės pulkai buvo dideli ir sy-
lingi, Livonieczei nedryso atvirame lauke jiems prieszais stotis,
jei jie butu mėginę, tai butu tapę sumuszti. Bet žemėje rados
daug stiprei apdirbtu piliu ir miestu, kurius įveikti Rusams ne-
buvo lengvu. Pilis ir miestai, tai buvo neprieinami, kurie ne-
leido Rusams greitai jimti juriu pakraszczius. Vienok, idant
prispirti Livoniją ant pasidavimo, Rusu pulkai pradėjo baisei
pustyti visą žemę. Trobas tapė nudeginamos, pajudinami daik-
tai atimti, žmones užmuszti ir likusieji sugauti bei iszvesti per
vergus. Szis Rusu veikims prispyre ordeno valstiją ant pasi-
davimo. Vienok ordenas Moskavai pasidūti nenorėjo, jis bijojo
nū Jvano Baisiojo galybės, kursai szale savęs nekentė nei jo-
kios aristokratijos, todel Livonieczei szaukėsi ant pagalbos kitas
valstijas, ir ypacz Lietuvą bei Szvediją. Tos nenorėjo eiti i
pagalbą, pirma kol nebus Livonija jiems abelnai pasidavusi už
pagalbą į algą. Igaunija buvo pirma, kuri atkrito nū ordeno ;
ta pasidave Szviedų karaliui. Paskujam ordens meisteriui Got-
hardui Ketleriui pasiliko tik Vidžeme ir Kuržeme. Ordenas
negalėdamas ilgai karę iszlaikyti su Ivanu Baisiūju, skubinos
greitai sutarti su Lietuva. 28 novemberį 1561 sutarė Vilniuje
pasidavimą Vidžemio ir Kuržemio po Lietuvos valdže, tik su
toms iszlygoms, kad Gothards Ketleris gauna Kuržemė per er-
cogystę po Lietuvos virszvaldže. Penkius metus vėliaus tape
sziu žemių suvienijimas su Lietuva isz naujo pastiprintas par
ipatingą suligimą. Grodnavos mieste, prie ko Lietuvos val-
donas Zigmantas Augustas 26 decemberį 1569 iszdave patvirti-
nantį suvienijimo rasztą (Diploma Unionis). Ivans Baisusis.
vienok taip lengvei neatsisakė nū Baltijos pakraszcziu, bet Lie-
tuva ir Lenkija, drauge su Szviedija laimingai kariavo priesz

— 190 —

Jvaną Baisujį ir jį iszspaudė isz Baltijos pakraszczio. Ir taip
buvo atsiektas ilgas geidavimas Lietuvos: Latvija buvo privie-
nyta prie Lietuvos.

Bet dabar pasirodė nelabi vaisei, kokius polonizmas buvo
atneszęs Lietuvai. Auksztasis skyrius Lietuviu buvo sulenkėjęs
ir am nebuvo nei jokis interesas Latviu ir Lietuviu tautystė.
Lietuviu tautyst6 pacziu namūse buvo pražudžusi valdanti sto-
vi ir pradėjusi grimti; todel ta ir ne galėjo pagelbeti Latviams.
Butu Latvijos suvienijimas su Lietuva atsitikęs tokiame laike,
kada Lietuvoje valde tautiszka dvase, tada iszeiga butu buvusi
visai kitoniszka. Tada Vokiecziu tautystės valdže Latvijoje bu-
tu tapusi palaužta. Bet sulenkėjusei Lietuvos valdžiai ne būvo
reikolo, atvalninti Latvius nū Vokiecziu valdžios. Jie, kad že-
mės sulenkavimas nebuvo padaromas, tai paliko Vokiecziu vald-
žią nekrutintą. Vokiecziu tautystės valdžia vėl pilnai tapė ap-
tvirtinta per privilegijos rasztą, kurį Zigmantas Augustas 6sas
iszdavęs prie mineto sulygmės nutarimo Vilniuje. Tas rasztas
tapė vadintas per Zigmanto Augusto privilėgiją (Privilegium
Sigismundi Augusti). Ar szi privilėgija tikrai nū Zigmanto ta-
pusi paraszita, nera tikrai žinoma. Livoniecziu vietininkai prie
minėto sūkalbio tą buvo aiszkinę karaliui. Kada vėliaus nū Len-
ku pusės pareikalavo, tegul parodo privilėgijos rasztą, tai atsake,
kad ėsas pražuvęs. Jis ir niekados nebuvo atrastas. Bet kaip
ten ir ne butu su paraszu ėję, minetos privilėgijos turinis pasi-
liko spėkoje, o szio turinio svarbiausi dalis buvo, kad Vokieczei
paturėjo savo senobinę valdžią ant Latviu.

Taip Latvijos suvienijimas su Lietuva neatnesze nejokiu
geru vaisiu nei Lietuviams, nei Latviams. Suvienijimas todėl
buvo atėjęs per daug vėlai. Lietuvos spėka nū to netaps pas-
tiprinta, bo Latviją valde tautyste, kurei buvo visai savotiszki rei-
kalai. O vienok toksai užtvirtinimas Lietuvai butu buvęs labai
reikalingas, bo jau artinosi valanda, kurioje Lenkai užmane pa-
dariti galą Lietuvos politiszkai patvaldystei. Jau ilgus metus
Lenkai buvo pageidavę, laimeti pilną susivienijimą tarp Lenki-
jos ir Lietuvos, kad abiems valstijoms butu viena drauginga
Iienku valdžia. "Tokiam susivienijimui prieszinos taipo-gi sulen-
kėjusi Lietuvos aristokratija, o vienok tas diena nū dienos arti-
nosi. Pakol pabaigsime apsakineti szitą apgailetiną Lietuvos
istorijos galą, mums reikalas yra pakalbėti vėl apie kokį pas-
kutinį prilyginimą, per kurį Lietuviu aristokratija megino gel-
beti Lietuvos patvaldystę arba patstovėjimą.

— 191 —
Protestantizmas Lietuvoje.

Nū to laiko, kada Lietuviu didkuningaiksztis Jagailius už-
sedo ant Lenku sosto (1386), Lietuvai ir Lenkijai tankei buvo
vienas ir tas pats valdonas. O įpatingai nū 1445. meto. kada
didkuningaiksztis Kazimieras tapė pa Lenku karaliu, prie tam
paturedams ir Lietuvos valdimą, abidvi valstijos stipriaus pra-
dėjo artinties. Vienok jos nebuvo suvienytos, bo kiekvienai
buvo savo savodiszkas valdimas. Lietuvoje primenant pagal įs-
tatą neivienas Lenkas nedrįstėjo gauti valdžioje tarnyste
nei įgyti nekrutinamą savasti, (žemę) nei taipo-gi ilgai apsi-
giventi szioje žemėje. Įstatas gan dažnai tapė peržengtas, bet
vienok tas atturėjo nū Lietuvos per virszu didį užpludima
Lenku (taipo-gi ir Zydu). Ir tas Lietuvai buvo per szven-
tenybę. Sulenkūtu Lietuviu pulkas vėl nebuvo labai didelis.
Sulenkūtieji Lietuviu aristokratai nū tautos nebuvo visai atsi-
svetimę. Jiems da buvo pasilikusi kokia Lietuviu tautystės da-
lis. Jie kalbėjo lietuviszkai, vadino savę Lietuveis, turėjo bran-
gloje atmintijeo Lietuviu praeitinės, szlovę ir karsztai milėjo sa-
vo tevynę, Lietuvą. Suprantama, kad tokie vyrai negalėjo buti
[a daug dideli Lietuviu tautos prispaudėjei. Zemajam skyriui

ietuvoje vis da buvo daug kartu geresnis stovis ne kaip Len.
kijoje, nors gan tas nebuvo toks, koksai senovės laikūse. Su.

rantama, kad tiek pat Lietuviu aristokratija, kaip ir tauta vėli-
jos užtureti Lietuvos patstovėjimą priesz Lenkiją.

Prieszingai Lenkai karsztai troszko, isznaikinti rubežius tarp
Lietuvos ir Lenkijos, troszko suvienyti abidvi po viena drau-
ginga valdžia. Per tą Lenkai tykojo sav atidenkti kelią ant Lie-
tuvos valstijos urėdu ir dvaru. Jū daugiaus Lenku tautystė
pradėjo Lietuvoje įsikereti, jū stirpesne paliko Lenku viltis
ant mineto valstiju susivienijimo arba unijos. Lietuvos vadovai
su pasidyvijimu ir rupescziu regėjo kad Lenkai savūse pareika-
lavimūse stojosi metas nū meto vis dransesni, o prieszingai Lie-
tuviu pasiprieszinimas staiga silpnyn ėjo. Pradėjo jieszkoti
priežasties, nū ko tokia atmaina atėjusi, ir ant galo suprato, kad
Jieszkomoji kaltis tikėjimo ryszys ir dvasiszkija. Lietuviams ir
Lenkams, kaip žinoma, buvo kataliku tiksjims. Senovės laikū-
se tikėjimo vienybė buvo daug stipresnis ryszys, ne kaip dabar.
Prieszingai tautos su ne vienodu tikėjimu buvo sunkiaus suvie.
nyti. Taip tad tikėjimo ryszio pertraukimas akims matant bu.

o ai

„vo prilyginimas, atskirti vieną tautą nū antros. Prie tam czion
vėl buvo įsidemėjama, kad kataliku dvasiszkija Lietuvoje visur
turėjosi prie Lenku tautystės ir dirbo tiktai dėl Lenku reikalu.
Jaigu Lietuvei atsitraukia nū kataliku tikėjimo ir priima kitą,
tad Lenku svarbai Lietuvoje reikėjo eiti mažyn.

Apie tą laika gangreit visoje Europoje atsitiko reformaci-
jos krutėjimas. Reformacijos mokslas Lietuvoje greitai tapė Ži-
nomas dviem keleis. Visu pirmasis per Lietuviu aristokratiją.
Tėlaik Lietuvoje buvo paprotis, kad jauni Lietuviu aristokratai
daugel kėliavo po svetimas žemes. Visūse universitetūse, Itali-
joje, Vokietijoje, Prancuzijoje, visi sosto miestai, taip sakant,
buvo pripildyti su szviesios Lietuvos aristokratijos vaikais. Tie
isz Vokietijos parnesze namon reformacijos mokslą. O antra re-
formacijos atsiradimas Lietuvoje per Vokiecziu miesczioniu Lie-
tuvos miestūse. Ūzion gyveno daugel Vokiecziu, kurie gavo
naują mokslą isz Prusijos ir Livonijos. Jie tą aiszkino ir Lie-
tuviams, kuriems ir patiko. Greitai radosi reformacijos garsin-
tojei ir isz pacziu Lietuviu. Svarbiausis garsintojas isz Vokie-
cziu buvo Vinkleris, ir isz Lietuviu Kulva.

Vėl reik priminti, kad Lietuviu aristokratijai nū reforma-
cijos prišmimo iszpūlė kitas gerumas. Ji per tą palaužė Po-
piežiaus ir dvasiszkijos galybę Lietuvojo, ir gavo bažnyczios da-
lykūse virszu savo rankose. Aristokratijai Lietuvoje buvo prie
tautos didi svarba, ir sziame dalyke tauta su didžiu prilankumu
sekiojo savo aristokratijai drauge, bo reformacijos priėmimas ėjo
priesz Lenku galybę todėl ir buvo Lietuviu patrijotiszks dalyks.

Per visas aukszcziaus minetas priežastis reformacija Lie-
tuvoje iszsiplatino greitai. Tam, kurs pažįsta dabartinę aj
kataliku dvasią szioje žemėje, gan skambes labai keistai, kada
szimtus metu atgal gangreit visa Lietuva buvo perėjusi protes-
tantu tikėjime. Isz daug szimtu parapijų Žemaitijoje tik T 6są
palikusios prie kataliku tikėjimo, ir tokioje pat mieroje naujas
mokslas iszsiplatino kitūse Lietuvos krasztūse. Kliosztorei tape
nū zokoninku apleisti ir dvasiszkieji apsipacziavo. "Tiktai Lie-
tuvos Rusu provincijose retormacija ne iszsiplatino, todėl kad
czion truko svarbesniu priežascziu, kurios tikroje Lietuvoje sku-
bino reformacijos dalyką. Suprask Lietuvos Rusams, kurie pri-
gulėjo prie stacziatikystės, jau buvo savotiszkas tikėjimas ne
kaip Lenkams; todel jiems nebuvo reikalo, su tikėjimo permai-
nimu pertraukti tikėjimo ryszį su Lenkija. Todėl reik priminti,
kad Rusu aristokratijai, kuri nū tautos labiaus buvo atsitolinusi,

— 193 —

nebuvo taip didi svarba kaip Lietuviu aristokratijai, ir ji neak-
vatija apkeliauti svetimas žemes, kur butu galėjusi apsipažinti
sų reformacijos mokslu. Taip-pat Lietuvos Rusu miestūse ma-
žai gyveno Vokiecziu arba kitu svetim žemiecziu. Bet nors ir
Lietuvos Rusai patis nepriėmė reformacijos, jie vienok labai
džiaugės isz Lietuviu perėjimo protestantizman, bo visi suprato,
kad toksai žingsnis 6jo ant labo Lietuvos patvaldystei. Tarp
Lietuvos stacziatikiu ir protestonu todel taps nutarta kieta prie-
telyste ir susidraugavimas dėl Lietuvos užtarimo priesz Lenkus,

Rodes, kad Lietuvos likimas buvo užtvirtintas. Vienok
visi apsiriko. Gan Lietuvos aristokratija buvo pertraukusi ti-
kėjimo ryszį su Lenkija, bet pasiliko spekoje antras stipresnis
ryszys. suprask Lenku tautystėe. Lietuviu aristokratija taipo-gi
ir toliaus pūsze Lenku tautystę ir Lenku dvasią, ir per tą viskas
vėl tapė sugadinta. Lietuvoje iszsikėle pikta grum6 tarp pro-
testantizmo ir Iienku tautystės dvasios, prigyvenimai parode,
kad tautystės dvasia buvo stipresne už tiksjimo dvasią. Daž-
nus dumoją, kad protestantizmo isznaikinimas Lietuvoje padary-
tas per jezavitu ordeną, Teisybe yra, kad jezavitai, kurie nū
1566, meto Lietuvoje pradėjo įsirasti, labai iszmaningai ir sek-
mingai dirbo priesz protestantizmą del kataliku bažnyczios da-
lykų; iszzmanymas ir gudrybė vien nieko nebutu padarę, jaigu
jezavitai nebutu galėję remtis ant kokios abelnai didesnės sp6-
kos. Szi spėka buvo Lenku tautystės dvasia, kuri buvo jau
ankszcziaus įauginta į Lietuvos auksztajį skyrių. Kad Lietuvos
aristokratijai taip sakant prisejo iszsiskirti vieną isz dvieju da-
lyku, ar protestantizmą arba Lenku tautystę, tad ta atmete pir-
majį 0 pasiliko prie paskutines. Ant minėtos didžios spekos
remdamiesi, jezavitai pradėjo visu pirma atversti Lietuviu aris-
tokratus kataliku tikėjime, bo jie suprato, kad aristokratai su
savo didžia svarba prie tautos buvo protestantizmui stipriausia
paspirtis. Protestantizmas, kurs nū pradžios Lietuvoje taip galin-
gai iszkile, tokiū budu vėl pradėjo eiti mažyn, o įpatingai po
to, kada buvo atsitikęs galingas susivienijimas Lietuvos su Len-
kija (per kurį vėliaus kalbėsime), kurs ant galo atidare Lenkams
kelią po visą Lietuvą ir labai stiprino Lenku tautystės dalyką
szioje Žemėje.

Prisieina klausimas kodėl Lenkai patis ne perėjo protes-
tantizman, kaip tą dažnus Lenku patrijotai, primenant, Mod-
rzevskis ir kiti norėjo. Szie garsino, kad Lenkams reikalas skir-
ties nū kataliku bažnyczios ir gruntavoti sav savotiszka Lenku

18

— 194 —

tautiszką bažnyczią. kurioje pamalda butu laikoma Lenku kal-
boje bet ne latiniszkai. Iszaiszkino, kad per tokią permainą
Lenku tautiszkas dalykas gautu didesnę vidurinę spėką. Ir tei-
singai protestantizmui Lenkijoje pradėjo rasties daug szalininku.
Modrzevskio dumos nebuvo nupeiktos, bet tam prieszinos daž-
nos kitos priežastis. Ū įpatingai dėl Lietuviu perėjimo protes-
tantizman Lenkai įgavo baimę. Jie suprato, kad kataliku tikė-
jimas buvo naudingas ryszys del Lenkijos ir Lietuvos suvieni-
jimo. Visos Lietuvos tautos sulenkavimas nebuvo taip lengvei
padaromas, prieszingai tikėjimo ryszys galėjo tarpininkauti ne-
kurioms tautoms. Taip Lietuvei žiurėjo ant protestantizmo kaip
ant paveizdo del Lietuvos atsiskyrimo nū Lenkijos, —taip-pat
Lenkai žiurėjo ant kataliku tikėjimo kaip ant pritaikymo dėl
Lietuvos vienijimo prie Lenkijos, pasinaudoti protestantizmą
per tokį ryszį ne labai buvo galema, bo protestantizmas tame
laike skaldėsi į daugel visokiu perskyrymu ir sektu. Prie tam
ir Lenku tautystės isztikimieji kariaivei Lietuvoje buvo kataliku
dvasiszkieji ir tu ne drįstėjo palikti, bo kitoniszkai Lenku tau-
tystės dalykai Lietuvoje galėjo pražudyti savo stipriausią pas-
pirtį. Tas iszsiaiszkino, kodėl jezavitai. kurie paliko kataliku
bažnyczios iszmaningieji kariaivei, prie Lenku dvaronijos įgyjo
didžią svarbą ir vedžiojo Lenkus priesz protestantizmą. Nū to
laiko Lenkijo įsiszaknijo tokia fanatiszka kataliku tikėjimo dva-
sia, kokios kitoje Europos žemeje (tik Iszpanija) negalėjo atrasti.

Nū to laiko, kada protestantantizmas Lietuvoje pradejo
mažintis, Lietuvos tautiszkas dalykas susimažino. Greitai atėjo
paskutinia kova, kuri tą patvirtino, kova del Lietuvos valstijos
politiszko patvaldymo.

Liublino unija.

Karalins Zigmantas II Augustas buvo paskutinis Jagailai-
nas. Ta szaka Jagailionu, kuri valdė Vengriją ir Bohemiją jau
buvo ankscziaus pasibaigusi. Jos pąskutinis sanaris, jaunasis
karalius Liudvikas II., 1526. mete su mažu karės pulku buvo
1826jęs mMuszyje priesz nesuskaitamus Turku pulkus ir buvo at-
radęs smertį muszije prie Mohataszos. Liudviko sesū ir įpedinė
buvo isztekėjusi už Vokiecziu ciecoriaus Karolio V. brolio,
Austrijos ercogo Ferdinando, ir taip Vengrija ir Bohemija ėjo

— 195 —

prie Habsburgu kilties. Bet artinos Jagailionu kiltei galos ir
pacziu gimtinėje. Zigmantui Augustui nebuvo vaiku, ir visos
kitos Jagailionu vyriszkos linijos buvo iszmirusios.

Tas prie Lenku budino didžius rupesezius. Jagailionai
iki sziol buvo ryszys tarp Lenkijos ir Lietuvos. Lietuvei žiu-
rėjo ant ju kaip ant savo prigimtu valdonu kilties, o po dalei
taip ant ju žiurėjo ir Lenkai. Ikikol koksai Jagailionas buvo
gyvas, Lenkai ant kito sosto kandidato nemislijo. Po didžiausei
dalei tie įkėlė tą Jagailioną, kurs jau buvo užsėdęs ant Lietu-
vos sosto. Nū to abiems valstijoms radosi vieni ir tie patis
valdonai. Bet kas galėjo tvirtinti, ar po Zigmanto Augusto
smerties vienybė bus užlaikoma? Jaigu Lietuvei po Jagailionu
iszmirimo iszsirenka kitą valdoną, tai ryszys tarp Lietuvos ir
Lenkijos tapė sutraukytas. Lenkai todel meldė Zigmanto Au-
gusto, prie Jaiko parupinti del galingo suvienijimo arba unijos
tarp Lenkijos ir Lietuvos. Zigmantas Augustas ir pats to norėjo.
Savo jaunystės metūse, kada jis sedejo ant Lietuvos didku-
ningaikszezio sosto ir buvo apsiženijęs su skaisczia Lietuvos
kuningaiksztiene Barbora Radzivilaite, jis gan buvo jautęs
savę per karsztą Lietuviu patrijotą; bet kada 1548. mete tape
įkeltas per Lenkijos karaliu, ir Barbora numire, jis pilnai pasi-
dave Lenku vedžiojimui. Prie tam jis užtemijo už pareigą,
užlaikyti tą, ką visi jo pirmtakunai, pradedant nū karalienės
Jadvigos, buvo darę del Lietuvos ir Lenkijos suvienijimo.

Lenku simpatijoms vėl ėjo ant labo kokia savotiszka prie-
žastis. Visur aplinkui Lenkijai ir Lietuvai tame laike buvo
iszaugusios stiprios valstijos. Rytu pusėje buvo iszsikėlusi didį
Maskvos arba Rusijos valstija, kuri įpatingai po caru Ivanu
Baisiūju buvo palikusi galinga. Nū pietu grumzde Turku vals-
tija, nū kurios tūlaik bijojo visa Europa, ir po kuria stovėje ir
Krimo Tatorai. Nū vidurynes puses Europos Habsburgieczei
buvo surinkę daug žemiu po savo valdžia ir draudė kaiminams.
Szios didžios kaiminu valstijos buvo dėl Lietuvos ir Lenkijos
baidyklė. Todėl 16 szimtmetije po visą Lenkiją ir Lietuvą vis
stipriaus skambėjo szauksmas: vienytis! Szis szauksmas labal
suvurte Lietuviu pasiprieszinimą priesz uniją, bo visu daugiau-
sei Lietuvai rodes baisybės nū kaiminuų valstijų, nū Maskvos ir
Krimo Tatoru. Po to. kada Lietuva buvo priėmusi Kurszą
Vidžemę po savo globa, buvo laukemą piktai didi kare su Ivanu
Baisiūju. Szioje karėje Lenkai ne norejo dūti Lietuvai pagelbą,
pakol ne bus galinga unija nutarta.

— 1986 —

Vienok Lenkai su tais isz lauko pusės prirodimais visai
mažai te įsileido. Tie pažino Lietuviu stingrumą ir narsybę,
kurie į lauko puses bedas mažai atbojo. Todėl jie pasiskubino
prie Lietuviu suskaldymo. "Tas iszsidave szokiu budu. Lietuviu
dvaronija dalinosi į du skyrius: auksztoji dvaronija arba taip
vadinama aristokratija ir žemoji dvaronija arba bajorai. Prie
aristokratijos prigulėjo senoves kuningaikszcziu kiltis, kurios
ankszcziaus buvusios paczios valdancziomis kiltėmis, bet nū
Mindaugo laiko buvo didkuningaikszczio pavaldinemis. Senuju
kilcziu pulke veliaus buvo įstojusios dažnos naujos, kurios per
nūpelnus buvo įgyjusios szlovę ir politiszką svarbą. "Tokios
galingos ir tvirtos aristokratijos tame laike ne buvo nei vienoje
Europos žemėje. "Titulus Lietuviu aristokratija ne mego vartoti,
Noris gan tai po didžiausei dalei buvo tiesa ant didkuningaiksz-
czio titulo. Tarp aristokratijos ir žemojo skyriaus radosi žemoji
dvaronija arba bajorai. (Czion reikia įsibocziti pavadinimuse.
Prie Rusu ir nekuriu kitu slavenu vardas „bajoras“ ženklino
auksztesnę dvaroniją, bet prie Lietuviu žemesnę.) Lietuviu
bajorai buvo iszkilę po dalei isz senoves kuningaikszeziu ir did-
kuningaikszcziu palidovu. Bet ju kartos ne buvo užgintos, bo
ju pulke nūlat įstojo isz žemlioniu ir mieszczioniu nauji sanarei,
kurie per turtus, atsižimėjimą arba nūpelnus pasikėle isz že-
muju. Bajorai buvo Lietuviu kares spškos brandūlas. Jie buvo
tie narsieji kareiviai, kurie Lietuviu vardą padare baisų visiems
neprieteliams. Gerybės žinioje bajorai dažnai reikalavo nū ari-
stokratijos paszelpos, bo bajoru dvarai ar dvarelei nebuvo valna
įpatybe, bet už tą reikėjo iszpilditi karės paklusnumą aristokra-
tijai. Taip-pat ir politiszku tiesu žinioje buvo skyrius. Seniaus
Lietuvos sueimas susidėjo tiktai isz aristokratijos; tik vėliaus
ir bajorai gavo tiesą, kelti savo vietininkus, prie ko visas su-
ei1mas talpinosi dviejūsė namūse: senato ir deputatu namūse.
Pirmutiniame sedėjo aristokratija o antrame bajorai. Lenkijoje
sueimui ir buvo dveji namai, bet ten senatui per pamatą ne
buvo tokia aukszta aristokratija kaip Lietuvoje. Lenku senatas
susidėjo isz nekuriu auksztu, nū karaliaus įkeltu urėdo vyru.
Lenkijoje ne buvo atsižimėjusi aukszta aristokratija: ten visa
dvaronija arba szlekta buvo vienoda (lygi). Todel Lenku sena-
tui ne buvo didi svarba; prieszingai Lietuvoje gristokratija buvo
daug stipresnia už bajoru namą.

Lietuviu bajorus Lenkai rupinos kiek galėdami atitraukti
nū aristokratijos. Taip Lenku szlektos, kaip ir karalius Zig-

— 197 —

mantas Augustas pradejo užtarti ir remti bajoru skyrių. Bajoru
dvaru ir dvareliu prigulėjimas isz po aristokratijos prieglobos
tape isznaikintas, jiems tapė dūtas visas politiszkas ir garbės
tiesas kaip ir aristokratijai. Bet gerybiu ir tiesu padauginimas
neatnesze bajorams pageidautu vaisiu: Lietuviu tauta žiurėjo su
didesne gūdone ant aristokratijos, kuriai prie to buvo didesnis
politiszkas atsižimejimas. Taip-gi ir po minėtoms reformoms
aristokratijai Lietuvoje pasiliko senoji svarba. Lenku dvaronija
iszaiszkino Lietuviu bajorams, kad tiktai per abieju valstijų su-
sivienijimą tie įgaus jieszkomą lygybę (vienodumą) su aristo-
kratija, bo aristokratijos per virszijimas negalėsias iszsilaikyti
priesz visą Lenku szlektą. Szi viltis (kuri vėliaus po nutarimo
unijos nei but ne iszsipilde) padare Lietuviu bajorus per Lenku
simpatijos (užsimanimo) draugus. Per tą susivienijimo dumos
gavo stipresnę S

Ant galo 1568. mete karalius Zigmantas Augustas dėl uni-
jos nusprendimo iszrasze didį sueimą Liublinos mieste. Czion
tape vadinti taip Lenkijos kaip ir Lietuvos senatorei ir deputa-
tai. Sueimo sanarei suvažiavo Liubliną apie kalėdas, bet sueimo
atidengymas atsitiko tiktai 10. sausio 1569 Ant Lietuviu pa-
reikalavimo, kožnos žemės sueimas sėdejo skirium ir sprende 5a-
vaip. Du mėnesius vilkosi sūkalbis, bet vienijimas ne įvyko.
Patis Lietuviu bajorai neuždrinso pilnai pristoti prie Lenku, bo
tie bijojo Lietuviu tautos, kuri vis labjaus pradėjo stoti ant ari-
stokratijos puses. Ant galo Lietuvei nusprende, palikti sueimą
ir važiūti namon. Bet sueimas per tą ne tapė uždenktas. Len-
kai buvo persitikrinę, kad Lietuviu aristokratai sziame dalyke
nesitvers už ginklu ir todėl norėjo uniją iszvesti priesz Lietu-
viu norą. Czion nusprende, visu pirma suvienyti su Lenkija
Lietuvos Rusu provincijos, bo ten ne buvo laukemas taip stip-
rus pasiprieszinimas, kaip tikroje Lietuvoje. Ikikol Lenku su-
eimas sedėjo Liubline, minetoms Rusu provincijoms tape siuns-
tas karaliaus prisakimas, prisivienyti prie Lenkijos ir prisiekti
uniją. Prieszininkams baude su urėdu ir dvaru atemimais. Lie-
tuvos Rusams, kuriems truko Lietuviu energijos ir kurie nemate
Lietuviu aristokratijos taisanties į karę, pradejo pasidūti ir pri-
siekti tikrybę unijai, prie tam tik iszprasze nū Lenku apsiė-
mimo užtvirtint, kad tie jos apsaugos nū Lietuviu užpikymo.
Senatorei ir deputatai isz Rusu provincija primenant kniazei
Ostroskis Czartoryskis ir kiti įstojo Lenku sueiman.

Kada Lietuvei iszgirdo szios atsitikymus, tie greitai sku-

1

binos atgal į Liubliną. Ju netiketas atsiradimas labai iszgaz-
dino visą sueimą. Lietuviu vardo szlove ir baime nū Lietuviu
įrankiu tada nusmelke visu jausmus. Minėti Rusu vadovai
Ostroskis, Czartoryskis ir kiti skubinos atstoti isz Lenku sueimo,
laukdami ką daris Lietuvei, bo Lietuviu aristokratija per savo
didžią politiszką atsižimėjimą ir didžią svarbą prie tautos tape
įžiureta per visos Lietuvos dabiszką (it prigimtą) vadovą. Va-
landą Lenkai buvo didžiame rupestije. Jaigu Lietuvei griebesi
už kardu, tai buvo matoma, kad Lietuvos Rusai atsitrauks nū
unijos ir daris pagal Lietuviu paveizda, ir tada visas susivieni-
jimo projektas bus suardytas, ta priversti Lietuvius su piktu,
tą Lenkai ne galėjo padaryti.

Vienok iszsirode, kad Lenkų rupestis ir baime ne turėjo
pamato. Lietuvei buvo įsiradę Liubline, isz naujo kalbėti žod-
žiūus, bet ne daryti darbus. Tą greitai Lenkai pajuto. Ju sue-
imas stovėjo kaip muras, o Rusu vadovai, ne regėdami Lietuviu
griebentis už įrankiu, vėl sugryžo Lenku sueiman; tie pasiliko
prie unijos. Czion klausimas: per kurį gana iszsiaiszkina Lietu-
viu aristokratijos abejojantis iszsilaikimas szioje kritiszkoje va-
landoje? Ar priežastis kurę pirmiaus minėjome i1sz lauko baisybė,
kuri spaude Lietuvą prie susivienijimo su Lenkija? Nei but ne!
Noris Lietuvai grumzde Jvano Baisiojo karės pulkai. bet Lietu-
vei niekados nebuvo rokavę savo neprietelius ir nū karūs priesz
Maskvą nesibijojo. Taip-pat ir bajoru pasiprieszinimas lengvai
buvo suvaldomas su Lietuviu tautos pagelba; o kada Lietuvos
Rusai nū Lietuviu nesiskirs, kaip greitai noris menkai pasikeltų
dėl tevynės dalyku, per tą ne buvo ko abejoti. Bet pacziu Lie-
tuviu aristokratijos szirdyse slėepes jos didžiausis neprietelius,
kuris tą padare kumarnią grumėje (kovoje) priesz Lenkus. Ne-
prietelius buvo Lenku tautystės dvasia, kurią Lietuviu aristo-
kratija buvo priėmusi. Szi aristokratija gangreit pilnai buvo su-
lenkėjusi, ji buvo pradėjusi prijausti Lenku buviui, o prieszin-
gai turėjo mažoje vertėje Lietuviu tautystę. Ta buvo tikroji
priežastis, kuri atiturėjo (atlaike) Lietuviu aristokratiją nū la-
bai menko pasiprieszinimo.

Kada Lietuvei regėjo Lenkus kietai stovent prie unijos,
tie baigent iszmegino paskutinį prilyginimą, suprask pilname
skaistame susirinkyme padave karaliui Zigmantui Augustui pra-
szimą, kuriame iszaiszkino visas savo gailesius ir prasze kara-
laus, užturėti seną Lietuvos patvaldystę. Praszimas tape padū-
tas pilname sueimo sedėjime 28. junijaus. Lietuviu vadovas

— 199 —

praszimo raszto perskaititojas buvo Žemaicziu starosta (guberna-
torius) Katkoviczas. Prie paskutiniu praszimo žodžiu visi priesz
karalių pūle ant keliu, prie tam didis pulkas raudojo aszarose.
Tai buvo visas: praszimas, kritymas ant keliu ir aszaros! Szim-
tas metu ankscziaus czion praszimo ir aszaru iszlėjimo vietoje
butu sede ant žirgu ir traukę kardus isz makszcziu. "Todel
szimtas metu ankscziaus Lenkai ir nesidrąsino, užsibrukti jiems
su savo unija.

Suprantama, kad praszimas nū karaliaus ne buvo iszklau-
sitas. Ant galo 30. junijaus 1569. mete Lietuvei prieme uniją
ir tą prisieke 1 julijaus vienybėje Lenkams. Per unijos suly-
gimą Lenkija ir Lietuva tapė suvienytos po viena valstija, ku-
rioms buvo viena ir ta pati valdžia ir vienas sueimas. Visa Lie-
tuva dabar Lenkams buvo atidenkta, ir Lenku tautystė czion
gavo didį virszų, bo vienas ir tas pats sueimas Lenku tautystei
buvo didelis virszus,

Per Lietuvos susivienijimą su Lenkija taipo-gi Kurszas ir
Vidžemė (Rygos gubernija), kurios ikisziol prigulėjo prie Lie-
tuvos, 6jo po Lenkijos valdžia,

Su Liublino unija pasibaigia Lietuvos istorija. Visi veles-
ni Lietuvos atsitikimai rokūjami prie Lenku istorijos, prie ku-
rios Lietuviu tautystei nera dalies.

Sutranka ketvirtojo perijodo.

Po Zigmanto miriui nū 1440 —1569, meto Jagailionai ap-
6me Lietuvos sostą ir valde dažnai abidvi valstijas Lietuvą ir
Lenkiją. O kada tie valdytojai buvo beveik visi ne auksztos
dvasės, tai po didžiausei dalei vede rėdą aristokratija, bo ta aris-
tokratija. todėl ir Zigmantą nugalabijo idant galėtu pati valdyti
Lietuvą ir abelnai naudoties jos svarbeneis atsižimėjimais. Lie-
tuvos aristokratija tautą visūse dalykūse vedžiojo, o tauta jos la-
bai klause ir sekiojo paskui ją. Aristokratija vede tautą į karę,
įvede protestestantizmą ir vėl iszvede isz to. Noris ir turėjo
savo rankose visą tautą ir jos visą gerybę. vienok nū silpnu Ja-
gailionu vis daugiaus įgavo privilėgijų; bet tautos pervirsz ne
prispaude, todėl kad ant jos sprando gulėjo valstijos reikalai,

Ant galo kada ta aristokratija prieme Lenku tautystes dva-
sią, kartu su jaja Liublino unijoje žliugo ir Lietuvos patvaldyste.

— 200 — .

Antra dalis istorijos.

Penktas, Lenku ponijos perijodas.

Veliasniūse laikūse niekurie Lenku rasztininkai ir kalbėto-
jai pradėję vartoti žodį „Jagailionu idėja“. Su tūmi žodžiu no-
ri parodyti tą politiką arba tas politiszkas dumas, kurios viesz-
patavusios senoves Lenku valstijoje. Minetoje valstijoje, taip
tvirtina, ėsant vieszpatavusi visu tautiseziu ir tikėjimu valnybė
ir gūdonė; ten nesą buvę prispaudimo, bo visiems leidę laisvei
persitikrinti. Szitos politiszkos dumos arba idėjos Lenkijoje 6są
nusigruntavojusias Jagailionu kilties valdymo laike 0 ir vėliaus
pasilikusios spekoje. Minetai kiltei szlovė ir garbė taip vadi-
nama „Jagailionu idėja“.

Szis naujas aiszkinimas per Jagailionu idejas laike valdy-
mo Lenkijoje yra aplamas, vienok dažnose vietose yra radęs ti-
kenczius klausitojus tiktai kad istorijos nepažinsta. Suprask, iki
sziol mažai mokėję įsidemeti istorijos skyrių; tarp Lietuvos ir
Lenkijos istoriju. Taip kada Lietuva 16. tame szitmetije su
Lenkija tapė suvienyta ir Lietuviu auksztasis skyrius perėjo
Lenku tautystėje, tai veliasniūse laikūse visiszkai užmirszo tarpą
tarp Lietuvos ir Lenkijos. Lenkams buvo interesas prisisavinti
Lietuviu szlovingą istoriją ir į lauko pusę apreikszti abieju tautu
vienybę, kad Lenku tautos spėka svetimiems iszsiroditu stipres-
nia. Taip tad Lenku istorikai ir kalbėtojai atskirio tarp Lietu-
vos ir Lenkijos ne iszleido aiszkiu žiniu ir taip kad vidurinėje
Europoje žinios apie Lenkiją ir Lietuvą iszėjo isz Lenku szal-
tiniu, tai suprantama, kad ten žinios labai klaidingos yra padū-
tos. Bet kada įsiboczija, kad Lietuvei ne prider prie Lenku, bet
prie Latviu Lietuviu tautos, kad ju valstija atsižim6jusi labai
savistoventi, kad ju istorija pilnai skiriama nū Lenku istorijos,
tad szlovinga „Jagailionu ideja“ pasirodo visai kitokioje szviesoje.

Suprask, teisybė yra, kad Lietuvoje jos patvaldystės lai-
kūso teisingai valdžiusi visokias tautystes ir tikrašimitis pilname
valnybės ir laisves atsižimėjime. Szioje valstijoje Lietuvei bu-
vo valdanczioji tauta, bet kitoms tautoms (Baltgudžiams, Maž-
gudžiams, Tatorams) tautystės ir kalbos dalykūse ne buvo nei
mažiausio prispaudimo: toms buvo tautiszka laisve palikta ju pa-
cziu valdžioje. Tikėjimo dalykai buvo valnybėje, vienodai, ar
Lietuvei turėjosi prie Perkuno tikėjimo, ar tie buvo katalikai ar

— 201 —

*

protestonai. Taip-pat stacziatikiams kaip ir m:hometams buvo
pilna tikėjimo valnybe ir miesczioniu tiesos. Lietuvos valstijoje
taip-gi žemasis skyrius nū auksztuju ne buvo prispaustas. 'l'a
tad aukszcziaus minčta valnybes politika (katrai davę vardą
„Jagailonu ideja“) yra tiktai Lietuviu ideja. Ikikol Lietuvoje
valde Lietuviu tautyste ir jos dvasia, ikitol mineta ideja iszsi-
laike. Tiktai vien nuszaukimas „Jagailonu ideja“ del jos ma-
žai pritinka, bo Jagailonams prie Lietuvos atsižimėjimo buvo
mažai rupesczio arba dalybos. Jeigu szitą idėją nori vadinti pa-
gal valdono kiltį, katrą jie dvasioje valde, tai dėl tos grei-
cziaus gali tūm vartoti Gėdimino vardą. Bet szita valnybes ir
žmoniszkumo politika. szitoji „Jagailonu ideja“ visai iszgaiszo,
kaip greitai Lietuvoje nusigruntavojo Lenku tautiszkoji valdžia.
Lenkams senoves laikūse ju pacziu žemėje ne prisejo vieszpa-
tauti ant kitu tautyszcziu; taigi jau ir tame laike pas jūs nera
tikra valnybes politika, bo žemasis skyrius tape nū szlektos per
daug prispaustas. Po Liublino unijai Lenkai gavo taip-gi vald-
žią ant kitu tautiszcziu; prispaudimo ir nepakantrumo dvasia
pas jūs dikczei augo. Ilgiaus kaip 200 m. Lenku tautyste Lie-
tuvoje valdė Lietuviu ir Rusu tautystems ir tie szimtmeczei
yra tamsiausieji ir nelaimingiausieji laikai. Lietuviu tautyste
tapo nuspausta par žemininku tautystę, jos kalba pasiliko per
bernu. mužiku kalbą. Žemasis skyrius Lietuviu, taio ne miela-
szirdingai tape prispaustas ir naikintas, kaip kito visoje Europoje
gangreit niekur ne buvo atrandama. "Tai ta buvo Lenku „Ja
gailonu ideja“. Per szios idejos vieszpatavimą parodo Lietuvos,
Lietuviu ir Rusu nelaimingas buvis Lenku valdimo pabaigoje,
ten prisirodo tankus dideli maisztai, katrie iszsikele 0 ipatingai
jos Rusu proein gai, ir kurie tape sugreminti su baiseis kru-
vinais galybes ir atkerszijimo darbais. "Taip-gi žemasis skyrius
o ipatingai Lenku Lietuvos valstijoje buvo perdaug prispaustas.
Po Lenku tautystes valdžia Lietuvos žemlioniams, katrie anksz-
cziaus buvo walnus vyrai, užgule baudžiavos arba vergijos
naszta. Jeigu Lenku vieszpatavimo dvasią apžimeti su žodžiu
„Jagailonu ideja“, tai tas žodis nera buvęs koksai garbes žodis,
kurį Lenkai galetu prisipažinti su patrijotiszka puikybė ir
džiaugsmu, bet po dalei szelmistes, neteisibe ir ne žmogiszkas
pavadinimas.

Aukszeziaus buvo pamineta, kad žemasis skyrius suvieny-
toje Lenku Lietuvos valstijoje perdaug tape prispaustas. Su-
prask tūse nelaimingūse Lenku vieszpatavimo laikūse aristokra-

ž

— 202 — .

tizmas Lenku Lietuvos valstijoje didžei užplaukė arba užaugo.
Jau ankszeziaus Lenku szlektiste buvo perdaug užgulusi ant
žemojo skyriaus ir buvo prispaudusi žemūsios nabagysteje ir
sunaikinimo stovyje. Bet senasis Lenku aristokratizmas da buvo
mažas, suliginant su tū, koksąi iszaugo po Liublino unijai. Jau
czion atrandame istoriszką atmokėjimą, koki Lenkija paragavo
nū minetos unijos ir Lietuviu tautystes prispaudimo. Suprask
minetas didisis aristokratizmas po Liublino unijai ipatingai
iszaugo Lietuvoje.

Mes jau aukszcziaus parodėme, kad tikroje Lenkijoje taip
vadinamos auksztos aristokratijos nebuvo. Ten buvo tiktai
viena Lenku szlelsta arba dvaronija, kurios sanariams buvo vie-
nodos tiesos ir gangreit vienoda svarba. Szlektoje valde stingra
korporacijos dvasia, kuri ne prileido vienai szlektos dalei per- ,
daug pasiauksztinti ant kitos. Lenkijoje ne buvo tokiu isto-
riszku kilmiu, kurioms paczioms per savę butu buvusi savotiszka
svarba prie tautos. Lenku szlektos sanaris buvo gūdotas ne
tiktai del jo asabiszkos svarbos prie tautos, bet del prigulėjimo
visai dvaronijai. Prieszingai Lietuvoje prie Lietuviu tautos
gerokai buvo atsižymejusi szale mažosios dvaronijos arba bajo-
rijos taip vadinama aukszta aristokratija. Czion buvo daugel
istoriszku kilmiu, kurioms kiekvienai par savi buvo didi svarba
prie tautos ir joms buvo daug didesnis politiszkas atsižymejimas,
ne kaip Lietuvos bajorams ir Lenku szlektai. Ikikol Lietuva
buvo savistoventi valstija, szi aukszta aristokratija žemes ir
valstijos partikrinimui buvo labai reikalinga. Ji prilaike mažąją,
dvaroniją per virsz pasikelti ant žemojo skyriaus, ji. del
savo tąsymos su bajorija buvo priversta, remties ant žemojo
skyriaus, ir todel tankei užtarti žemojo skyriaus dalykus. Žie-
masis skyrius atrado daug stipresnę pagelbą prie auksztosios ari-
stokratijos, ne kaip prie bajoru. Patigi auksztoji aristokratija
Lietuvoje taip-gi negalejo. pervirsz prispausti žemojo skyriaus,
delto kad ji senoves laikūse (lig didkuningaikszcezio Zigmanto
smerties) tape suvaldyta nū stingriuju Lietuvos didkuningaiksz-
cziu, o kada po Zigmanto miriui szis prispaudimas nį aukszto
buvo iszgaiszęs, tada Lietuvos aristokratijai prasidejo rūpestis
dęl Lietuvos savistovio. Ilgiaus kaip szimtą metu ant Lietuvos
aristokratijos pecziu (sprando) gulėjo patrijotiszkasis grumzdi-
mas, tampimas priesz Lenku simpatiją del Lietuvos sų-
vienijimo su Lenkija. Del szios grumes Lietuvos aristokratija
buvo priversta szauktęs taip-gi į pagelbą ir kitus Lietuvos sky-

*

— 203 —

rius ir jieszkoti prie ju pagelbos. Nū to iszejo, kad žemojo
skyriaus likimas Lietuvoje buvo daug geresnis ne kaip Lenki-
joje, kur visa szlekta vienodai prispaudė žemajį skyrių ir kur
valdono galybe vis buvo silpna ir silpna. Po Lietuvos susivie-
nijimu su Lenkija sulenkejusi Lietuvos aristokratijos dvasia da-
bar pilnai persimaine. Dabar jai daugiaus ne buvo kliautes,
(reikalio) savaip apsergėti žemajį skyrių, (kuriu dalykas suvie-
nytas buvo su Lietuvos tautystes dalykais), dabar aristokratija
gyveno tiktai del Lenku szlektos interesu. Bet taip kaip jai
buva didesnis politiszkas atsižymejimas už ankstibinę Lenku
szlektą kuriai per Liublino uniją tapo privienyti taip-gi senie-
jie Lietuviu bajorai, o taip kaip Lietuvos aristokratijos kiltims
istoriszkai buvo iszaugusi didele galybe Lietuvoje, ant kurios
tie galejo remtes, tad Lietuvos aristokratiszkos kiltis greitai į-
gavo pilną virszu abelnai ant szlektos. Visa Lenkijos arba
Lenku Lietuvos valstija tapo vedžiota nū minetu aristokra-
tiszku kilmiu, prie ju prisidraugavo nekurie sulenkeję Lietuvos
Rusu aristokratai, katrie buvo priemę Lietuviu aristokratijos
dvasią. Visos 152 szlovintos aristokratiszkos kiltis, tūse laikūse
loszę didžią rolę Lenku istorijoje kaipo tai: Radzvilai, Potockei
Czartoryskei Visznevskei ir kiti iszaugo ir pagarsejo Lietuvoje.
Aristokratizmo užplaukimas (užaugimas) Lietuvoje po dalei ra-
dosi susikirtime su tautyste tarp auksztojo ir žemojo skyriaus.
Tikrojo Lenkijoje taip szlektos kaip ir žemlionis vadinami klo-
pai prigulėjo prie tos paczios Lenku tautystes o Lietuvoje prie-
szingai, auksztasis skyrius buvo Lenkai o žemasis prigulejo prie
Lietuviu ir Rusu tautystes. Suprantama, kad tas auksztojo sky-
riaus paauksztinimas ant žemojo skyriaus labai pasididino. Ari-
stokratiszku kilmiu galybe ant galo pasidare taip didele, kad
jos stojosi didgalveis ir lengvatikeis, ir ant valstijos reikalu
veizejo kaip ant savo privatiszkn reikalu. Ligei su Lietuvos
valstijos nupūlimu isznyko taip-gi ir Lietuviu aristokratijos se-
novinis patrijotizmas. Kiekviena kiltis pradejo tureti savūsius
reikalus par auksztesnius ne kaip valstijos reikalai. Isz to pa-
sikele dideles partijos, kurios terp savęs labai nesutiko, kerszijo
viena kitai, nei kiek ne įsidemedamos abelno valstijos labo. Par
tą Lenkijos valstijos atsižymejimas tape sugadintas ir iszaugo
visokie dideli negerumai, katrie padare Lenkiją silpnią ir nega-
lingą, tąip kad szita seniaus galinga vieszpatyste ant galo nū
kaiminu taip lengvai buvo sunaikinta. Taip tad Liublino unija
iszsėjo sėklą, kuri baigentis pacziai Lenku valstijai atnesze galą.

>

— 204 —

Nekurie nusidavimai isz Lietuvos ir Lenkijos
sugyvenimo.

Kartu gangreit kada pirmutini siki pažemino pavadinimą
klopo suredydami nevienodas tiesas, stojo szlekta Andriejus Mod-
rzevskis ir skaudžeis žodžeis olbijo szlektas, reikalaudamas
tėviszko apgynimo del valszczionu ir smerties korones del szlek-
tos už nužudimo klopo. Antras, kuris taip-gi žodžeis ir rasztu
gremino szlektą, o del valszczioniu geide valnybes ir žemes sa-
vasties, buva Jokubas Przyluskis, kuris savo statutą apgarsino
1548 m. kure vienu sikiu su jeis stojos Krisztapas Varszaviec-
kis, Martinas Bialobrzeskis, Sebastijonas Petricas. O labjausei
szlovingas kuningas pamokslinikas Petras Skarga. Toliaus ma-
tome, kad skaitlius apgineju klopu mets nū meto labai pasidi-
dino ir kalti pripažinti, kad tas subruzdimas nevėlai prasidėjo,
kada apsvarstome, buvo sueimo ustovai 1521 m. paskyrę vieną
dieną nū lano (marges) ant metu dirbti del szlektos, nū 1530
m. dvi dienas, nū 1581 m. lig 14 dienu, 1602 m 24. dienas ir
t tt Statutas Przyluskio geidžia visai panaikinti baudžiavą jau
1548 mete.

Delkogi klopams ne užganėdino teisibės ir ne pagerino tiesu,
jeigu taip anksti tie vyrai pradejo rupintis dėl visūmenes labo?
Modrzevskis ir kiti kaip aukszcziaus mateme buvo reformacijos
vadovais ir teisingai rupinos del valszczioniu ir valstijos page-
rinimo, bet kada jiems tas ne nusidave, tai jie paliove dirbę.
Jaigu nū Przyluskio statuto apgarsinimo 1548 meto butu rupi-
nesi ir dirbę Lenkai, tai ne butu įsigyvendinęs „veto“. Veto
tapė įvestas 1652 mete. "Tai matit, kad jie per tą szimtą metų
lig „veto“ ne dirbo geryn, bet vis blogyn iki kol „veto“ įgy
vendino, o tas „veto“ visai sumaisze Lenku ir Lietuviu pajegas.

Tas „veto“ tai buvo baisus įstato įvedimas, kada szimtai
aukšztu vyru szirdingai darbavosi apie kokį svarbą reikalą ir
kokį pagyre, tai vienas žmogus turėjo tiesą suardyti suszukęs
„veto“ tai yra nepaveliju!

Kuningas Petras Skargo jezavitas labai baudė Lenku redą
ir visą szlektąų už blogus pasielgimus pranaszaudamas visai
Lenku valstijai piktą galą. Bet kas isz to kada jis vienas arba
ir keli dirbo, tai szimtas tokiu dvasiszkuju jiems prieszingai
dirbo. bo jie turėjo dvarus ir baudžiauninkus (vergus).

Tada gerai vėlijantieji szlektos negaledami sulaukti savo

— 205 —

pagyrimu ant sueimu, isz savo valios priklausancziūse jiems
dvarūse pradejo žmones nū baudžiavos iszvalninti ir sugranžino
jiems visą valnybę. Pirmutinis miestas Poznanius dvarūse Žieg-
rze ir Ratajovo 1133 mete visai panaikino baudžiavą ir dave
klopams valnybę; toliaus atleido savo vergus Joakimas Chrep-
taviczius, Adomas Czartoryskis, Mikolas Poniatovskis, Tizenhau-
sas ir paskui jos kiti. Palengva ir sueimas pradejo rupintis
apie klopus.

1764. mete sueimas nutare: Szlekta dūda galvą už galvą
klopo. Anūse laikūse buvo svarbus punktas pirmin, bo tas buvo
sugražinimas žmoniszko vertumo ir szlekta jau nebebuvo geres-
nis laikomas už klopą.

Sueimas nū 1784 meto liepe viriausybei pilniavoti szlektas
prie darimą klopui krividos ir patraukti toki prie atsąkimo.

-— pe rai L >-—

Karpis ir Karpiszkei.

Iszraszas isz aktu knygos buvusios Upites žemiszkame
sude ant 1775 meto, laksztas 886. randamas dabar Vilniaus cen-
tralnoje arkivoje senoves aktu knygose po N 15221.

Pripažinimas intromissijos ant sodžiu Szukione, Katkune,
Valdaike, Vildune, Matkune, Czeniszke, Degliena, Spilge, Pata-
purve, Pažuse, Gūstagalis, Kauline ir Daukucze, taipo-gi ant pa-
livarko dūtas Karpiams Karužiams Upites pavieto.

Tukstantis septyni szimtai septynesdeszimt penktame mete
dvideszimtoje dienoje grūdžio menesio.

Pagal akto pripažinto Upites paviete jenerolas įpatiszkai
pripažino intromissiją sekancziu rasztu: Asz jenerolas žemiaus
pasiraszęs, pripažinstu tūmi mano iszdavimu kvito, kad 1775.
mete 15 dienoje decemberio menesio, buvau pavadintas nū pono
Stapono Radeckio Mikuliczio Baptu starastos, plenipotento ku-
ningaikszcziu Kazimiero ir Apolionijos isz Ustrzyckiu Ponia-
tovskiu, Stryinskiu starostu del padavimo ir įvedimo ponams
Benediktui ir Karolinai isz Puzynu Karpiams jeneroliszkiems
Karužiams Upites pavieto, palivarką Szukionius taipo-gi sodžiu:
Szukioniu, Katkunu, Valdaikiu, Vildunų, Matkunu, Czeniszkiu,
Deglienu. Spilgiu, Patapurviu, Pažusiu, Gūstagalio, Kauliniu
ir Daukucziu esaczius Upites paviete nū grovistes Szaduvos at-

— 206 —

skirtus ir nū pono Radeckio Mikuliczio Baptu starostos syla
plenipotencijos, nū kuningaikszcziu dūtos, ponams Karpiams
Karužiams Upites pavieto pardūtus. Asz jenerolas pribuvau
palivarkan ir sodžiūse aukszcziaus minavotūse, kur apžiurejęs
įventorių ir plenipotenciją kuningaikszcziu ponui Baptu staros-
tai dūtą ir mažoją peczentį didžios kuningaiksztystes Lietuvos
pripažintos Varszuvoje, palivarką Szukionius taipo-gi ir sodžius
Szukionius, Katkunus, Valdaikius, Vildunus, Matkunns, Czenisz-
kius, Deglienus, Spilgius, Patapurvius, Pažusius, Gūstagalį, Kau-
linius 17 Daukuczius amžinomis tiesomis ir įventoriųjie padū-
dancziame su visais O visais prie ju (pertynencyami ab antiguo)
prigulenczeis, su padonaiseis, su ju pacziomis, vaikais (utrius-
gue sexus), su giminemis, su gruntais vienasedžeis, pievomis,
miszkais ir su visais ju prigulejimais (attinentijs pertinentijsgue)
tvirtoje amžinoje padonysteje (nemine redamant et inpugnante)
ponams Benediktui ir Karolinai iszz Puzynu Karpiams karužiams
Upites pavieto amžinai pardūdancziu per savastę padonysteje
ir paklusnume invedžiau. "Taipo-gi Karpiams už amžinus ir
teviszkę minetą palivarką ir sodžius aukszcziaus iszaiszkintus
įpatoje pono Baptu starostos apgarsinau ir apszaukiau. Pagal
surėdimą tiesų iszpildęs reikalą, pasiraszęs, kvitą intromissijos
attdūdu Upites Karužiams. Paąsiraszimas įenerolo toksai: Jonas
Szunkievicz jenerolas I. K. Msci Upites pavieto. Tas paraszas
jeneroclo yra priimtas ir Upites pavieto žemiszkose knygose įra-
szitas. W. W. Tadeuszas Olechnovicz R. Z. p. U.

Iszdūtas Vilniuje 1880 mete, 13 dienoje vasariaus. Arki-
varijus Vilniaus Centralnos Arkivos Kollegijos Assesorius I
Sprogis. Szis dakumentas yra vodas arba įvedimas valdime ir
priguli prie sekenczio dakumento, o sekantis tai yra tikrasis
aktas arba pardavimas.

Iszrasza isz aktu knygos buvusios UŪpites žemiszko sudo
ant 1775 meto, laksztas 881 — 884, dabar randamas Vilniaus
Centralnoje arkyvoje senoves aktu knygose po N 15221.

Pripažinimas ant amžinai pardavimo tiesu nū pono Miku-
liczio plenipotento kuningaikszcziu Poniatovskiu del palivarko
Szukioniu taipo-gi sodžiu Szukioniu, Valdaikiu, Vildunų, Kat-
kunu, Czeniszkiu, Spilgiu, Deglienu, Matkunu, Patapurviu, Pa-
žusiu, Gūstagalio, Kauliniu ir Daukucziu dūtas Karpiams Karu-
žiams Upites pavieto.

Tukstantis septyni szimtai septynesdeszimt penktame mete,
dvideszimtoje dienoje grūdžio menesio.

= 307 —

Su aktu Upites paviete stojo įpatiszkai priesz mani Ta-
deuszę Banipacą Monvidą Oleknaviczią. Upites pavieto Re-
gentą, ponas Staponas Radeckis Mikuliczias Baptu starosta,
plenipotentas kuūningaikszcziu Poniatovskiu Stryinskiu starostu,
amžinai pardūdanczią gerybę, ponams Benediktui ir Karolinai
isz Puzynu Karpiams vincziavotiems jeneroliszkiems karužiams
Upites pavieto dūtą ir tarnaujantį, tiesomis juristiszkomis pri-
e (concedente lege jūridice) ir pagal prisakymą karaliszkos
zonstytucijos, 1764. mete ant sueimo Varszuvoje patalpinta už-
raszoman pratakolan pasiraszęs prasze, kad minetą dakumentą
su visais jame ėsanczeis iszaiszkinimais butu knygose žemiszku
tiesuU pitės pavieto priimtas ir užraszytas, po kurio priėmimu įra-
szydams jį žodis į žodi taip savije turi: Staponas Radeckis Mi-
kuliczius Baptu starosta, plenipotentas specijalnas užvieritas ku-
ningaikszcziu Kazimiero ir Apolionijos isz Ustrzyckiu Poniatov-
skiu vincziavotu, Stryinskiu starostu, vardu abieju ir abieju. pa-
siraszymais, taip-gi žemiaus parodytais užtikrinimais (vadia za-
reki), (klauzuly) ir priderystemis teisingai pasidūdancziomis ir
jos del įpatu kuningaikszeziu jiems prigulenczios darau žinoma
sziame amžino pardavimo nekmtinamu ir niekados neatjieszkomu
tiesu užraszime ponams Benediktui ir Karolinai isz Puzynu
Karpiams vincziavotiems jeneroliszkiems karužiams Upites pa-
vieto dūta ant to: Kurias kuningaikszczei Kazimieras ir Apo-
lionija isz Ūstszyckiu Poniatovskei Stryinskiu starostai turėdami
gerybes Szaduvą Upites paviete suteiktas per stoną riceriszkos
viriausybes ant ne senei praėjusio sueimo per konstituciją tūmi
kad kuningaikszcziams ant amžinasties atidūtas ir į teviszkę ap-
verstas, naudodamies dabar valnybes tiesomis politiszkai padū-
tomis velita kiekvienam gerybemis valdytis pagal savo nora, o
noredami isz tu gerybu del užkamszimo savo skolu dalią amži-
nai pardūti, del tokio pardavimo galybe sziūse 1775 metūse nū
20 — 30. dienai lapkriczio menesio, (personali recognitione)
kanceliarijoje mažoją peczentį didžiosios kuningaiksztystės Lie-
tuvos Varszuvoje užtvirtintos, dave man Mikulicziui Baptu sta-
rostai galybę ir svarbą plenipotencijos asz starosta Baptu, at-
skyręs nū dvaru Palinkovio, Klovainiu, Mazaiskiu ir Niurkoniu
prigulencziu prie gerybiu Szaduvos palivarką Szukionius ir sod-
žius: Szukionus, Katkunus, Valdaikius, Vildunus, Matkunus,
Czeniszkius, Deglienus, Spilgius, Patapurvius, Pažusius, Giūs-
taglį, Kaulinius ir Dauknczius atrubežiavimūse, (duktach) ir pla-
tybese pasilikę ir palikti pagal Kierdejovsko iszmieravima ir ap-

— 208 —

rubežiavimą, ikisziol niekam kitam ne priguleję ir dabar kitam
ne priguli, ne apsunkinti, jokiomis skolomis, pajieszkojimais,
(retentami) į skarbą viriausybei ne apsunkinti, bet valni, įvesti
aktiszkai amžinastije kuningaikszcziu dabar savasczia ėsantieji,
o pritaikindami aiszkei valei ir dyspozycijai kuningaikszcziams
tą palivarką Szukionius kaip ir sodžius aukszcziaus minetus tai
yra Szukionus, Katkunus, Valdaikius, ir Vildunus, Matkunus,
Czeniszkius, Deglienus, Spilgius, Patapurvius, Pažusius, (žūsta-
galį, Kaulinius ir Daukuczius su visais prie ju prigulėjimais
(sub guocungue titulo pertinencyame) įventoriuje Kierdziejavos
tr kitu karaliszku kamarninku apdirbta (specifice et distinctim
exprimovanemi), su padonais tūse sodžiūse nū senoves atsise-
duseis ir apsigyvenuseis ir isz ju isz6juseis su ju pacziomis, vai-
kais (Utriusgue sexus), su giminemis, taip-gi su Czinszeis. pa-
vinastemis prie jū prigulencziomis, su karcziamomis, melnyczio-
mis, su ju arendomis, ne mažiaus su gruntais ariamais ir ne aria-
mais, užlaistais, pievomis, vienasedžeis, miszkais, gojeis, atžely-
nemis, ganiklemis ir krumais įpatiszkūse atrubežiavimūse ka-
marninku apraszitūse ir su visais priminetais ir ne priminetais
prie to palivarko ir sodžiu abelnai prigulejimais (ab antiguo)
mažiausios isz ju dalies ne atskirdamas ir ne pasilaikidams, ale
abelnai visą ponams Benediktui ir Karolinai isz Puzynu Kar-
iams vincziavotiems, Karužiams pavieto Upites už sumą
144280. lenkiszku auksinų į skarbą ponu kuningaikszcziu per
mano rankas atskaitytą ir teisingai paimta, ant amžino ir nie-
kados ne atjieszkomo laiko syloje man dūtos plenipotencijos,
pardūdu, tiesas amžinas prie to palivarko ir sodžiu ponams ku-
kingaikszcziams iki sziol tarnaujanczias (hoc usgue) vardu tu-gi
kuningaikszcziu iszsižadu, o ant asabų ponu Karpiu karužiu
Upites pavieto gruntavoju ir užleidžiu į amžiną savastį tas pa-
livarkas ir tie sodžei su visais jiems prigulėjimais (attinentūs),
kartu su padavimu tos tiesos per juristą pavietavą jenerolą pa-
dūdu del įvedimo. Valni ir tvirti bus ponai Benediktas ir Ka-
rolina isz Puzynu Karpei Karužei UŪpites pavieto tokeis pali-
varku Szukioneis ir sodžeis Szukioneis, Katkunais, Valdaikeis,
Vildunais, Matkunais, Czeniszkeis, Deglienais, Spilgeis, Patapur-
veis, Pažuseis, Gūstagaleis, Kaulineis ir Daukuczeis įpatiszkame
įventoriuje prie tam tiesos dūtame ir parupintame per mani
Staponą Redeckį Mikuliczią užvierytą plenipotentą vardan ku-
ningaikszcziu Stryinskiu starostu ant amžiu ponams pardūtais,
o jūse esanczius padonysteje valdyti, dysponavoti, pardūti, do-

— 209 —

vanoti, iszmainyti, užstatyti, iszejusius padonūsius, sujieszkoti,
apsodinti suimtus per visokius ne vertus (nullo jure) nū sodžių
gruntus, užusienius, miszkus, pievas, dykas vietas pajieszkoti ir
atimti, taipo-gi pagal valios ir savo pasidabojimo daryti. Ra-
szita 1775. mete 15 dienoje grūdžio mėnesio. Prie tos amžinai
pardūdanczios tiesos nžraszymo pasiraszymai taip pono plenipo-
tento, kaip ir užtvirtintoju, szaip iszsiaiszkina: Staponas Radec-
kis Mikuliczius A starosta ir Kamisorius. Užprasziti aptvir-
tintojai nū pono ŠStapono Mikuliczio Libė starostos prie tos
amžinai pardūdanczios tiesos ant palivarko Szukioniu ir visu
sodžiu toje tiesoje iszaiszkintu ponams Benediktui ir Karolinai
isz Puzynu Karpiams vincziavotiems karužiams Upites pavieto
Plunges starostams dūtas pagal tiesos paraszu. Stanislavas
Staszkievicz kamerdyneris prie dvaro. Jurgis de Tornau ka-
medyneris prie dvaro, Paberszteliu starosta. Jonas isz Hanuso
Leparskis kamarninkas Upites pavieto. Ta ant amžiu pardū-
danczio tiesa per aukszcziaus pripažintą ir užaiszkinta maks yra
žemiszkose amžinų tiesu knygose Upites pavieto priimta ir už-
raszita. W. W. Tadeuszas Oleknaviczius R. Z. U.

Iszdūta 1880 mete 13 dienoje vasariaus m6nesio. Arkiva-
rijuszas Vilniaus centralnos arkivos Kollegijos assesorius I.
Sprogis.

Szitą aukszcziaus minetą dokumentą sutrumpinęs patalpi-
nau. Tas dalykas kurio ne įrasziau taip aiszkina: Drąsus bus
ponai Benediktas ir Karolina isz Puzynu Karpei tomis gerybemis,
niekas ju neturi tiesos atjieszkoti; 0 jaigu norėtu kas atimti, tai
ponai kuningaikszczei ir ju pasekėjai užstos ir apgins nū4 tokiu;
taipo-gi ir vyriausybe kaip Lenkijos taip ir didžiosios kunin-
gaiksztystes Lietuvos užtars ir apgins. Jaigu tie sodžei ikitol
liūsi buvo, tai kasgi gali prie ju kabinties. Bet suprask, bijojo
gyventoju kurie liūsi buvo ir kuriems viskas prigulejo, dabar pa-
pūlę į vergiją galėjo stoję tokiems ponams iki sziol negirdė-
tiems dispotams Benediktui ir Karolinai isz Puzynu vincziavo-
tiems Karpiams Upites karužiams ir Plunges starastoms, Vildu-
nai Deglienai ir kiti pradeti kailį pliekti, tai del apmalszinimo
tokiu dabar jau vergijoje esancziu prižada kuningaikszezei Po-
niatovskei nū kuriu pirko, kaip ir visa vyriausybe apdrausti to-
kius maisztininkus, jaigu tas atsitiktu,

—:1:400114-—

1ė

— 210 —

Antras Karpiszkiu dokumentas.

Isžraszas isz aktu knygos buvusios Upites žemiszko sudo
ant 1755 meto ant lakszto 469 — 470, dabar randama Vilniaus
Centralnoje Arkivoje senovcs aktu knygose po N 15228.

Aktukacija ant amžino pardavimo žemės Grodnos paviete
pripažinimas nū kuningaikszezio Stanislavo Poniatovskio skar-
bininko didžio, didžiosios kuningaiksztystes Lietuvos dūtas Upi-
tes karužiui Karpiui. .

1785 mete 11. dienoje junijaus mūnesio. Aktu skyriuje
žemiszkame UŪpites paviete stojo ponas Ignacas Lenkauskis
dvaraninas plenipotentas Benedikto Karpio karužio Upites pa-
vieto, ir jovijo patį originalą ant tiesos amžino pardavimo nū
kuningaikszezio Stanislava Poniatovskio iszaiszkindamas, ponui
Benediktui Karpiui karužiui Upites pavieto iszdūtą, Grodnos
paviete 1785. mete 11. dienoje morcos mėnesio pripažinta del
įvedimo knygose žemiszkojo sudo Upites pavieto, padave rasztą
tais žodžeis raszytą: Stanislavas kuningaiksztis Poniatovskis po
visais žemiaus iszaiszkintais punktais tiesos pasidūdu, ir jos 1sz
geros valės ant save priimdamas, darau žinoma tame mano am-
žinai pąrdavime jokiu budu ir misliomis žmogiszkomis ne per
galemomis tiesomis kuriems dabar ir ateinancziame laike priguli
žinoti ponui Benediktui Karpiui karužiui Upites pavieto dūta
ir pasilieka už tą: Asz kuningaiksztis Poniatovskis turėdamas
turtą grovystes Szaduvos Upites paviete suteikta ant sueimo
1715 mete per konstituciją kuningaikszcziui Kazimierui Ponia-
tovskiui buvusiam karaliszxam kamerdyneriui, Stryinsko staros-
tai mano tevui ant viecznasties atidūtą ir į teviszkę apverstą
o nū to laiko įpatiszkomis tranžakcijomis veliaus persimainiu-
siomis ir į žemiszkas knygas pavieto Upites, budu valnybes po-
dūtame, amžinomis tiesomis įgytą, taipo-gi jurisdiką“ mieste
Linkavoje ir sodžio Voranelei su kuningais karmalitais Linka-
vos pagal įpatiszkas tranzakcijas ir sodžią Voraine permainiti
ir prie dvaro Palinkavio priskirtus, naudodamies valnybės tiesi
abelnai stonui riteriszkam pavelyta, kaip tinkamą savo gerybemis
redyti, dūti, dovanoti ar pardūti: atskyręs 2 dvarus nū minetos
Szaduvos giovystes turto tai yra Palinkavį ir Klovainius, įpa-
tingai miestą Klovainius, Smilgius ir dalę Linkavos taipo-gi sod-
žius Gaczionius,. Beržinius, Senkonius, Moniunus, Tervidus,
Namszilius, Jakubonus, Miszkonius, Pūdžiszkius, Gesvius, Sutku-

— M+ =

nus, Perekszlus, Czelkius, Gikonius, Duczius, Starkonius, Voro-
nelius. Szaszius, Laborius, Titonius ir Diržius, iszaiszkinta gerybe
su trimis palivarkais taipo-gi su visu kas prie ju priguli, jau
mano savasczia esantieji, jau pagal įventoriaus Kierdzijavos
taipogi ir kitu karaliszku kamarninku apraszimo ir prirodimo
su budinkais dvarų, palivarku, ir bravaru, su gruntais ariamais
ir ne ariamais, pievomis, vienasedžeis, iniszkais gojais, krumais
ganiklomis, atžalynemis, daržais, pustynemis, prudais, kamszais
upemis, užtvenkimais, su karcziamomis, melnycziomis ir ju aren-
domis, su miestais ir sodžeis, su padonaiseis jūse gyvėnanczeis
ir prie svetimu iszbėguseis, taipo-gi valnioku priimtais gruntais,
O Įpatingai, mieste Linkavoje pliaceis pagal tiesos nū kuningu
karmalitu man prigulenczeis, atjieszkojimu su czinszeis, done-
mis ir pavidnastemis nū ju prigulencziomis, su užsėjimu lauku
rudeni ir pavasari ponui Benediktui Karpui karužiui Upites pa-
vieto Plunges ir Karolisko starostai už sukalbetą sumą tikrai
milijoną lenkiszku auksinu aukso vertume, pagal kurso man už-
mokėta. Ant visados pardūdu tiesą amžiną, prie minavotu
dvaru Palinkavio ir Klovainiu, miestu ir sodžiu ikisziol man
tarnaujencziu: apiekos 3nt kleboniju Klovainių ir Smilgiu atsi-
sakau, o ant asabos Karpio Upites karužio tą visą aktorystę ir
teviszkę atidūdu. Atrubežiūdams Szaduvos grovystę pagal dek-
retą pripūlanczio 1784 mete. Teipo-gi minetus dvarus Palinkavį
ir Klovainius karužiui pardūdu. Tą komissiją tūmi pacziu
kasztu prižadu atrubežiūti. Tą mano isz geros valios amžiną
| i savo raūka užtvirtinu. Stanislavas kuningaiksztis
oniatovkis didis didžios kuningaiksztystės Lietuvos skarbinin-
kas jenerolas gvardijos ordeno Baltojo Erelio, Szvento Stani-
slavo ir Szvento andriejaus kavalerius, Raszita Grodne 1785.
mete 9 dienoje morcos mėnesio. Del užtvirtinimo to dokumento
pribuvo Jūzapas isz Kozelsko Puzynas jenerolas adjutantas ir
Martinas Jūzapas Dankeviczias Paviržoniu starosta 1775 mete
11. dienoje morcos mėnesio. Priemia pripažinimą, Viktoras
Szumkovskis Kraij ir Regentas žemiszkas Grodnos pavieto. Tas
originalas amžino pardavimo yra žemiszkame Upites pavieto sude
įraszitas W. W. Tadeuszas Oleknaviczius K. R. Z. p. U.
Iszdūta 1880 mete 10 dienoje morcos mėnesio.
Arkivarijuszas Vilniaus centralnos Arkivos, Kolegijos asse-
sorius I Sprogis.

— TAB i —

— I
Lenku Konstitucija.

Po pirmutinu perdalimu Lenkijos da ji turėjo 9500 kva-
dratnu miliu tai yra daugiaus ne kaip szendiena Prancuzija,
Austrija, Anglija, Iszpanija ir du kartu daugiaus kiek Valakų
karalyste. Sukruto szlektos rupintis apie paprovą valdžios.
Suszauke Varszavoje sueimą katras traukėsi nū 1788 — 1791 m.
keturius metus: iszdave daugybę naudingu nutarimu po vardu
„Konstitucija 3 mojaus“.

Svarbjausis punktas taip skamba: Visi ligus priesz zokaną,
szlektos, mieszczionis ir klopai. „Valszezionis sako Konstitu-
cija, tie žemininkai žmones isz po katru ranku plaukia gausus
szaltinis szalei bagotyseziu ir kuris dūda didžiausią szalei sylą,
turi buti ateiteje iszvalninti nū baudžiavos ir apdovanoti žeme-
mis“ Tokio įstato del valszczioniu iki sziai valandai ne buvo
apgarsinta nei vienoje ant svieto vieszpatysteje. Nū tos valan-
dos nevalna buvo klopui nusipriklinti, bo kiek vienas turėjo
tiesą patraukti szlektą į sudą. oliaus nutarta ant visu be jo-
kio skyriau užkrauti padotkus ir iszstatyti szimtą tukstancziu
kariaunos, toksai užsidegimas apsiautė daugybe, kad isz geros
vales pradėjo iszsižadėti szlektystes prisiraszidami prie mieszezio-
niu, iszkuriu kiekvienas kuris gavo žemes tapo szlekta. Pirmu-
tini dave paveizdą marszalka Malakovskis o paskui jo paseke ir
kiti. Klopas turejo provą gyventi mieste arba kur jam patinka.
Tas aktas padare įspudį visoje Europoje, visi laukentieji valny-
bes linksminas szirdingai ii sunte sueimui pasveikinimus. Ne-
laime, Prusas ir Maskolius, katrie prisieke Lenkijai prie pirmu-
tinio dalinimo, kad niekas jos rubežiu nebesumažins, bo jie savu
karaunu apgins, dabar be jokios priežasties grūdosi į Lenkiją.
Prusu ministras Szulenbergas pasake Potockiui: „Jeigu mes jums
pavelisem kad jusu naujoji Konstitucija įstato syloje įeitų. tai
už 20 metu butumete už mus silnesni“. O cariene Katryna at-
siazauke į szlektas sakydama: Jus tai ponai budami, mokesite
padotkus del karumenes kaip ir klopai, kurgi jūsu valnybe
aukso szlektystes dingo! Radosi ikvalei blogu žmoniu, bo tam-
sūs o paperkami per Maskolius, surede, Maskoliu prikalbeti, taip
vadinamą: „Konfederacija "Targovicką“, Konfedercija prasze
Maskoliaus apgynimo priesz gvoltavotojus szlektystes, arba isz-
naikinimo szlektu. Įsigrudo rusiszka kariauna isz vienos 0 pru-
siszka isz kitos szales atsitiko antras padalinimas Lenkijos 1793.

— ES —

Kiekvienas lengvai supras, kad konstitucija 3 mojaus ne-
galema buvo par mėnesius įvesti, bo ant to reikia metu. Ne
buvo apginimo, bo ne buvo karumenes nei redo o visa viesz-
patyste taip baisei buvo iszpustyta, per rubavojimą svetimos
karumenes jau nū 200 metu. Tukstanczius szlektu į Siberija
iszvare už balsavojimą del įstato 3 mojaus ant konstitucijos, o
ju dvarai isz rubavoti. Ne dave laiko del įvedimo valdžios, bo
nū Lenkijos labai baisejosi, o vyriausybe Maskoliu drebejo isz
baimes, jeigu Lenkijoje klopai atgaus tiesas, tai klopai ruskei
ju panores. Antrą gvaltą pajudino žmoniu maisztas. Pakore
keletą didžunu už iszdavėjistę tevynes ir pradejo pulkūti ka-
riauną, kad atsiremti užpūlikams. Vadovumi apgarsino milemą
Tadeuszą Koscziuską. Kada pakele įrankį ir suteike prisiegą
del viernybes Lenku visomenei, kareiviu turejo tiktai du tuks-
tancziu gerai suredytu isz mieszezioniu ir klopu.

Dienoje 7 mojaus 1794 m. isz abažo po Poloncais Tadeu-
szas Kosciuszka mislyje konstitucijos 3 mojaus apgarsina į szlek-
tas atsiliepimą, „ne turi atsivožiti nei joks valditojas grunto
atimti nū ba ant kurio jis gyvena, taip-gi neužginti klopui
nueiti ir apsigyventi ten, kur jam patinka.“ Ant to apgarsi-
nimo valnybes subego prie Kosciuszkos keli tukst anczei klopu
su dalgemis ir su ju pagelba Kosciuszka Maskoliams nekuros par-
gal6jimus isztaise labjausei po Raclavicais kur gangreit dikoms
rankoms ateme 12 armotu, Bet Kosciuszka po Maciejovicais
tape ronitas ir papūle į rankas neprieteliu, pasikelimas nupūlo
ir užejo treczias dalynimas Lenkijos 1795 m pasidalina Rosija
su Austrija ir Prusija.

Paskutinis Lenku karalius St. Aug. Poniatovskis atsisake
nū karunos ir Lenkija po tukstanczio metu vieszpatavimo per-
stojo buti savistoventi vieszpatyste kartu del to, kad ne troksz-
dama niekados svetimos savasties. ne laike karumenes, kurios
užlaikimas brangei kasztūja ir apsunkina padotkais buvi darbi-
ninku, 0 aatra del to, kad galvose užponavojo nedorybe ir szir-
dėsi atszalo del szvencziausios priderystes žmogaus ant žemės,
del meilės tevynes ir tikrų brolis

Sneimas užbaigtas per 4 metus apgarsino slaunią konstitu-
ciją 3 mojaus 1791 m. apgarsino, kad „kiekvienas isztarnaves
vaiske 12 metu pasilieka valnas, o žeme, kuri pasilieka jo sa-
vastis, turi provą rediti pagal savo valę. Žinome kad 1855 m.
laike caro Mikalojaus, 25 metus tarnavo.

— 214 —

Sutrauka penktojo perijodo.

Szitame Lenku szlektos valdimo laike vis yra buvusi
konstitucija. Pirmoji konstitucija kaip jau aukszcziaus mateme
dokumentūse Poniatovskiu su Karpeis 1764 ir 1775 metu ir ma-
tit yra traukusis lig 1788 meto, buvo tai Lietuvos aristokratams
ir Lenku szlektoms tiesa ir valnybe pasisavinti Lietuvoje valnus
žmones su visu ju turtu. Bet konstitucija kurią per tūs ketve-
rius metus Lenkai iszdirbo buvo tikra valnybe ir lygybes tiesu
konstitucija dėl visu skyriu. Per tą konstituciją tape ir „veto,“
tas baisusis įstatas panaikintas. Bet tas visas pagerinimas buvo
žus velai padarytas, 50 deszimt metu ankszeziaus tas reikėjo at-
ikti, tai butu Lenkija ir Lietuva iszsisaugojusios nū iszsidaly-
nimo per kaiminus ju vieszpatystės. Gal da Lenkai ir pasku-
tyniūse laikūse butu iszsigelbeję, jeigu jiems butu buvęs geras
vadovas. Karalius Stanislavas Poniatovskis kuris valde tame laike
buvo aukszto mokslo vyras ir nū 1764 m. pradejo vieszpatauti,
tai galejo per savo ilgą vieszpatavimą daugel gero atlikti, bet
kada jis buvo žemos dvasios ir daugiausei stojo ant aristokratu
puses, tai viskas ant nieku nuėjo. Jis atsisake nū karunos ir
Petrapilėje pabaigė savo amžių. Jis mire 1798 mete ir tapė
szventos Katrinos bažnyczios sklepe palaidotas.

—Te- THK —

Szesztas, Maskoliu perijodas.

Apie Rusija galema visai nekalbeti, ta vieszpatyste rede
pagal tatoriu ir Monglu kur kanas yra vieszpacziu gyvasties ir
smerties kiek vieno padono, o padonai „rabatnus“ tai yra ne-
valninkai. Kanas taip pat kaip szendiena Rusu ciecorius yra
aukszcziausis valdonas bažnyczios. Rusijoje buvo ir valni žmo-
nes, bet 17 szimtmetije apie jos nieko negirdeti. Mažu buvo
labai visiems blogai, jau pradžioje 15 szimtmeczio klopai po
vadovyste kokio Stepkos Razino, pakele maisztą kerszydami
ant szlektu ir czinovninku už savo skriaudas. Noris Rozinas
numire ant kartuviu, maisztai nūlatos pasiantrino giesmes apie
„galiuna Raziną“ iki sziol žmonės dainūja. Ddidžiausis buvo
maisztas po vadovyste Pugaczevo laike carienės Katres. 18
szimtmetije Rusijoje yra žinomi tiktai „rabai“ tai yra nevalnin-

— 215 —

kai, kuriu gyvastis ir smertis rankose pono, o įstatas cario nū
1721 m. aiszkei sako: kas nori gali klopus pirkti kaip gyvūlius,
įstatai nū 1730 m. ponui valna buvo klopą iszsiusti į Siberiją,
pardūti arba atidūti į karumenę. Taip-gi kupcziavo žmonemis
Rusijoje kaip tavorumi, o ant turgaus vare klopus surisztus
drauge su ragūczeis ant pardavimo. Rusijoje kada ponai gruntą
pardave vienas kitam tai ne rokavo tiek ir tiek žemes platybes
bet tiek ir tiek dusziu, kurias pirkėjas galejo pasiimti ir su jeis
daryti kas jam tinka.

Katre II užsedusi ant Maskolijos sosto pratare į bajorus,
kad reikalas baudžiauninkus iszvalninti, bet Maskolijos bajorai
ant to atsake: Jaigu mes baudžiauninkus iszvąlnintume, tai Len-
kijos nebe užimsime, bo ir Lenkai imdami isz musu paveizdą
tą patį padaris. O panaikinusi Lenkijo baudžiauninkus ji su-
drutes ir nebe įveiksime jūs.

Tada 1773 mete tūjaus po pirmo perdalinimo Lenkijos,
tapė per Czernyszevą apgarsintas įstatas „nū szio laiko įstatas
užturi klopą ant amžino laiko amžinoje galybeje ir valdžioje
pono“.

17195 mete užemus Maskoliams Lietuvą, kaip pirma bro-
vesi į Lietuvą Lenkai, taip dabar Maskolei. Katrė II dovanojo
Maskoliams nū senoves buvusius žmoniu savastije, valszczius
suvisais savininkais tu valszcziu, o Maskolei apsunkino jūs su
baudžiava. Taip padare Zubovas valdytojas Szauliu, Vasilczi-
kovas Jurbarko ir kiti. Pagal ju paveizda ir Lietuviu bajorai
radejo prispausti labjaus ir savo padonūsius. Prie tam Rusi-
jos redas užkrove padotkus nū kiekvienos galvos klopo „vadi-
namus pagalveis.“

—— T 115 L --—
Prancuzija ir Napoleonas I.

Noris Lenku szlovingą konstituciją 3 kaiminiszkos vals ti-
jos sunaikino per iszsidalinimą Lenkijos, Maskolija, Austrija ir
Prusija, vienok Prancuzija isz Lenku konstitucijos pasinaudojo,
nes po užbaigimo Lenkams savo darbo už keliu mėnesiu Pran-
cuzijos redas pagal Lenku projektu nustatyto apgarsino konsti-
tuciją Prancuzijoje.

— 216 —

Napoleonas I 1804 mete užsėdęs ant- Prancuzijos sosto ir
apsiszaukęs savę ciecoriumi leidosi su Prancuzais po Europą
pamuszdamas beveik visas vieszpatystes ir apgarsindamas pa-
veiktomsioms valnybes konstituciją, tarp kuriu atkako 1807
mete ir į Prusus. Tilžėje jį sutiko Prusu karalius Fridrikas
Vilhelmas III ir Rusijos caras Aleksandras I ir nutare sandarą.
Tie du monarkos prisižadėjo Napoleonui iszvalninti savo vergus
isz po ponu baudžiavos.

Tūjaus Aleksandras I tame pacziame 1807 mete iszdave
įstatą: Vardan Aukszcziausio dūtas prisakimas 1807 mete 11
dienoje decemberio mėnesio po N 22714. Statutas 1149. tomas
IX. dalis 11. Skaudžei užgina iszvalninti valsczionius czielais
valsczeis be žemes. Suvedimas įstatu isz 1857 meto.

O Prusu karalius 1809 mete savo valstijoje visai panaikino
baudžiavą.

Vienok Maskolija apie visai panaikinimą baudžiavos, ir
mislii nemislijo. Napoleonas 1312 susiginczijo del muito grudosi į
Maskoliją o Maskolijos per didę jos platybę vienu kartu ir vienais
metais negalema buvo užimti, o Napoleonas to ne žinojo
ir ne buvo ant tiek ir taip prisirengęs todel ir prakiszo.

CFC 101 -—

Kongresas Vynoje.

Po nupūlimo Napaleono atsibuvo Vynoje kongresas 1815
mete, Galicijoje po Austrijai ir Didlenkijoje turi buti namiest-
nikas Lenkas ir provincijos lenkiszkos tures savo sprendimus,
tikėjimą katalikiszką ir kalbą lenkiszką kaipo vyriausybes kalbą.
Deszimt gubernijų po vardn Karalystes Lenku atidūta Aleksan-
drui I. Rusijos ciecoriui, kuris karunavojosi katedros bažnyczioje
Varszavoje ir priėme titulą Lenku karaliaus. Pagal nutarimą
Varszavoje turės sueimus ir galės sprensti apie szalies reika-
lus ir karalysteje turi buti konstitucija, apie kurią puslaukine
Rusija da nesuprato. Tą4 visą pasirasze vieszpaczei Europos
ant kongreso Vynoje, Aleksandras prižadėjimu neiszpilde.

Lietuvos dvarponei teipo-gi 1817 m. reikalavo valnybes
apgarsinimo Lietuvoje del valszczioniu, ale valdytojai Maskolei
su grovu Platonu Zubovu tam prieszinos, mat jie da ne senei
buvo įgavę tokias didžias gerybes, todel ir ne norėjo atsisakyti

— 217 —

ir caras atidejo tą reikalą ant tolesnio laiko. "Tame pacziame
mete Kurszą 17 Vidžemę iszvalnino nū baudžiavos per rasztus
ir rupestį Merkelio.

Lietuva turėjo savo karumemę, buvo tai Lietuvos korpu-
sas. Universitetas Vilniuje, gerai aprupintas ir turentis gerus
mokintojus, kurie gerai platino apszvietimą lenkiszkoje dvasioje.
Mokintiniumi to universiteto buvo didis poetas Adomas Micke-
viczius. Istorikai universiteto: Lelevelis, Danilaviczius, Onose-
viczius ir Jaroszeviczius. Užvestos tape mokiklos parapijalnas
mokino jose lietuviszkai ir lenkiszkai. Iszdavinėjo lietuviszkoje
kalboje knygas. Rasztininkai: Simanas Daukantas, Rupeiko,
Stanieviczius Valancziauskas ir kiti.

Vienok Maskoliu redas pradėjo persekioti mokiklu jaunu-
menę, ir kas karta stojos didešnis visūmenes prispaudimas.
Kada iszsiverže pasikelimas Varszavojo 1830 mete sekancziame
mete Lietuvos ir Žemaicziu valsczionis apsunkinti naborais pir-
mutinei tverėsi už ginklu priesz Maskolių. Tame laike buvo la-
bai geros iszligos del pasikelimo, jaigu Lenku redas užponavo-
tas per bagotus szlektas, ne butu sugadinęs reikalo tai Masko-
lei butu sugryžę į savo Maskvos vieszpatystę.

Pergalėjęs pasikelimą 1831 m., caras Mikalojus atkerszijo
Lenkams ir Lietuviams, nės užmaneė aprusinti. Lengvei tą pa:
daryti su tamseis žmonemis, todel panaikino universitetą Vil-
niuje ir sumažino mokslaines, užstate skaudžią cenzurą ant kny-
gu. Visur užvede maskoliszką kalbą, o dvarponiams padave
tokią valę, kad padonūsius permaine į tikrus vergus. Prispau-
dimas ponu ant žmoniu niekados ne buvo toks baisus, kaip laike
vieszpatavimo Mikalojaus. I.

"71+* 742 —

Ignaco Karpio Testamenta.

Tukstantis asztūni szimtai devintame mete penkioliktoje
dienoje morcos mėnesio.
emiszkame sude jo imperatoriszkos Didybes Upites pa-
vieto įpatingai atsibuvusios rodos. Priesz Tadeuszą Oleknovi-
czią Prezidentą Otto Roppą, Jūzapa Erdmaną, Jūzapą Korze-
nevskį su sudžiomis Jūzapu Puzynu rasztininku sanareis žemisz-
kojo sudo Uvites pevieto stojęs ponas Jūzapas Pavloviczius
regentas rubežinio sudo Upites p. originalą Testamento nabasz-

— 218 —

ninko pono Ignaco Karpio karužio Upites pavieto prie iszra-
szimo kanceliarijos Szauliu pavieto žemiszkojo sudo ir padavė
testamentą del įvedimo ir pildymo sekancziame turinijo. Asz
Ignacas Karpis jausdamas savį labai silpną ir laukdamas kiek-
viename momente smerties, darau sekanczią dyspozyciją, kurią
nepakrutinamą ir ne atmainomą noriu turėti mano klopams
visame ir visūse visokias skolas kaip javais taip ir piningais ir
visokius kitus dovanoju; ir idant per mano pasekėjus, jokios
tame dalyke priežasties prie tu klopu daramos ne butu asz ge-
riausei pavedu, kaip visus dvaro žmones taip ir valsezionius
arba klopus visūs: mano dvarūse ne iszskirent isz ju nei vieno
ant amžino laiko padonystes iszvalninu ant visados valnais no-
riu turėti daleisdams jiems visas privilegijas ir valnybes žmo-
nems ragauti, ne palikdams prie ju jokios tiesos — mano įp6-
diniams po visu testamentu pasiraszimas toksai Ignacas Karpis
karužius Upites pavieto.

Tas Ignacas Karpis su savo tevu Benediktu labai ne su-
tiko. Tevas mat per savo suktybę nū Lenku redo buvo veltai
tas visas gerybes įgavęs, todel isz įgautu norėjo didelius daly-
kus Isztaisyti, 0 sunus vis niekino jo užmanimus ir per tą labai
vienas ant kito įsipikdino; bet tėvas vis da mislijo sunų pagal
savo norą apversti. Todel vieną kartą iszjojo abudu apie vals-
czių apsižiursti ir atkakę apie Staroliszki beveik vidurije miszko
apsistojo ir tevas pradejo sunui rodyti vietą ant kurios reikia
dvarą statyti. Sunus pradėjo niekinti tevą sakydams: kam czia
mums tete tu dvaru, tik žmonės varginti veltai, juk gerybių
yra ik valei užteks mums, tėvas užpyko už tokį prieszgynia-
vimą ir griebesi prie įrankio ant sunaus, sunus vienok paspėjo
pasprukti nū tevo apmaudos ir tūjaus nieko nesakęs tėvui isz-
kako į svetimas žemes. Tarp kitu dalyku, jau jis ankszeziaus
buvo permanes priežaštį pirmutinio Lenku perdalinimo 1778 m.
ir suprato, kada tas atsitiko tiktai per prispaudimą valsczioniu
nū dvarponiu, todel jis ir ne seke tavo pėdomis. Jis buvo san-
darbininkas prie Lenku konstitucijos 1790 mete, tėvas rasze
idant jis grįsztu namon, bet jis bijodamas apmaudos tevo ne
grinžo iki kol tėvas gyveno. Ignacas Karpis yra istorijose pa-
talpintas už jo gerus darbus del savo žmoniu padarytus; bet jo
gerus darbus žmogijos neprietelei del savęs sunaudojo kurius
tūjaus pamatysime.

——- KA 7—

— 219 —
Karczius ir Karpiszkei.

Ignacas Karpis buvo ne ženotas o broliu neturėjo, taipo-gi
ir isz tolimesniu Karpiu gimines vyriszku nesirado. Tokiu budu
tas visas turtas pereina į skarbo rankas ir papuls kokiam Bur-
liokui o Lietuvos sulenkėję dvarponei tame laike labai Masko-
liu ne apkente. Tyszkiavicziams labai isz tolo kaip ten ir pri-
pūlo. pagal giminystes tie turtai, bet labai vargu su jais kad
visi baudžiauninkai isz valnintus, vienok Tyszkiaviczei ne atsi-
sake nū to turto. "Taip-gi buvo uredas Karczius, kuris pas
Karpį geroką laiką tarnavo ir jis pagal testamentą buvo menką
dalį nū nabaszninko Ignaco Karpio paveldėjęs, tai jam buvo
gera proga ir prie viso prisikabinti. Karczius buvo ne senas
vyras ir tik apsivedęs, tada nutare su Tyszkeviczeis ant tokiu -
iszlygu: Jaigu pirmutinis, vaisius kurio jaunavedžei visados lau-
kia bus sunus, tai prie Karcziaus turtai pasilieka, o sunų prie
krikszto tures Karpiu pavardėje užraszyti o ir patsai Karpiumi
turės tiesą vadintis, o jaigu dukte, tai turtai prie Tyszkiavi-
cziu prigulės. O kada pasirode laukiamas vaisius tai buvo prie-
szingai „duktė“. Bet Karcziams, jaigu kaip kreiptus laukiama
viltis, buvo pritaikinta apmainyti nes Olimiene ir tame pa-
cziame laike laukėsi, o ta ant laimes pagimde sunų, tada akes
mirksnyje kudikei tapė sumainyti, Olimai tūmi mainu kaipo ne-
bagoti žmones labai džiaugėsi. O Tyszkiaviczei atsisake, nū
turtu gal jie ir taip nelabai butu pasinaudoje. nes prie tokiu
turtu kur nera tvirto prirodymo redas prisikabina ir taip patis
negavę tiktai Karcziui butu sugadinę reikalą.

Jaigų "Tyszkiaviczei butu įgavę tūs visus turtus, tai ne
butu taip baisei tu Karpiszkiu vel į baudžiauninkus apvertę,
nes jie savo didelius valsczius turėjo ir ne buvo dideli skriau-
dikai įpatingai į szį galą priesz iszvalnijimą baudžiauninku, pa-
sirode prilankus del žmogyjos.

Karczius, iszbadėjęs vyras o dabar įgavęs tokius didžius
turtus, pradėjo savotiszkai elgties. Karcziui labai gerai iszpūlė,
nes kitas taip ne butu isztaisęs, jis jau nū seniaus prie Ignaco
tarnaudams buvo apsipažinęs su tais žmonemis ir gerai žinojo
ju budą. Jis isz pradžios palengva lagadnei pradėjo valnūsius
sziokiu budu apgaudinėti: Pastate baczką arielkos ir alaus, ge-
rai įkaitinęs vyrus ir moteres pradėjo praszyti idant moteres jo
ponei prižadėtu dūti po kapą (60) kiausziniu po desetką visz-

— 220 —

cziu O vyrai po dieną į dvarą nueiti padirbti. O kada tie pri-
sižadėjo, tai prasze idant ant popieriaus vietoje pasiraszymo kry-
želius padetu (bo raszyti ne mokėjo) ir taip traukėsi kelius me-
tus. Toliaus labjaus pradėjo prispausti. Tie sodžei nū senoves
kaip aukszcziaus mateme dideles platybes turėjo, dabar Kar-
czius dažno sodžiaus gale o ir taip jam megioje vietoje, ir visai
sodžius isznaikindamas, pradėjo palivarkus statyti ir tūse pali-
varkūse žmones į baudžiavą varyti.

Žmones tada pradėjo prieszinties, bet tas pasiprieszinimas
jau per velai buvo, ipacz kada iszmainytasis Olimukas (dabar
jau tikras Karpis) pastojo tu dvaru ir palivarku valdytojas o
labjausei kada jis Kauno gubernijos marszalka pastojo tai dažnai
ant pasiprieszinusiu karumenę užtraukdavo, o kurie tape neva
vadovais aprinkti ir vaikszcziojo su provomis, tie turėjo slaps-
tytis o kada nutvėre tūs (tai) dažną smertyn nugalabijo. Taip
Navalinską smertnai užgalabijo o jo pati dabar tebyra gyva.
Paliulionį, kuris buvo vaitu iszvare isz gyvenimo, o kada žmo-
gus pasituręs buvo ir galėjo sunui dūti auksztus mokslus. Jo
sunus dabar yra viskupu ir valdo Žemaicziu viskupystę o vis-
kupo brolis ne turėdams savo gyvenimo dvarus randavoja. Tū-
mą Linkuvį taipo-gi kuris buvo vadovu ir labai provojosi smert-
nai užgalabijo, po tėvo smerties pasiliko sunus kuris tiktai 16
metu buvo senas; noris ir labai jaunas, vienok suprato tėvo
pėdomis sekti ir toliaus su Karcziumi provoties. Jo sunus Tt-
mas dabar yra Veliunos klebonu ir dziakonu.

Per didelį tampimąsi ir provas pradejo Karczius Karpisz-
kiams kontraktus tai ant szesziu tai ant dvylika metu iszdavi-
nėti randauninkais padare, o nekrutinama gerybe (žeme) pasi-
liko Karcziaus savasczia, pievas miszkus ganyklas ir žemę nūla-
tos atiminėja ir be pertrukio provos tensesi. Bet per didelę
daugybę svieto jie niekados negalėjo susitaikinti ir kaip reikent
priesz poną atlikti reikalą. Valdžia žinoma visados aina po pono
pusei. Todel žmoniu buvis, kapo ne turincziu vienybės 0 ir
pajiegos vis iki sziol aina blogyn ir blogyn. Vienok ant viso
nežiurent mes padūsime naudingas ateitėje žinias su kuriomis
tie gales stoti ir jieszkoti savo nū senūliu paveldėjimo. Bo tas
ju tikras ir aiszkus paveldėjimas per ju pacziu kvailumą, ne
apsižiurėjimą ir ne apsirokavimą papūlo pono rankose. Auksz-
cziaus yra tikri faktai paroditi 0 ir žemiaus parodisime.

— 221 —
Sutrauka szesztojo perijodo.

Kada istoriją peržiurime, pradėjus labjausei nū Lenku kons-
titucijos 1788 — 1792 meto, tai matome kad vyrai yra dirbę
del žmogijos labo, nes kitaip ir negalejo buti, bo tokią didelę
vieszpatystę, kokia Lenkija buvo, taip lengvei ne galema buvo
įveikti neprieteliams, noris jau prie galo per įpatingas priežas-
tis ir buvo susilpnėjusi, vienok vyrai atrado kliautis ir rupinosi
jas atitaisyti. O tos jieszkomos kliautys pasirode žmogijos nu-
skriaudimas: todel stojo vyrai į darbą idant atitaisyti klaidas.
Ir tas atitaisymo rupestis beveik be perstojimo yra tensesis.
Primena taipo-gi 1831 mete kad ir Lietuva yra stojusi į darbą
ir rupinusi del visūmenes labo. Tas visas yra labai miela girdėti
ir prijausti: Bet kada prisiartiname prie tu dalyku kuriems savo
akimis ik valei teko prisižiurėti, tai mintis visai į kitą pusę
atsiverczia, tada iszveizd kad tie visi rupesczei nera buvę del
žmogijos labo, bet visai del kito miero.

Baudžiava Lietuvojo per visus laikus yra buvusi baisei
sunki, bet paskutiniūse metūse tai yra nū 1853 meto. Zmones
prispirti prie paskutines kantrybes pradėjo griebties už ginklu
priesz dvarponius. Iszgirsi budavo tame dvare dvylika vyru
susitaisę uredą užmusze. Kitame dvare vel. Jonas budamas
dvaro klūniumi dirbinejo po klojimą. Įeina ponas ir pradeda
Joną pliekti, Jonas ponui už gerkles ir ant žemes pertrenke,
O kada viduryje klojimo aslos jokio įrankio ne buvo, tai Jonas
traukti poną į pasienį kur kuliamieji įrankei sukrauti, o nutve-
ręs įrankį butu Jonas poną užgalabijęs, tik ant laimes kur bu-
ves atbėgo Peliksas uredas ir iszgelbėjo poną nū mirio. Jonas
noris už tą buvo baudžiamas, bet jis pasake ponui kad jis jam
nedovanos. Panas noredams Joną nusikratiti nū saves, dave
jam gyvenimą (namus su žeme) ir visūmi aprūpino. O ponas
tai žveris buvo. todel visa apigarde sznekėjo ir dyvyjos k4 Jo-
nas ant pono isztaise. Vel kitame dvare ponia kitas slugines
taipo-gi muszdama vienai akį iszdure, žmones susitaise apskunde
viriausybei. Vyriausybe žinoma pradejo szioki toki tyrinėjimą
apie tai traukti. Ponia prisipraszo0 mergos pakiszdama kokias
menkas dovanas, merga pasake priesz tyrinetojus. kad pati isz-
sidure akį ir visa skunda niekais isz6jo. Zmones slapta iszke-
liavo į Rygą ir padave Rygos gubernatoriui praszimą ant savo
pono.

—

1857 mete iszdave Maskoliu redas įstatą: uždrausta yra
ūkininką isz gyvenimo iszmesti. Nū tu metu Lenkijos dvarpo-
nei pradėjo smarkei rupintis del iszvalnyjimo baudžiauninku.
Lietuvos dvarponei pajutę apie tai ir suprate, kad ju galybei
artinas galas 0 isz to didesnę del savęs ant ateinanczio laiko
naudą palaikiti, pradejo ukininkus isz gyvenimu izsvaryti ir daž-
nus ponai po kelis deszimtis iszvare.

——-—-KT- AA, —

Trecze dalis istorijos.

Septintas, Maskoliu prispaudimo ir Lietuviu
kilimo perijodas.

1861 mete 19 dienoje vasariaus mėnesio tapė apgarsintas
taip vadinamas manifestas tai yra iszvalnijimas nū baudžiavos.
Bet tame iszvalnijimo įstate tapė paženklinta «da 2 metu į dvarą
eiti ir apdirbti pono darbus kaip iki szio laiko. Vienok žmonės
užsispyre nebe eiti į dvarą. Tada dvarponei kitas nieko nebe-
sake, kitas lygo su žmonemis gerūju, žmonės prisiėmė už savo
gyvėnimus ir žemę arendą užmoketi, o labai brangei su ponu
sulygo bili tiktai į dvarą ne eiti. Eržvilko Kaiserei. žmonems
prieszinantiems karumenę užtrauke, karumenės prastieji kariai-
vei valsczionius gundino sakidami: „jus mužikai ne pasidūkite į
dvarą eiti jums nieko ne padaris tik jus baido, bet kada ėme
visus isz eilios pliekti tai turėjo pasidūti, nes negyvai užplieke.

Tas Maskoliu atvalnijims nū baudživos labai kvailus buvo,
nes iszvalnino tiktai žmonės, o žemė, kurią valsczionei valde,
pasiliko dvarponio savastyje, ir da 2 metu pasilikti baudžiavoje.

Tūmi tarpu 1863 mete pasikele Lenkijoje maisztas. "Tas
negeistinas svetys aplanke ir Lietuvą. Maisztas todel tiktai ir
iszsikele kad Maskolius ne norejo baudžiauninkų iszvalninti, o
kada ir iszvalnino, bet žemes valszczioniams nepripažino. "Tie,
kūrie rupinosi apie iszvalnijimą baudžinuninku, jie rupinos kad
su visa žeme butu iszvalninti o Maskolius be žemes iszvalnino.
Todėl ir iszszauke maisztą, o per maisztą tapė priverstas ir že-
mę valsczioniams, kurią jie valde budami po ponu, pripažinti.

1856 mete Staponas Liubomirskis praszo ciecoriaus Alek-

— 223 —

sandro II ne atbutinai iszvalnijimo valsczioniu, o metais vėliaus
bajorai gubernijų Grodnos, Vilniaus ir Kauno apreiszke cieco-
riui, kad ne atbutinai nori savo valsezionius iszvalninti ir be
užmokejimo žemę atidūti, ant ko ciecorius atsake: sutinku ant
to ir paveliju apdirbti atsakanti projektą, ant tokio pamato, po-
nas pasilaiko tiesą savasties ant visos žemes, o klopai gauna
sedsiių su triobeseis, kurias turi tiesą užgiventi ant savasties,
už tą klopai turės mokėti czinszą ponui arba atidirbti dvarystą.

Nepatiko toksai projektas Lenku patrijotams, kurie norėjo
pilno iszvalnijimo ir apdovanojimo valszezioniu. Pradėjo isz
savo rankos baudžiavą ant czinsziaus permainyti taip, nū 1851
lig 1858 meto, pasivalnino Lenku karalystėje 130,000 gaspado-
riu baudžiauninkų o likosi czinszauninkais. 1860 m, vasariaus
suvažiavo į Varszavą suvirszum tukstantis szlektu ant valno su-
sirinkimo draugysteje žemdarbystes ir nutare, neatbutinai ap-
dovanoti su žeme valszczionius; ne žiurent painu daromu per
Muchanovą. Muchanovas buvo užvierytas ciecoriaus Aleksan-
dra II. Szlektos 48 balsais pervirszijo, valszezioniams dovanoti
žemę, 0 czižiauninkams pagelbėti prie iszpirkimo isz czyžiaus.
Rusijos valdžia to nutarimo apgarsint ne pavelijo. Tą paaisz-
kinome, kad draugyste žemdarbystes užtvirtinta per valdžia
dirbo miernai, visokie jos nutarimai turėjo pilną speką. Nuta-
rimas komiteto draugysteje žemdarbistes del dovanojimo valsz-
czioniams per apipirkimą tape nusiustas ciecoriui Aleksandrui
II del pasiraszimo ir turėjo įvikti del iszpildimo. Ciecorius nu-
tarimą sav pasilaike o Muchanovui liepe iszdūti iszvalnijimą be
žemes. Vieliopolskis, pakeltas vietoje Muchanovo su vyriausy-
bes žinia apgarsino 1860 mete 4 dienoje mojaus, pabaigtinai
nukėlimą baudžiavos.

Tame laike Varszavoje aplinkybes bėgo viena paskui kita
žaibo graitumu. Žmones susirinkę ant ulicziu apvaikszezioti at-
minimą muszio prie Grokovos buvo su nagaikomis ir bagnietais
iszvaikyti 0 į meldženczius žmones priesz bažnyczia szaude. Už-
pikimas apėme visūs ir maiszto pasikėlimas, apie kuri dar toje
valandoje niekas nedumojo kas kart vis didinosi. Priežaszozi
buvo daugel. Narodas Valaku tame laike sumusze Austrijokus
ir su pagalba Prancuzu iszvare jūs isz savo kraszto paliko val-
nais! Gromatos Garibaldos didžio patrijoto ir maisztininko Itali-
jos, kuris rasze prie Lenku ragindamas dėl nuvertimo svetimo
jungo. didele viltis ant pagelbos Prancuzu, vaitojimas žmoniu
Lenkijoje nū prispaudimo valdžios paskubino. 6 Apriliaus isz-

— 284 —

aiszkino Draugyste Žemdarbystes, neapikantą ant valdžios.
Nemažai rokavo pagelbos isz paczios Rusijos. Daugel isz ju
matidami isz vienos puses kaip Lenkija tvirtai kovoja dėl val-
uybės broliszkos, kaip karsztai trokszta pagelbėti jaunesniam
broliui, taip vadino tame laike valsezionius, o isz kitos pusės
matydami pas savę baisią biednystę ir pažeminimą nevalninku
Rusijos; iszvalnijime Lenkijos jie mate valnybę Rusijos. Jaute,
kad Lenkija dūs savastę žemės valsczioniams, tai ir Peterburgo
valdžia palengvins buvi Rusijos klopo. Žinomas Rusu publicis-
tas Hercenas rasze jau 1853 vėliaus 1855 ir 1860 mete. Iszval-
nijimas Lenkijos yra puse Maskolijos iszvalninta. Valna Var-
szava smertis dėl ciecoriszko Peterburgo. Persitikrinkite, kad
caras nieko taip ne bijo kaip savistovenczios Lenkijos. Reika-
lavimas valnybės augo visoje Rusijoje. Lenkijoje szlektos po
apgarsinimu draugysteje žemdarbystes, iszvažiavo namon, bet tok-
sai Jūs apėme užsidegymas, kad daugel iszkarto skubinos prie
atidavimo žemes ant savasties valsczioniams, vienok pulkas su-
szauktas į dvarą arba bažnyczią ne su noru prieme žodžius val-
nybės isz burnos szlektu, —užpikimas ir ne apkentimas baisei
ąpėme szlektas po visą szalį, nes pasirode kad valdžia iszsiunte
agentus, kurie prižadėjo aukso kalnus nū caro. O tas caras ma-
tydamas kas darosi Varszavoje, bijodamas idant Lenkai ne pa-
trauktu valsezioniu prie savęs apgarsino 1861 mete 19 dienoje
vasariaus mėnesio aktą nuemimo baudžiavos Rusijoje, prilikdams
du metu eiti į baudžiavą. Valsczionei Rusijos vietomis pradėjo
buntavoties už tokį netikusi iszvalnijimą nū baudžiavos.

1863 mete sausije Varszavoje centralnas tautiszkas komi-
tetas apgarsino: visi sunus Lenkijos be iszskyrimo tikėjimo ir
kilmės, gimimo ir stono valni ir lygus gyventojai szalies. Žeme,
kurią žmones artojai valde ant czižiaus arba dvaran 6jo palieka
nū tos valandos be iszskyrimo jo amžina savasczia ir teviszke.
Valdytojai, kuriems pasirodo skriauda, bus užganėdinti isz ab-
elno ponijos punduszo. Centralnas komitetas pavede iszpildyti
dekretą karumenės vadovams. Didžiausia dalis vadovu ant to
sutiko. Langeviczius Sandomiroje, Podlevskis Plockije liepe
visiems kūuningams nutarymą perskaityti isz sakiklės ir prigu-
lenczei iszaiszkinti. Jenerolas "Traugutas apgarsino korą smer-
ties ant szlektos, kuris prieszintus davimui valsczioniams žemes,

Peterburgo valdžia matydama kas darosi, apgarsino aktą
iszpirkimo žemės dėl valsczioniu ant savasties. Vėliaus Muruv-
jovas, norėdams valsczioniams geru pasirodyti 20 prc. numusze.

— 225 —

Lietuvos valszezionis, dvarponei ir Maskolija.

Lenkai 1788 — 1791 meto kada konstituciją įvedė page-
rindami valszezioniu buvį, norėjo savo 'vieszpatystę užlaikyti
czielybeje. Pas Lenkus buvo dvi puses viena kitai prieszingos.
Tie kurie ne norėjo konstitucijos o norėjo po senovei baudžiavą
užlaikyti vadinosi „konfedoratais“ "Tie konfedoratai prasze
Maskolijos pagelbos priesz konstituciją. Maskolijai to tiktai ir
reikėjo. Slaptingai pasiteiriavusios trys vieszpatystes ir pasi-

dalino tarp savęs taip konfėdoraciją kaip ir konstituciją.

O valsezionius Maskolius dvarponiams vėlijo ant tolesnio
laiko baudžiauninkais pasilaikyti. Dvarponei ėme vėl posenovei
ir da pikeziaus su baudžiauninkais pasielgti.

1831 mete Lenku ir Lietuviu dvarponei pakėlė priesz Mas-
koliją maisztą vardan iszvalnyjimo baudžiauninkų taip-pat sutar-
ties tarp ju ne buvo. Viena puse norėjo atmuszti Maskoliu ir
atvalninti valsezionius nū baudžiavos, o antra puse prieszinos
sakydama: atvalninsime klopus nū baudžiavos, kas-gi tada lau-
kus ir visokius darbus dvarams apdirbs. Paskutinei budami
prieszininkais 0 prie tam leidosi nū Maskoliu pasipirkti. noris
ir gera proga buvo iszvaryti Maskolius taip isz Lenkijos kaip
ir isz Lietuvos, tacziaus turėjo prakiszti. Maskolius apmalszi-
nęs pasikčlusius, atidave valsczionius po galybe dvarponiu dū-
damas da didesnę valę kaip iki to laiko turėjo. Dvarponei ves-
dami karę iszsitusztino o Maskolius jūs dikczei iszplieke, dabar
nabagams isz naujo reikia pradėti gyventi. Todėl iszbadėję
pūle ant baudžiauninkų ir daug pikcziaus pradėjo žmonės pr1i-
spausti ir sau naudą, kurią laike maiszto pražudo isznaujo pa-
pildyti. Taip-pat ir szį kartą po maiszto 1863 metais atsitiko,
kurį tūjaus pamatysime.

1865 mete prasidėjo taip vadinama liustracija tai yra Že-
mes iszmGravimas, vertumo nusprendymas kiek brangi bus ir nu
dvarponiu atrubežiavimas.

Visupirma suszauke į dvarą ir pradejo gaspadorius klausi-
neti, nū kiek metu kiekvienas savo gyvenime gyvena. Toliaus
kurie tapė iszvaryti isz gyvenimo, klausinėjo kiek metu kaipo
iszvaryti. Ant galo klausinėjo bernu kurie ženoti, pas kokį gas-
padoriu gyveno 1861. mete ir kokią algą ėme.

Po to atsiuntė kamarninką ir pradėjo mieriūti, kamarnin-

15

- 296 —

kas . gaspadoriams liepe parodyti jų žemę pievas ir ganyklas
mierūdamas užsirasze ir iszvažiavo į kitą sodžių.

Už poros metu atvažiūji kamarninkas liepi stulpelius pa-
taisyti ir vel tas paczias vietas žiurėdamas pagal pirmiaus su-
statyto žemlapio pradeda mierūti ir pagal krasztus ir po vidurį
pagal misz=a ir krumus liepi stulpiukus statyti. Taipo-gi ir
isz dvaro ar ponas patsai ar uredas pribuvo, pasidaro ginezas,
ir provos.

Kada Maskoliu redas 1863 ir 1864 'm. iszdave akta iszpir-
kimo žemės del valsezioniu ant savasties visos ukes kuri jie
valdė po dvarponeis budami baudžiauninkais. Tadg4 tame isz-
davimo įstate buvo garsinta kad miszkas kuris ant valsezioniu
ukes grunto randasi valsczioniams priguli. O už ganykle ne
reikės užmokėti, ta bus veltai parokūta,

Kumarninkai mierūdami atrado, kad prie kiekvienos ukės
iazpūla po 8 ir daugiaus desetinu ganykles ir labai teisingai, be
tiek desetinu ukininkas negali bandos iszlaikyti. Jaigų butu
taisyta ganykla, sėjamą dobilais. tai gali puse tiek užtekti. bet
tūmi laiku nei ant mislies Lietuvoje ukininkui ne užėjo, kad
ganyklę reikia taisyti. Nors ir dabar da mažai tokių yra kurie
turi supratimą, bet tie gyvendami sodžūse negali padaryti savi-
tarpė sutarties.

Dvarponei rokūdami savi nuskriaustais per valsezionius
susitarę padave valdžei praszimą. Del miszko, kad jie esan misz-
kus laike baudžiavos dėl savęs užaugynę todėl Jiems pripūla ir
nusikirsti, o ganyklės ant ukes po vieną, o daugiausei po du
desetinu gali užtekti. Dvarponei nurasze tokį pagal didumo
ukes aprokavimą. Kuris ukininkas mažiaus per 20 desetinu
žemes turi tam užtenk vieno desetino ganykles, daugiaus per 20)
tam pusantro, 0 lig 30 des. tam 2 desetinu ganykles užtenką.

Maskoliu rėdas to tiktai ir laukė isz dvarponiu pusės; tū-
Jaus senąjį įstataą paniekino o naują pagal dvarponiu norą už-
tvirtino ir iszdavė.

Dvarponei dabar, ne tiktai, kad miszką hū ganykliu ir pievų
nusikirto, bet ir tą visą žemę nū valsezioniu prisisavino. Vals-
czionei nesuprasdami ir ne turėdami vienybės ar gailindamies
kaszto, kiti visai atsisake provoties su dvarponeis. Kiti pra-
kiszo besiprovodami. O kiti kurie toliaus provojasi ir mažai
pesze. Dvarponei nukirtę miszką užleidžia naują auginti. ĮIsz
to pasidare taip vadinamos sirvitucijos, tai yra dviem prigulen-
cezią tiesą valdyti. Dvarponis prasiskolinęs ar atsibodėjęes dvaro,

— 1

pardūda „kitam, o su valsezioneis ginczaujamą dalį nepalieka nei
valsczioniams, 0 ir nei naujam pirkėjui ne guli už užmokamus
piningus prirokūti, ir atidūda ant naujo pirkėjo valės bei lai-
mes atsiprovoti. Todel naujas dvaro savininkas, iszbadėjęs, o
dar ne nusibodęs tampyties su valsezioneis, varo toliaus ir da pik-
cziaus provąs.

Seniaus buvusiems gaspadoriems, kurie baudžiavos laike
tapė per dvarponį isz gyvenimo iszmesti, tiems buvo aprokūta
po 3 desetinas žemes isz dvaro lauko dūti. Bet czion ir tapo
szelmyste padaryta. Tie sefgaspadorei 1861 mete tarnavo pas
gaspadorių ir turėjo taip vadinamą treszimą po trimis laukais,
iszviso puse desetino. Kada pradėjo dūti žemę isz dvaro dalies,
tai dave tiktai du su puse desetino, 0 tą pusį desetino isz to
gaspadoriaus lauko, prie kurio tas 1561 mete tarnavo. Suprask
dabar, kada žmogeliui reikin apdirbti, tai jis tur užkeliu varstu
keliauti darbo atlikti o ir naudą menkesnę isz to turi. Taipo-gi
ir tam gaspadoriui skriauda nū kurio tape tas puse desetino
atimtas.

Sengaspadoriams padalino dvarponei kur prie kraszto O
labjausei rupinos užbrukti kur tiktai galėjo ant sodžiaus ganyk-
liu. O padalino tiktai plikas 3 desetinas 0 ganykles ne dave,
nes ir įstate ne buvo parodyta. Todėl desetininkai po ilgo
laiko pradeda rupinties apie ganyklas ir privaro prie to, kad
ne atbutinai turi gauti ganykles. Bet klausymas isz kur jos
dabar paimti? Žinoma kad dvarponei pasirupino prie Maskaliu
ršdo isz-kur tas ganykles paimti dėl desetininku.

1883 m. 3 dienoje mojaus mūnesio tapė iszdūtas įstatas jo
ciecoriszkos didybes, desetininkai ganykles turi turėti prie arti-
miausiu sodžių savo naudojimui.

Gaspadorei žinoma taip lengvei ne pasidavė. Jie prirode,
kad desetininkai isz dvaro žemę gavę, tai turi isz dvaro gauti
ir ganyklę:' Kiti vel nurodė pakol dvaro miszke ganyklę turėjo,
tai ir desetininkai gane iszvieno po tą miszką, o dabar kada
dvaras užgyne po savo miszką ganyti, tai kur mes imsime tą
ganyklę. Kiti vel teisinos sakydami: mes patis tiktai po pu-
santros desetinos ganykliu turime ir tos paczios prie lauku prie-
vienytos ir su dobilais apsetos; te jieszko sau is2 dvaro. Jie
isz dvaro žemę gavo tai isz ten ir ganykles turi gauti, dvaras
dideles platybes turi pivu, mieszko ir ganykhu.

Vienok tie visi gaspadoriu prirodimai ne gelbėjo, kurie
perdaug prieszinos tape į cipę įmesti Ir turėjo liauties; vyTiau

—-+298 —

sybe ant to atsake: jus priesz įstatą tą darote, nes paties caro
yra tas užtvirtinimas.

Laike. baudžiavos pono perdetinei szeimyną prie gaspado-
riaus priraszydavo. Vyrus vieną ženotą, o du ar viena pagal
iszpūlima neženotus. Tam ženotui dūdavo taip vadinamą trę-
szimą po trimis laukais, isz viso puse desetinos. Kada baudžiava
tapė nukelta, o liustracija užejus priskyre tiems ženotiems vy-
rams po puse desetino isz to gaspadoriaus lauko prie kurio
tie 1861 mete tarnavo.

Po nukratymo baudžiavos, gaspadorei pasisamdo vieną ar
du neženotus kiek jam reikia, o jaigu savo vaiku yra, tai nei
vieno ne reikia. O dvarai dabar turi visus ženotus samdyti ir
treszimus dūti. Tokiūmi budu tai matyti, kad tie kumeczei jan
tame laike, noris ir gaspadorei jiems tos tręszimus dave, vienok
jie buvo dvaro kumeczei, todel isz dvaro lauko prigulėjo
jiems netik po puse desetino gauti, bet po kelis, nes dvarponei
po kelis deszimtis tukstancziu desetinų žemes vėltai valdo.

——- ITG —-

Kaip Jegulis dvaro miszke ganykle prakiszo.

1865 mete kamarninkas mierūdamas sodžiaus žemę pribuvo
ir į vienaedį Maklyne Jegulio teviszkeje mierūti. Vyrai 152 sod-
žiaus, ir du isz svetimo valscziau Szleikys ir Poželo, tie du vy-
rai vadinosi geros dorybės vyrai (dobro soviestnyje) buvo nu
valdžios prisiunsti. Pakol pribuvo kamarninkas jau tie visi vy-
rai isz anksto buvo pribuvę ir laukdami kamarninko sugule ant
pievos. Kamarninkas stojęs ant vietos mieravimo pasake: Tau
Jegul per visą mieravimą. tavo žemes ne valna nū manes nei
per pedą atsitraukti. Senieji vyrai mat prie lenciugo mokėjo
daryti szelmystes., O Jegulis da jaunas vyriukas buyo, nes tik-
tai 19 metu pabaigęs, viensedije gyveno į sodžių ne vaikszeziojo,
todėl apie szelmystes ir suktybes nieko ne žinojo. Tiktai gir>
dėjo vyrus, kurie sugulę ant pievos laukdami kamarmninko kal-
bėjo, kad už žemę reikės iszpirkimą iszmokėti o ganykle yra
veltai prirokūta. Todel senieji vyrai rupinos ne mažinti ganyk-
les. O Jeguliui tas nei ant mislies ne atėjo. O kada visi „vals-
cziaus vyrai ne mokėjo maskoliszkai kalbėti, tai tapė nusamdy-
tas senas atsitarnavęs saldotas, per iszaiszkintoją kamarninkui,

— 229 —

už tą jam gaspadorei prižadėjo po kulį sziaudu dėl apdengimo
dankczio jo grįcziukes.

Prasidėjo mieravimas nū kerties pagal szalę. Kamarnin-
kas klausinėjo, o kas czia tavo ar pieva? „Jegulis atsako lietu-
viszkai pieva (saldotas apsako maskoliszkai). Priėjo pagal galą,
kamarninkas, kas czia tavo? Jegulis, kada pudimas tai ganykle
o jaigu rugei ar vasarojus po tūmi lauku tada pjaunu pievą.
Kamarninkas, o keno tas miszkas? Jegulis dvaro, Kamarninkas,
o keno ta banda (galvijai) tame miszke czion ganosi? Jegulis
mano, Kamarninkas tai tau po dvaro miszką valna ganyti? Jegu-
lis valna. Piemo žinoma kaip viensėdžio geras pusbernis, prie
tam matydamas pulką vyru dėl žingeidumo ticziomis su banda
szukaudamas prisileido artyn. "Toliaus eidami randa miszko,
krumus ir vis kamarmninkas kliausinėja. O Jegulis atsako, jaigu
pudimas, tai po szmocziuką nuganau O kada rugei ar vasaro-
jūs, tai szienauju. O kamarninkas vis, užsiraszo.

Antrais metais paszauke viso valscziau gaspadorius už ke-
lių myliu į vieną dvarą. Suvadino vyrus į vidu tokioje dide-
lėje sieklyczioje ir pradėjo skaityti vyrams ir iszaiszkinti, ką
kuris turi ir kiek bus mokesczio. Prieina isz eiles ir prie Je-
gulio, paskaito jam ir pasako lietuviszkai, kiek jam žemes, mo-
kesczio, 0 ganykle dvaro miszke ir paklause, ar tūmi visu už-
ganėdytas? Jegulis mislija sau viskas gerai. Bet jis buvo gir-
dėjes nū vyru, jaigu ant ko ne kontentas, tai galema jiems drą-
sei pasakyti. Todel Jegulis pratare į ponus, kad jam brangus
mokestys, jis ne įveiks iszmokėti. Ak tu mano brangus, kad
užpiko ponai, o labjausei vienas toks jaunas, prieidamas prie
Jegulio jam prikalba tavo gyvenimas kaip palivarkas ganykle
dvaro miszke o tu sakai kad mokestys brangus. Jegulis tam
ponaicziui nieko nebe sake, tiktai jis įsižiurėjo į to ponaiczio
sprandą, kad jam nū piktumo labai raudonas pasidare. Ant to
ir pasibaige.

Tame auksztesniame pasakyme yra kas įsidėmejama. Je-
gulis kamarninkui mierūjant vis sake: kad jis ir gano ir szie-
nauja. Isz to pasirode, kad jis daro pagal savo valę. O prie-
tam po dvaro miszką gano. "Tai komisija jo visą ukes žemę ir
pievas pripažino už jo tikrą savastį ir paskyre už tą iszpirkimą,
užmokėti. O ganyklę pagal jo paties prirodyma, kamarninko
ir liudininku dobrosovostnu, paskyre dvaro miszke. „Jeigu Je-
gulis butu parodęs ir pasakęs taip kaip kiti dideli plotą ir vien
tiktai ganykles, tai dvaras butu prisikabinęs prie tos ir kelius

— 230 —

desetinus butu pasisavinęs ir atėmęs nū Jegulio. Įpatingai
1865 mete buvo sausa vasara, žolė ne zėle, tai nežiurint ant
dvaro miszko ganykles didelis plotas tape nuganytas.

Jegulis jaunas vyras ir tiktai ant knygos mokejo skaityti,
bet reikalūse, beveik kur jam neprigulėjo pradėjo kiszties. Taip
trumpame laike jis susikviete priesz savę 4 prieszininkus. Star-
sziną, to paties dvaro randauninką, Gaidį ir Žydą. Jis pirmiaus
pradėjo ant (Gaidžio užpulti, už tai, kad tas su starszinu bei
randauninku dienomis ir naktimis girtūkliauja. O kada žmo-
nes susirenka žinomoje jiems dienoje jo giesmės klausytis, tai
sluga pasako: kad Gaidys serga, negali giedoti giesmės; o jis
pasigėręs serga. Su Žydu už tai, kad tas nū klebonijos mažą
sklypą žemes užvalde, už tą Žiydas Jeguliui 40 rubliu užgyne,
o kada Žydą patrauke ant sudo, tai Žydąs labai gerai masko-
liszkai kalbėjo o Jegulis ir supraste ne suprato ką Žydas kal-
bėjo. Randauninkas taipogi apskundė Jegulį tarpininkui, už
tai, kad jis isz savo miszko medžius kerta (miszkas ant vals-
czioniu žemes prigulėjo dvarui) ir po dvaro miszką gano. Sto-
jo ant sudo priesz tarpininką, Jegulis nesupranta maskoliszkai.
Ant laimes Jonas pakalba už Jegulį maskoliszkai del ganykliu,
kad jis iksziol gane po dvaro miszką, tai tarpininkas į ran-
dauninką pasake: kad jis ikisziol yra ganęs po dvaro miszką,
tai tą jam nieks negal užginti. O už medžius turėjo 16 rub-
liu užmokėti. Szidijos Jegulio prieszininkai isz jo, sakydami:
kvailis amžinas, nemoka nei žodžio maskoliszkai ir įsileidžia į
provas su tokeis apszviestais vyrais. Ant galo nutare tie prie-
szininkai ateinancziame rudenyje, atidūt Jegulį į kėrumenę sa-
kydami: ten pasimokins maskoliszkos kalbos. Vienok kitaip virto.

1868 mete Gaidį, jau nū pat pavasario gaidžiu vyriausybe
perkele ant kitos laktos. Starszina taipo-gi pradėjo į tolimą ke-
lionę rengties. Jegulis tame pacziame mete įpikintas labjausei
nū dvaro randauninko, kurs ne mokėjo nei skaityti o tanso jį
po provas, iszsiėmęs isz valscziaus kanceliarijos rąsztą, kurį jam
kandidatas iszdave, iszvažiavo į miesto pasimokinti raszto ir
kalbos. Jegulis iszvažiavęs į miestą už mėnesio gavo žinę, kad
starszina ne datraukęs iki pat rudens persikelė prie Abraomo
ant apsigyvėnimo.

18/2 mete isz pat pavasario Jegulis gavo rasztą isz namu,
kad szviežias dvaro randauninkas užgyne dvaro miszke ganyklę.
Jegulis įstojęs mokslainėje be vakacijos ne galėjo jokiu budu
atsitraukti isz mokslaines. Parvažiavęs ant vakacijos pradėjo

— 231 —

jieszkoti priežasties atėmimo ganykles. Nū pat pradžios kada
pradėjo mierūti, Jeguliui tape iszdūtas rasztas 1sz valscziaus
kancelirijos apie ganykles, bet tas rasztas pražuvo. Valscziaus
knygose taipogi buvo įraszyta, bet ten pasirode. kad seni žod-
žei buvo iszbraukti, o szviežus įraszyti. Toliaus bejieszkodams
dasižinojo kada marszalka K. 1869 mete 9 dienoje morcos me-
nesio užgyne Jeguliui dvaro miszke ganyklę iszdūdamas nū die-
nos apreiszkimo 30 dienu termino del iszsiėmimo nūraszo ir
padavimo pagal prigulėjimo ant sudo. O Jeguliui to apreisz-
kimo niekas ne pridave. Pakol Jegulis tą visą dasižinojo ir vel
praėjo vakacija ir vėl reikėjo iszkakti į mokslainę. Noris Jegulis
turėjo progą jieszkoti pristatydams liudininkus, bet kad ir ėjo
mokslus vienok ne vaikszcziodams apie tokius reikalus nežinojo,
o antra piningu neturėjo. Budavo už mokslainę užmokės, o
už gaspadą tai vis keleis m6neseis vėliaus užmoka, Bet Je-
gulis užkviete ant savęs prieszininką, kuris jam ne mažai pai-
niu padare.

1872 mete važiavo jenerolgubernatorius Patapovas per
Lietuvą. Kiekvieno valscziaus viriausybe per kurią jis perva-
žiavo jį turėjo pasitikti. Kada tą poną pasiliko visa valscziaus
vyriausybe su tarpininku tai nuėjo ir Jegulis, nes arti jo tė-
viszkes tas atsibuvo. Pastate stalelį ant tos vietos ant kurios
turėjo t4 poną sulaukti. Privažiavus Patapovui pasveikino, pa-
davė dūną su druska ir praszymą. Kada tas ponas atsitolino,
Jegulis prisiartinos prie starszinos paklause, kokius popierius
tam ponui jie padave. Starszina atsake praszymą. Jegulis tai
ką jus tame praszyme praszete. Starszina, tai mat apie žemes
vaisius. Jegulis jus durnei ir gana. Jums reikėjo padūdant
praszymą tam ponui tarp kitu dalyku praszyti kad ne atbuti-
nai tiltas per upę yra labai reikalingas, nes kada užplusta o
labjausei pavasario laike kiek svietas vargo ir trotos panesza.
Tas paniekinimas nu Jegulio starszinai labai ne patiko, todel
jis užsimane Jeguliui atkerszyti. O kaip atkerszyti. atidūti į
karumenę. Noris Jegulis buvo jau arti 30 metu senas, vienok
tame laike ne pabaigęs 31 meto ne buvo valnas nū karumenes
tarnystos.

Jegulis 1373 mete su dideliu vargu per 5 metus 5 kliasas
iszritęs iszstojo isz mokykles mislidams pasimokinti, iszdūdamas
egzameną ir gauti 4 klasu atestatą. Bet prie tan reikėjo isZ
valscziaus kanceliarijos iszsiimti popierą. "Todėl starszina ne
tiktai kad popieru ne iszdave,-bet Jegulį prie liosu patrauke.

— 232 —

Liosą starszina patsai už Jeguli beveik patį pirmutini iszėme.
Jegulis pajutęs apie tai pasislėpė. Ir turėjo slapstyties ikikol
naujas įstatas del karumenes iszėjo, Jegulis baige isz metu isz-
eiti, starsziną permainę.

Jegulis pagryžęs į savo tėviszkę pradėjo gaspadorauti ir
tūjaus tarpiainkui. padave praszimą apie ganyklę dvaro miszke.
Tarpininkas priėmęs praszymą ni Jegulio perskaitęs pasake, tas
yra žinomas darbas tu dvarponiu užimti valsezioniams ganykles.
Tai asz pasirupinsiu apie tą dalyką.

Po nekurio laiko Jegulis su kitais reikalais užėjęs prie
tarpininko užklause ir apie ganyklę. Tarpininkas atsake: tūjaus
bucziau iszsiuntęs į valscziaus kanceliariją tavo praszymą, o da-
bar galėsi patsai pasiimti. Asz visur peržiurėjau kur man pri-
pūlo, bet niekur neradau dvaro miszke ganykles del tavęs. Pra-
szymo parode, kad marszalka K. atsake tau dvaro miszke ga-
nyklę dūdams 30 dienu termino apsiskusti, tai reikėjo taip ir
padaryti arba ir trymis metais vėliaus, kada užgyne ganyti rei-
kėjo su liudininkais padūti ant sudo, o dabar jau viskas per-
vėlai, mat redas su dvarponeis del valsczioniu vis da negali pa-
baikti czistai reikalą, todėl valsezioniams labai reikia apsisaugoti.

1885 mete Jeguliui tape apreiszkimas padūtas ant kurio
turėjo pasiraszyti, kada su dvaru neturi jokio reikalo.

—T- 115 PE =-+>41——

Sodžius Bindaburija ir dvaras.

Sodžius Bindaburija tur vidutiniszkas ganykles, taip kad
beveik iszeina po 4 desetinas kiekvienam ukininkui. Miszko
beveik jokio ant tu ganykliu ne yra, o dvarui gaila toksai di-
delis plotas del sodžiaus veltai užleisti, todel dvaras prie laiko
pradėjo apie tą ganyklę rupinties. Už sodžios ganykliu randasi
szmotukas dvaro miszko ir pievu, todel pradėjo dvaras savo
galvijus per sodžiaus ganykles varyti į tą miszką. Dvaro lauko
kertyje prie sodžiaus ganykliu dave desetininkams žemę. Sod-
žius desetininku ant savo ganykliu neleidžia o dvaras taipo-gi
desetininkams nedūda ganykles. Bet dvaras patrauke ant savo
puses desetininkus sakydamas: Kada dvaras padūs ant sudo
sodžių, tai jus stokite liudininkais ir sakykite, kad dvaras jau
nū seno laiko iszvien su sodžiu gane ant tu ganykliu. O kada

— 233 —

dvarui sudas pripažins ganyklę, tai ir jus galėsite ganyti ant tu
ganykliu. "Taip ir padare, stojo desetininkai liudininkais dva-
ras iszlosze ganyklę prie sodžiaus, ant kurios niekados ne gane
ir desetininkus dvaras nū savęs nusikratė. Noris vėliaus per
dvarponiu rupesti ir visi dasetininkai, kaip aukszcziaus paro
deme, tape vrie sodžiaus ganykliu privienyti. Tada dvarponis
isz naujo apskunde sodžiaus gaspadorius už tą kada tie buvo
iszkasę kokias ten dūbes dėl linu mirkimo 80 rubliu nusprende
koravonės ir dūbes užlyginti. Toliaus medis arba akmū ant
tu ganykliu jaigu yra, tai naudoties gali tiktai ponas.

Baigdamas tą mano apsakimą valsczioniu su dvarponeis
apie žemę paaiszkinu, kad pagal teisingą aprokavimą, su kiek
žemės valsezioniu iszvalnyjimas isz po baudžiavos užspėjo, tai
per tą visą laiką iki szai valandai per pievas žemę ir ganykles,
treczią dalį žemes dvarponei nusuko valsezioniams. O kur pro-
vos 0 už tas provas daugel pražuvo svieto po kalinius susodin-
dami į Siberiją o ir i katargą iszvarydami. Per visą Lietuvą
labai retą dvarponi atrasi kurs ne butu su valsczioneis provo-
jęs ir ne butu nuskriaudęs valsezionio, taip ant žemes, pievu ar
ganykles.

———— LL LAA ——

Maskolijos kamisija ir Lietuvos valsczionei.

1865 mete kaip jau aukszcziaus mateme kamarninkai pra-
dėjo žemę mierūti, bet jie tą darbą taip netikusei atliko. kad
valsczionis, kurie žemę valdo per tai didelį vargą panesza. Ju
mieravimas buvo taip atliktas. Apvaikszczios su lenciugu apie
visa sodžiaus grunto platybę, paklause gyventoju ar vienodai
žemes turite. Jaigu tie pasakys kad vienodai tai ir pabaiktas
darbas. O jaigu ne vienodai, tai permierūs kiek katram yra ir
užraszys. .semlapius kada dirba, tai visu ir visą po vienu dažu
nutepliojo žemlapį be jokio atskyrimo vieno ukininko savasties
nū kito; tiktai paraszo, kad tas žemlapis tam sodžiui priguli.

Iszsikelia tarp kaimynu ginczias del žemes pedos arba ir
keliu sieksniu; pasidūda ant sudo, priesz sudą vienas sako: mes
vienodai su kaimynu turime žemes, 0 jo režis arba stukis pasi-
dare platesnis, jis nū mano užgriebe. Antrasis atsako: man
taip nū seno buvo tas mano yra užgyventa (labjausei taip atsi-

— 234 —

tinka, kada vieno yra dirva o kito pieva, tai tas kas metas po
puse vagos priaria). Sudas žinoma žemlapio nežiuri, nes ant
jo nieko ir neranda, o kitokiu faktu ne prisirodo. Todel re-
mesi ant liudininku. O apie liudininkus musu Lietuvoje ne rei-
kia apie tūs pesztukus ir kalbėti, nes ne vieną yra apipeszę O
ir plikai nupeszę.

O kas czion tame dalyke kaltas? Žinoma Maskoliu kvai-
las redas yra kaltas už tą kad žemlapiu ne apdirbo, per tai
žmogija turi daug vargo paneszti.

— ML A—
Kas pasinaudojo isz nukėlimo baudžiavos.

1861 mete nuverte baudžiavą visoje Maskolijoje taipo-gi
ir Lietuvoje. Visi džiauges ir linksminos, kad tą žmogijos pri-
spaudėją ir skriaudėją nugalabijo. Bet svietas nesuprasdams tu
dalyku labai klysta taip mislidamas. Todel kad svietas toje mis-
lyje nsklaidžiotu noriu czion trumpai iszaiszkinti.

1853 mete vienas dvarponis pirko dvarą uz 19 tukstancziu
rubliu o 1859 mete pirko antrą už 11 tukstancziu rubliu, tai
viso labo užmokėjo 30 tukstancziu rubliu. iszviso su baudžiau-
ninku žeme tūse dvarūse radosi 1000 desetinu. Po nuvertimu
baudžiavos likosi prie dvaro del dvarponio 350 desetinu žemes.
Apie 1870 metą taip buvo pabrangusi žeme, kad dvarponis par-
dave dvarą jam užmokėjo po 200 rubliu už desetiną, tai iszpūla
10 tukstancziu rubliu. O nū baudžiauninkų už iszpirkimą žemes
paeme 19 tukstancziu rubliu, tai viso labo 89 tukstanczius rub-
lių paeme dvarponis. Bet sakysime kad žeme ne visados toki
brangi buvo, nes vėliaus atpigo vienok gera žeme per szimtą
rubliu ir dabar ne pigesne. Tokiūmi budu dvarponei isz nuk6-
limo baudžiavos dvigubai ir trigubai pelne. Dvarponis turėda-
mas dvarą, jis visados po savim baudžiauninkus laiko, kiek jam
reikia del dvaro tiek jis ju ir pasiima, o tie, kurie prie dvar-
ponio tarnauja yra tikri ir amžini baudžiauninkai. Ūkininkai
kurie iszpirkimą už savo žemę užmoka į skarbą, taipo-gi yra
dvarponio baudžiauninkai; nes jie dvarponiui turi užmoketi, tik-
tai per vyriausybes rankas. Tokiūmi budu ne nukšle baudžia-
vos, bet tiktai jos vardą permaine. Karpei, Tiszkiaviczei, Rad-
zivilos, Zubovai, Vasilezikai ir kiti, po keles deszimt dvaru vel-
tai įgavę ir po keles deszimt tukstancziu turi baudžiauninku.

— 235 —

Antras isz nukėlimo baudžiavos pasinaudojo, Maskoliu re-
das. Redas uždedamas iszmokėjimą dėl dvarponiu toje slisczioje
antra tiek parokavo ir del savęs pasilaike tūs mokesczius.

“
Te TTT

Dar syki apie Karpiszkius.

Ant 216 puses szios knygos yra patalpintas Aleksandras I
Maskolijos ciecoriaus 1807 mete įstatas kuris sako: skaudžei už-
gina iszvalninti valsezionius czielais valsczeis be žemes.

Ant 217 puses szios knygos patalpintas Ignaco Karpio
Testamentas, raszytas 1809 mete. Ignacas pagal ciecoriaus isz
dūtą paliepimą, labai teisingai padare iszvalnindams žmones isz
po baudžiavos su visomis privilegijomis, tai yra su visa ju ge-
rybe. Dvarponis kada jie kvailus buvo, !ai jūs apgavo. isz prad-
žios pavergė 0 paskui padare valniokais.

1882 mete 3 dienoje junijaus menesio per vyriausybę tapė
pripažinti už antro skyriaus valsczionius su iszpirkimu nū dvar-
ponid žemes ant savasties. Tokiūmi budu Karpiszkei tape su-
lyginti su valsezioneis pirmo skyriaus. "Todel jiems dabar daug
lengviaus yra atjieszkoti Ignaco Karpio paliktą Testamentą. Kad
Jie geriaus suprastu asz jiems privesiu prilyginimą.

Isz valsczioniu pirmo skyriaus du brolei provojo, del žemes.
Jūzas viresnis ir Antanas jaunesnis. Ju tėvas Petras buvo mi-
ręs 1860 mete o Petro tėvas buvo miręs 1828 mete ir toje pa-
czioje vietoje gyveno (noris sudas tiek toli ir ne reikalavo).
Vyresnis remdamies ant to prirode, kad jis 1861 mete kada
manifestas tape iszdūtas ir liustracija ant jo vieno žemę pripa-
žino ir jau apie 20 metu buvo vienas valdęs. Bet tie prirodi-
mai nieko ne gelbėjo, jaunesnysis prirode, kad paveldėjimas nū
senūliu ir nusprende pagal jaunesniojo prirodymą. Noris vires-
nysis per visas įstancijas provą iszvare, vienok turėjo pasidūti
jaunesniojo pareikalavimui.

Todel 17 Karpiszkei turi jieszkoti nū Ignaco Karpio pa-
liktąę paveldėjimą ir atjieszkos, nės paveldėjimas (nasliedstvo)
nū tevu ant vaiku ir vel vaiku pereina ir pasilieka czielysteje.

Bet kas pasistebėtina yra prie Karpiszkiu. Ant 30 kūuningu
ir vyskupas isz Karpiszkiu, o nei vieno juristo (advokato) kurs
galėtu dransei stoti ir iszjieszkoti ju reikalus. Noris kuningai
galėtu isz aukso advokatą nulieti, ir iszgelbėti savo gyminę nū

— 236 —

prispaudejaus dvarponio. Bet kada ir pas jūs kaip supratymo
taip ir vienybės truksta, tai visi naudingi dalykai slenka į pra-
gaiksztį o ju gymine slenka vis į didesni vargą gilyn ir gilyn.

Kada Benediktas Karpis nū kuningaikszeziu DPoniatovskiu
pirko tas gerybes lig Ignaco Karpio jo sunaus miriui, buvo
tiktai "kokie 8 dvarai, o szendien ju atsirado apie 40. Sodžius
isznaikino 0 dvarus pastate, o ant likusiuju sodžiu gyventoju
dabar užkrove begalo didelius mokesczius, kuriūs, jaigu tie ku-
rie gali pagelbą daryti. nesirupins, tai teviszkes palikę iszkeliaus
bernauti, o ju vietas užims Burliokai. Nes taip yra tie apro-
kavę kurie supranta gerai tūs dalykus.

—— —4105——-——

Abelna sutrauka.

Beveik visi abelnai rokūja, kad Lenkija yra kalta pražuvi-
mui Lietuvos, vienok ne taip yra. Lietuva yra kalta pražuvimo
Lenkijos ir Lietuvos. Teisybe, pirmutini priežastį tam trinkiui
dave Lenkai per Liublino uniją prisivienydami prie savęs Tie-
tuvius. Bet toliaus gyvendami Lenkai su Lietuveis, kaip jau
ankszcziaus minėjome, tape nū Lietuviu didžios aristokratijos
Lenku szlektos ir Lenkijos valdžios valdytojai ant blozo kelio
iszvedžioti, valsczionei abieju valstijų pavergti į baudžiauninkus
ir visai sunaikinti. Tie Lietuvos dvarponei tai yra ilgo amžiaus
kirmelė, ta kirmel6, pasikele isz Lietuvos, paede žalumą Lie-
tuvos, pakirto szaknis Lenkijos, persikele į Maskoliją ir Masko-
lijos jau ir taip kvailą redą vedžioja ant pikto iszgaudami del
savęs visokias privilegijas, o ant Lietuvos valsczioniu užkrau-
dami visą sunkenybę. Tai kirmelei ateitije yra lemta padvesti
Lietuvoje. Kada pažvelgem į Lietuviu ir Lenku tūs visus ge-
rūs užmanimus, kuriūs jie apgarsino del valsczioniu noredami
savo vieszpatystę atbudavoti ir pasižiurime į szios dienos ju
pasielgymą su valsezioneis, jaigu jie ir butu per tūs pračjusius
maisztus atjieszkoję savo politiszką patvaldystę, tai jokiu budu
jie ne butu galėję valdyti, bo kas-gi jūs tokiūs erželus butu su
valdęs, jaigu ir butu keli szaunus vyrai buvę, bet priesz gaują
tokiu isztvirkeliu nieko gero ne butu galeję padaryti. „Jaigu
Jie rupintus del szalies ir valsezioniu gerai daryti, tai jie ir
szendien atrastu progą, kuri žmogijai gali buti ant naudos, bet
Jie tiktai tą atranda kuris jiems yra isz žmoniu ant naudos.

— 221 —

Lietuviu iszeivystėe. Lietuviu iszeivystę į Ameriką ir kitas
szališ. Jau nū pat Liublino unijos, kada susivienijo Lietuvei su
Lenkais likimas leme iszeivystę. "Tos abi vieszpatystes susivie-
nijį pradejo žemūsius žmonės pavergti į baudžiauninkus, per
tai sugruvo ir Lenkija kartu su Lietuva. Maskolius užemes Lie-
tuvą patsai budams piktas skriaudėjas žmogijos padave vel di-
desnę +dvarponiams valę ant baudžiauninkų. Po nuvertimo
baudžiavos gruntus dvarponei sumažino, tos paczios žemes per
dalinimąs tarp broliu vel sumažėjo, apdirbimas per kvailumą
valdžios žemai stovi, per tai vel mažesne nauda, dvarai daugy-
bes žemes valdo kuri po didžiausei dalei ne apdirbama rokso.
Anais metais laikrasztije Ukininke tapė aprokūta, kad Lietuva
gali iszmaitinti 28 milijonus svieto o prie tokiu iszligu kaip
szendiena yra vargei iszmaitina 4 milijonus. Pabriku iszdir-
bimo per netikusį; Maskolijos redą nesiranda. Kupczyste per
netikusi seniaus Lietuvos dvarponiu redą papule Zydu rankose.
Tos visos iszaiszkintos priežastis o ant galo ir Maskoliu vald-
žios persekiojimas savo dalę iszvija į Ameriką.

Apie Lietuviu susivienijimą su Lenkais. Lublyno unijai
priesz norą didesnės dalies Lietuvos didžiunijos įsigyvendinus,
turėjo buti Lietuviu tautystė prispausta, nors kiek žinome toje
unijoje buvusi sutartis tiktai ant ukės vienybės, niekados ne-
kliudanezios tautystės, tai tacziau tas viskas turėjo savo atmainą
tame, kad tautyste Lietuviu jau buvo pasvirusi prie didžiunijos
į lenkavimą. Prie to Lenku ukės rėdas užponavojo ir Lietuvą,
kuris gyniojo ir szelpe poniją, o spaude broliszkus prascziokus.
Ponai buvo savininkai netiktai, žemes bei kitų turtų, bet ir
savo mažesniu broliu su kureis jie vis ir vis labjaus moczekisz-
kai apsieidami atsisvetino nū jū, ir taip buvo padaryta gente
gent6je kuri nupulde Lietuva ukiszkai, o galiaus ir dvasiszkai.
Jei musuponija, kuri pavaldė pirmteisybes, užtai, jog krasztą
nū negerumu ir užpūlimu isz lauko puses gyne, tai jie buvo
kalti taip jau kelti tautos jausmą, o tame ir vidurine galybę
savo žmoniu auginti. Vienok to jie nepadare 1sz priežąsties
savo tingumo, kaip ir atsimetimo nū lietuviszkos tautystes.
Taigi klausymas: Ponai szios dienos paveldėjo tūs didžius ap-
naszus žemes, pievų, giru ir lauku nū savo tevu; ju tevai buvo
tą žemę gavie nū listuviszkos tautos kaipo atlyginima, kad jie
su kunu ir turtu už tai, kraszto tautystę ir ukę turi apginti.
Jei ale jie, paliove musu tautystę gynę ir ukę davė per savo

m T —

niekam nevertumą iszsipleszti kitiems, tai tą pirm amžiu sulygta
sutartis abelnai savo vertybę pameta, ir Lietuvei turi pilną tiesą
nū savo ponu atimti žemes, kaipo nepajudinama turtą tautos, ir
lenkūjauczią poniją pasiusti tenai kur jai vieta randas, į Lenkija.

Vėlesnioje gadynėje pasirode nauji nedori žingsnei musu
ponijos, jį atsimetusi nū lietuviszkosios tautystės pastoje lengvi
kaip dulke ir traukes menkam vėjeliui puczent tai į vieną tai
i kitą pusę. Jaugi ir lenkavimas, kursai pas jūs per szimtme-
czius būvo svarbiause uždūte pradeda atszalti, ir to vieto sztai,
aiszkei pasirode maskoliavimas. Jie nesigėdi pasiszaukti mas-
koliszkūs czinauninkus ir kitus ant pagalbos savo mažesnius
brolius naikinti. kartais dėl menko ginczio paszaukia kazokus,
idant iszmuszti savo nedorius brolius, kurie tokę begėdystę pa-
sidrasinę butent sakyti: mes neturim isz ko savo szeimyną mai-
tinti, iszdarbiu nerandas, badu mirti mes nenorim, attidūkite
mums ganykles, attidūkite mums žemes, kūręs nei jūs nei jusu
tevai nepirko, bet nū musu tautos ant pavaldymo gavo už gy-
nima, kraszto ir tautos.

Tiszkiaviczei ponai, apie Palangą neparandavoje savo že-
mes Lietuviams katalikams bet vokiecziams, priežastį ponas tame
randa, kad jeigu Lietuvis Žemaitis gyvens kelis metus ant ran-
davotos žemės tai tada pasibaigus randos laikų 6są sunku Žie-
maitį iszmesti nū žemes. Žmogus kito remesto nemokantis, gal
tik vien randavojimu žemes ir jos iszdirbimu po labai prastoms
iszlygomis blogo maisto ir kitu negerumu rasti savo pelną. Jei
tokie ponai taip elgias, ką tad jie užsipelno nū tautos?

Musu tauta, pradedant placziau giminūtis negal iszsimai-
tyti teviszkėje, bet kaip pirmiaus parodyta, tur traukti į Brazi-
liją ir kitus krasztus. Jaugi ir į Anglija, kuri tukstanti kartu
taip apžmoniūta kaip musu Lietuva, traukia musu Lietuvei, ap-
sigyvena ir randa maistą, nesulyginant geresni negu savo nū
ponijos iszczulbtame kraszte, kraszte, kuriame tėvu kaulai ilsis.

——7 07-01 —

Priminimas.

Nors pirma dalis lig kuningaikszczio Ringaudo, tape isz-
dūta per J. K. Kauniszkį, bet asz jo iszleidimą nupirkau ir se-
kancze dalį savo kasztais į svietą iszleidžiu.

Iszleistojas. Juozapas Baltasis.

(Visas tiesas iszleistojas sav pasilaiko )

Rodykle.

Pratarme 3 laksztas.
Įžanga

Pirmoji dalis istorijos.

Pasakos apie Lietuvių tautą senovėje 11
1. Grekonu žinios apie Lietuviu tautą pirm gi-
mimo Kristaus.
2. Rymijonu žinios apie Lietuviu tautą gimus
Kristui 15
3. Paskesnūse amžiūse įvairus vardai Lietuvin
tautos, kurie kariau priesz Rymo ciesorius. 19
4, inios sziaures rasztininku apie Lietuviu
pasvietį. 22
o. Lietuviu pasvietis ir jų tautos budas. 24
6. Lietuviu tikėjimas arba viera senovej. 25
T. Lietuviu ukes tėdas. 28
8. Suvaržymas Lietuvin su ukės įstatymais 32
9. * Karės Lietuvin su Žuvėdais 36
10. Lietuviu kuningaikszczei Barkus, Kunas,

Dorszprungas ir Srera. Zivibundas, Gimbutas
ir Erdvilas. Karės Lietuviu su Lenkais
Mozurais ir Gudais. 43
11 Lietuvos kuningaikszezei Zivibundas II, Mont-
vilas, Mingailas. Skirmuntas ir Kukvaitis. Karės
Lietuviu su Gudais ir Lenkais 56
12. Lietuviu kuningaikszcziai Utenas ir Szventa-
ragas. Kares Lietuviu su sziaurineis ir pieti-
neis Gudais. 13
13 Įvisimas „Vokiecziu į Padaugavį ir skelbimas
krikszczioniszkos vieros. Karės Latviu,
Žemgaliu ir Lietuviu su tais Vokieczeis. 78

Satranka plrmojo perijodo.
Antras arba augantis perijodas.
14 Karalius Mindaugas 102

. — 240 —

Žemaicziu karės. 106
Mindaugo smertis 110
Sutrauka antro arba auganczio perijodo.
Treczias arba aukszezlausio laipsnio perijodas.
Gėdimino kiltis 117
Lietuvininkai jimo Kijava 120
Tikėjimo prijautims Gėdimino laikūse. 126
Lietuvei prie jūdosios jurios 131
Triskart apgulimas Maskvos 135
Myris Keistuczio 138
Jagailio kriksztynos ir svodba 143
Atnaujinimas Lietuvos sosto 147
Tannenbergio diena 152
Vytauto szvente 159
Zigmanto pergalėjimas 164
Zigmanto smertis 169
Nutrauka treczio ir augancezio perijodo,
Ketrirtas arba aristokratijos perijodas

Keistuczio Giminė pasibaigia 174
Jagailionu laime 179
Lietuvos pustytojas 183
Suvienijimas Latvijos su Lietuva. 187
Protestantizmas Lietuvoje. 191
Liublino unija. 194

Sutrauka ketvirto perijodo,

Antra dalis istorijos.
Penktas, Lenku ponljos perijodas.

Nekurie nusidavimai isz Lietuvos ir Lenkijos
sugyvenimo. 204
Karpis ir Karpiszkei 205
Antras Karpiszkiu dokumentas 210
Lenku konstitucija 212

Sutrauka penktojo perijodo,

Nzesztas, Maskoliu perljudas.
Prancuzija ir Napoleonas I 215
Kongresas Vynoje 216
Ignaco Karpio Testamentas. 217
Išarožius ir Karpiszkei 219

Nutrauka szesztojo perįjodo

Treezia dalis is
Septintas, Maskoliu prispaudimas ir Lietuviu kilimo perijadas.

Lietuvos valsczionis, dvarponei ir Maskolija 225
Keip Jegulis dvaro miszke ganyklę prakiszo. 228
Sodžius Bindaburija ir dvaras. 232
Maskolijos kamisija ir Lietuvos valsezionis. 233
Kas pasinaudojo isz nukėlimo baudžiavos. 234
Dar syki apie Karpiszkius 285
Abelna sutrauka i 286

15318